Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-03 · Administracinė byla Nr. I-9624-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-03
Bylos Nr.
I-9624-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03256-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9624-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03256-2015-7)Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. skunde (b. l. 1-11) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), jo naudai 3 000 eurų neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad gydymo laikotarpiais nuo 2009-06-03 – 2009-06-17, 2009-10-23 – 2009-11-06, 2010-01-15 – 2010-01-22, 2010-01-29 – 2010-02-19, 2010-08-13 – 2010-08-20, 2010-10-22 – 2010-10-29, 2013-05-31 – 2013-06-14, 2015-02-20 – 2015-03-06 LAVL nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, t. y. ne mažiau kaip 5 m² asmeniui. Buvo kalinamas kartu su 1 ar 3 asmenimis. LAVL kamerose, kuriose buvo gydomas, tualetas ar sanitarinis mazgas neatitverti nuo gyvenamosios patalpos, neįrengta atskira oro šalinimo sistema. Tualeto atitvėrimas 1 metro sienele negali būti vertinamas kaip tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Gydymosi laikotarpiu į dušą buvo vedamas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Gydymosi laikotarpiu nebuvo informuotas, kad turi teisę išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius LAVL skalbykloje. Rūbus teko plauti kameroje, po šaltu vandeniu, rūbai džiuvo kelias dienas, todėl įgaudavo nemalonų kvapą. Kamerose nebuvo virvių skalbiniams džiauti. LAVL ne visada buvo išduodamos higienos priemonės. Kamerose nebuvo pavojaus mygtukų, todėl pareigūnus teko kviesti daužant duris šaukštu ar dubenėliu. Kamerose nebuvo atliekami dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, ant sienų ir lubų buvo pelėsių, nubyrėję dažai ir tinkas, spintelių paviršiai ir grindų danga nelygi, nepritaikyta valymui ir dezinfekcijai, neįrengtos mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, langai neatsidarė, buvo be rankenėlių, sulūžę, todėl nebuvo galimybės vėdinti patalpų, langų stiklai nešvarūs, todėl trūko natūralios šviesos, dirbtinės šviesos taip pat trūko, nes lempos buvo nešvarios, aprūkusios, apdažytos. Kamerose nebuvo stalo, taburečių, veidrodžio, metalinės lovos nepritvirtintos prie grindų. Atkreipia dėmesį, kad LAVL nuo 2010-05-23 iki 2011-06-07 neturėjo leidimo–higienos paso. Remiasi Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir teigia, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą LR CK 6.250 straipsnyje. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Neturtinę žalą įvertina 3 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepime į skundą (b. l. 23–26) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: < >, o šio punkto 11¹.4 „5,1 kv. m - Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Informuoja, kad LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Bausmių vykdymo kodeksas. LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Minėtų paslaugų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Taisyklių V skirsnio 35.5 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatomis, nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir HN 76:2010. Pažymi, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai Higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 p. reikalavimus. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Ligoninės personalas laikosi ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ar suimtajam priklausančias buitines prekes. Taip pat LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad LAVL gydymo laikotarpiais 2009-06-03 – 2009-06-17, 2009-10-23 – 2009-11-06, 2010-01-15 – 2010-01-22, 2010-01-29 – 2010-02-19, 2010-08-13 – 2010-08-20, 2010-10-22 – 2010-10-29, 2013-05-31 – 2013-06-14, 2015-02-20 – 2015-03-06 jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais 2009-06-03 – 2009-06-17, 2009-10-23 – 2009-11-06, 2010-01-15 – 2010-01-22, 2010-01-29 – 2010-02-19, 2010-08-13 – 2010-08-20, 2010-10-22 – 2010-10-29, 2013-05-31 – 2013-06-14, 2015-02-20 – 2015-03-06. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2009-06-03 – 2009-06-17, 2009-10-23 – 2009-11-06, 2010-01-15 – 2010-01-22, 2010-01-29 – 2010-02-19, 2010-08-13 – 2010-08-20, 2010-10-22 – 2010-10-29, 2013-05-31 – 2013-06-14, 2015-02-20 – 2015-03-06 (b. l. 23-24).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 15 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 14), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 3 d. iki 2012 m. birželio 15 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama LAVL, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013-05-31 iki 2013-06-14 ir 2015-02-20 iki 2015-03-06.

Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas LAVL gydėsi laikotarpiais nuo 2013-05-31 iki 2013-06-14 ir 2015-02-20 iki 2015-03-06 (b. l. 23-24). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-05-31 iki 2013-06-14 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 20, kurios plotas 7,19 m², joje numatytos 4 lovos, laikotarpiu nuo 2015-02-20 iki 2015-03-06 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m², joje numatytos 7 lovos. Atsiliepime LAVL paaiškino, kad negali pateikti informacijos, kiek pacientų buvo palatoje, kai jose buvo gydomas pareiškėjas, nes tokia apskaita nevedama.

Pagal HN 76:2010 5 punktą į laisvės atėmimo vietų sąvoką patenka ir gydymo įstaigos, bei laisvės atėmimo vietų ligoninės. Šios higienos normos 6 punkte yra tik reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Sveikatos saugos klausimus reglamentuoja Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, kuriame nustatyta, kad visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų sistemą sudaro Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančios visuomenės sveikatos priežiūros viešojo administravimo įstaigos (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojančią higienos normą, tik šios įstaigos ir gali pasisakyti, ar sąlygos atitinka higienos normą HN 76:2010. Ši higienos norma reglamentuoja laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimus (19-35 p.). Reglamentuojamas patalpų apšvietimas, vėdinimas, patalpų temperatūra, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis, reikalavimai apdailos medžiagoms, sanitarinių mazgų įrengimas ir pan., tačiau nėra nustatytos ploto normos. Šio įsakymo IX skyriuje „Sveikatos priežiūra“ yra nustatyti tam tikri reikalavimai laisvės atėmimo vietų ligoninėms. Šio skyriaus 46 p. nustatytas reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą.

Higienos normoje nėra nustatytos minimalios ploto normos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Kaip nustatyta, pareiškėjas buvo gydomas nuo 2013-05-31 iki 2013-06-14 ir 2015-02-20 iki 2015-03-06 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 20, kurios plotas 7,19 m², joje numatytos 4 lovos, ir Nr. 27, kurios plotas 21,25 m², joje numatytos 7 lovos (b. l. 23-24). Kadangi atsakovės atstovė negali pateikti duomenų, kiek asmenų tuo laiku buvo palatose, laikoma, kad buvo atitinkamai 4 ir 7 asmenys. Tokiu būdu minėtais laikotarpiais, viso 30 parų, minimali norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl minimalios normos tenkančios vienam asmeniui, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš LAVL veiksmų nesilaikant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, teigia, kad kamerose tualetas atitvertas ne pagal teisės aktų reikalavimus, į dušą vedamas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, nebuvo informuotas, kad turi teisę išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius LAVL skalbykloje, kamerose nebuvo virvių skalbiniams džiauti, higienos priemonės išduodamos ne visada, nebuvo pavojaus mygtukų, neatliekami dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, ant sienų ir lubų buvo pelėsių, nubyrėję dažai ir tinkas, spintelių paviršiai ir grindų danga nelygi, neįrengtos mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, langai neatsidarė, buvo be rankenėlių, sulūžę, langų stiklai nešvarūs, lempos nešvarios, aprūkusios, apdažytos, nebuvo stalo, taburečių, veidrodžio, metalinės lovos nepritvirtintos prie grindų.

Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra reikalavimas, kad LAVL privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai (nebūtinai tik laisvės atėmimo vietoms taikomi).

Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, kad LAVL pacientai gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams (b. l. 99). Aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu LAVL Chirurginio skyriaus kamerų tipo palata Nr. 20 atitiko HN 47-1:2012 ir HN47:2011 reikalavimus, patvirtina byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-02-13 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-252 (b. l. 100-101). Tai, kad LAVL patalpos bei gydymo sąlygos atitinka teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas taip pat patvirtina Darbų priėmimo aktai (b. l. 55-56, 60-61, 64-65, 74, 75, 76, 77), kurių duomenys patvirtina, kad 2011 m. birželio mėnesį, 2012 m. vasario, birželio, rugsėjo mėnesiais, 2013 m. gruodžio mėnesį, 2014 m. sausio, rugsėjo mėnesį LAVL chirurginio skyriaus patalpose buvo atlikti statybos remonto darbai, skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-41 (b. l. 43-46), paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 47-50), Šilto vandens tiekimo grafikas (b. l. 46), Pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštis (b. l. 58).

Vadovaujantis Taisyklių 258 p. nuostatomis, t. y. „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu“. Asmenų, gydomų LAVL išvedimas į dušą organizuojamas vadovaujantis „Pacientų naudojimosi dušu tvarka“ patvirtinta 2013 m. kovo 29 d. LAVL direktoriaus įsakymu Nr. V-65 nuostatomis. Minėtos tvarkos 19 punkte nurodoma, kad Vidaus ligų skyriaus Infekcinių ligų poskyrio pacientai prausiasi jiems skirtame duše. Iš minėtos tvarkos priedo ,,Naudojimosi dušu grafikas“ matyti, kad visų skyrių pacientai naudojasi dušu skirtingomis savaitės dienomis (b. l. 92-95), todėl pareiškėjo argumentai, kad užkrečiamomis ligomis sergantys pacientai vedami į dušą kartu su kitais, atmestini.

Taisyklių V dalyje „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. LAVL nurodė, kad ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas, todėl negalima konstatuoti, kad būtent dėl baldų ar kito inventoriaus galimo trūkumo jis patyrė žalą.

Vadovaujantis Taisyklių V skirsnyje „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35.5 punktu, kuriame nurodyta: „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Kaip nurodė LAVL, ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) yra ne žemesnės kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka minėto punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kameroje turi būti įrengta skalbinių džiovinimo virvė, todėl ir ši pareiškėjo pretenzija atmestina. Be to, kaip pažymėjo atsakovės atstovė vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis: „Ne rečiau kaip kaitą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę“. HN 76:2010 X dalyje „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“ 67 punkte nurodyta, kad: „Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę“. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191, nustatyta, kad: „15. Hospitalizuotam pacientui išduodami Ligoninės drabužiai ir avalynė [...], pacientai, su savimi atsivežę asmeninius drabužius, atitinkančius ligoninėse naudojamus (baltinius, pižamas, chalatus, šlepetes ir kt.), gali juos dėvėti ligoninėje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi“. Pažymėtina, kad pareiškėjas jau 8 kartus gydėsi LAVL, todėl mažai tikėtina, kad jis nebuvo informuotas ir nežinojo apie skalbimo tvarką.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu NR. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (su pakeitimais) yra patvirtintos buitinių prekių išdavimo normos LAVL personalas laikosi ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ir (arba) suimtajam. Todėl pareiškėjo argumentai dėl negautų higienos priemonių vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjo teiginys dėl pavojaus mygtuko nebuvimo yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi LAVL administracijai dėl mygtuko trūkumo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytos gyvenimo sąlygos LAVL neatitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių, teismas laiko neįrodytais ir nepagrįstais.

Kaip minėta, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, taip pareiškėjui sukelti nepatogumai ir emocinis sukrėtimas ir padaryta žala.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo metu gydomam kameroje palatoje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 5,1 m² ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu gydantis LAVL pareiškėjui teko mažesnis palatos plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (30 parų), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska