Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-20 · Administracinė byla Nr. I-3230-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
I-3230-331/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
I. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3230-331/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01176-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-309(00350) panaikino Ukrainos piliečiui I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 5–7)

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo (b. l. 1–3).

Paaiškino, kad teikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo buvo pateiktas gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų sutikimas, pareiškėjas negavo jokio rašto gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) ar elektroniniu paštu, kuris buvo nurodytas nustatytos formos prašyme dėl leidimo pratęsimo. Skundžiamame Migracijos departamento sprendime ir pranešime elektroninio pašto adresas yra nurodytas neteisingai (turėtų būti (duomenys neskelbtini) o dokumentai buvo siunčiami adresu (duomenys neskelbtini)).

2016 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas į Migracijos departamentą pristatyti UAB „Mikas plius” dirbusių darbuotojų darbo sutarčių. Pareiškėjui atvykus į Migracijos departamentą sutartu laiku, jį kvietęs specialistas su juo susitikti nepanoro, paprašęs pristatytus dokumentus palikti Migracijos departamento priimamajame. Todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento darbuotojai gali susisiekti su pareiškėju, jis nesislapsto ir yra pasirengęs kviečiamas atvykti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad užsieniečiai adresu (duomenys neskelbtini) negyveno, nes neaišku, kokiais principais nenorėję prisistatyti kaimynai nustato, kas yra užsieniečiai. Tuo tarpu pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau nebūtinai turi joje gyventi.

Taip pat pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad 2016 m. gruodžio 14 d. patikrinimo metu nebuvo rasta jokių UAB „Mikas plius” veiklos vykdymo požymių, nes adresu (duomenys neskelbtini) yra registruota tik bendrovės buveinė, o veikla gali būti vykdoma kitu adresu.

Teigia, kad bendrovė negali užtikrinti, kad joje nuolat dirbtų nurodytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Remiantis darbuotojo prašymu dėl išėjimo iš darbo bendrovę paliko vienas darbuotojas. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenumato, kad reikia informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusį darbuotojų skaičių dėl kaitos. Nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Mikas plius“ beveik visą laiką dirbo darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio l dalies nuostatas. Įmonės vadovui gavus informaciją, kad įmonės darbuotojai buvo kviečiami atvykti į Migracijos valdybą ir neatvyko, jis iš karto susisiekė su 2016 m. lapkričio - gruodžio mėn. bendrovėje dirbusiais asmenimis. Nei vienas darbuotojas negavo kvietimo atvykti į Migracijos valdybą jokiomis ryšio priemonėmis.

Pažymi, kad atsakovui pateikti duomenys atitiko tikrovę, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas siekė suklaidinti atsakovą, kadangi pareiškėjas nurodė pakankamai duomenų, kad jį būtų galima iškviesti esant reikalui. Bendrovė priskaičiuodavo ir sumokėdavo visus mokesčius ir įmokas. Nei vienas darbuotojas nebuvo bendrovės atleistas ar kitokiu būdu priverstas išeiti iš darbo. Naujam sezonui įmonė planuoja samdyti darbuotojus ir mokėti jiems ne mažesnį, nei teisės aktuose nustatytą, darbo užmokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimu (b. l. 15–19) paaiškino, kad teikdamas prašymą pareiškėjas teigė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos valdybos patikrinimo metu buvo nustatyta, kad joks užsienietis šiame bute negyvena. Šios aplinkybės nepaneigė ir pats pareiškėjas, skunde paaiškinęs, kad, jo manymu, šiuo adresu jis privalėjo tik deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau faktiškai ten gyventi pareigos neturėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) analogišku atveju 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017 yra pažymėjęs, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodęs gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai negyvena.

Prašymą išduoti leidimą pareiškėjas grindė tuo, kad jis yra realiai ūkinę komercinę veiklą vykdančios ir Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimus atitinkančios UAB „Mikas plius“ akcininkas ir vadovas. Tačiau Migracijos valdybos patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Mikas plius“ buveinės registruotu adresu (duomenys neskelbtini) ūkinės komercinės veiklos nevykdo. Nurodytu adresu nėra įmonės iškabos, buto durų niekas neatidarė, apklausti asmenys negalėjo nurodyti, kad šioje vietoje yra vykdoma ūkinė komercinė veikla. Pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad nurodytu adresu UAB „Mikas plius“ jokios veiklos nevykdo, kadangi ten yra tik įmonės buveinės registracijos vieta. Tačiau nei skunde, nei kituose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečiai vietoje įmonė vykdo veiklą. Pareiškėjui teigiant, jog jis ketina vykdyti veiklą kitu adresu, t. y. ne įmonės registracijos adresu, tampa akivaizdu, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė. LVAT praktikoje aplinkybė, kad įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, reikalingų pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti, ar kad užsienietis nepateikė tikrovę atitinkančios informacijos apie bendrovės veiklos vietą, taip pat pripažįstama kaip reikšminga nagrinėjant užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi. Nurodytų aplinkybių Migracijos departamentui visiškai pakako konstatuoti Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. nurodytų aplinkybių buvimą, t. y., kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės.

Patikrinus UAB „Mikas plius“ duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje apie įmonėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad UAB „Mikas plius“ nuo 2017 m. vasario 28 d. dirba tik įmonės direktorius I. B., o pati bendrovė Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatyto reikalavimo neatitinka nuo 2016 m. gruodžio 30 d. Šią aplinkybę savo skunde patvirtino ir pareiškėjas, papildomai pažymėjęs, kad „bendrovė negali užtikrinti, kad joje nuolat dirbtų nurodytus reikalavimus atitinkantys asmenys“. Nurodytų aplinkybių Migracijos departamentui visiškai pakako konstatuoti Įstatymo 35 str. 1 d. 7 p. nurodytų aplinkybių buvimą, t. y., kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios su sunkumais ieškant darbuotojų, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad neatmetama galimybė, kad ateityje pavyks įdarbinti 3 darbuotojus, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Beveik visą panaikinto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 8 mėnesius, todėl skundo teiginiai dėl darbuotojų paieškos vertintini kritiškai. Skundo teiginiai dėl to, kad darbuotojų neradimo priežastys nepriklauso nuo pareiškėjo valios taip pat vertintini kritiškai, kadangi Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai yra imperatyvūs ir privalomi pareiškėjui. Be to, įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka šių reikalavimų, trukmę (8 mėnesiai), ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą (prašymo 10 eilutė) nurodė, kad pageidauja, jog sprendimas jam būtų išsiųstas elektroninio pašto adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vykdydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 197 punktą, Migracijos departamentas sprendimą išsiuntė užsieniečio nurodytais elektroninio pašto adresais. Nors siunčiant pranešimą vienu elektroninio pašto adresu ir buvo padaryta techninė klaida jo pavadinime, tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo skundo priedų, jis sprendimą gavo. Tuo tarpu Migracijos valdybos kvietimai pareiškėjui buvo siunčiami būtent elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), taip pat paštu jo deklaruotu gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie kvietimus. Taigi Migracijos valdyba aktyviai siekė bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas pareiškėjui pateikti paaiškinimus, tačiau pats pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl Migracijos departamento 2017 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-309(00350), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 14 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 12 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybą, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams (b. l. 20-27). Prašyme paaiškino, kad jis yra UAB „Mikas plius“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Prie prašymo pridėjo galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus (b. l. 28-76).

Migracijos departamentas 2015 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, Migracijos valdyboje buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis du metus – iki 2017 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 77-78).

2015 m. lapkričio 17 d. raštu Migracijos departamentas įpareigojo Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybą pateikti pareiškėjo bylą, teigdamas, kad galimai pareiškėjas neatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (b. l. 79). Taip pat atsakovas 2016 m. sausio 18 d. kvietimu įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, įrodančius kad bendrovėje „Mikas plius“ yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (b. l. 81). Pareiškėjas 2016 m. vasario 17 d. prašymu pateikė atsakovui prašomus dokumentus – Darbo sutartis (b. l. 82-92).

Departamentas, tirdamas pareiškėjo neatitikimą leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, 2016 m. lapkričio 2 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybą, prašydamas patikrinti bendrovės faktinę veiklą nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), t. y. susisiekti su bendrovės darbuotojais, išsiaiškinti kokias funkcijas jie atlieka bendrovėje, ar faktiškai dirba, ar pažįsta bendrovės vadovą, ar pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje ir kt. (b. l. 100).

Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba, atlikusi UAB ,,Mikas plius“ operatyvų patikrinimą, nustatė, kad nurodytoje patalpoje (duomenys neskelbtini) bendrovė „Mikas plius“ veiklos nevykdo, nėra iškabos, buto durų niekas neatidarė, apklausti asmenys negalėjo nurodyti, kad šioje vietoje yra vykdoma ūkinė komercinė veikla, taip pat namuose nebuvo rastas pareiškėjas, o nenorėjęs prisistatyti kaimynas paaiškino, kad šiame bute gyvena Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečių jame nematė. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 5 d. buvo kviečiamas atvykti apklausai į Migracijos valdybą, tačiau nurodytu laiku neatvyko, o apie neatvykimo priežastis neinformavo. Taip pat 2016 m. gruodžio 2 d. apklausai į Migracijos valdybą buvo kviečiami bendrovės „Mikas plius“ darbuotojai, tačiau į apklausą jie taip pat neatvyko. Patikrinus bendrovės duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemoje apie minėtoje bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad bendrovėje nuo 2017 m. vasario 28 d. dirba tik pareiškėjas, o pati bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad bendrovėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai neatitinka nuo 2016 m. gruodžio 30 d. (b. l. 103-128).

Departamentas, įvertinęs surinktą informaciją ir dokumentus, priėmė ginčijamą sprendimą (b. l. 129-131), kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 14 d., sprendime pažymėjo, kad bendrovė „Mikas plius“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes bendrovėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (klaidingai nurodė savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o registracijos adresu UAB „Mikas plius“ veiklos nevykdo), todėl teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gauti, taip siekiant suklaidinti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimančią įstaigą. Departamentas, įvertinęs surinktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios UAB ,,Mikas plius“ veiklos, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.), bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7, 13 punktais, panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 128-131).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Sisteminis aptartų teisės aktų nuostatų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (LVAT Nr. A858-2720/2014; Nr. A-2005-662/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, iš esmės turi būti vertinama, ar jis atitinka Įstatymo įtvirtintus pagrindus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 14 d., buvo išduotas kaip UAB ,,Mikas plius“ akcininkui, bendrovei leidimo išdavimo metu atitikus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimus. Iš VSDFV informacinės sistemos duomenų apie bendrovės ,,Mikas plius“ dirbusius darbuotojus (b. l. 124) matyti, kad 2017 m. kovo 22 d. duomenimis, šioje bendrovėje nuo 2017 m. vasario 28 d. dirba tik pareiškėjas, kiti darbuotojai, kurie buvo priimti į darbą bendrovėje, atleisti. Taigi tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo reikalavimų, ir atsakovas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti užsieniečiui leidimą. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Todėl bendrovė ,,Mikas plius“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi ginčijamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Teikdamas 2015 m. rugpjūčio 12 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas aiškino, kad yra realiai ūkinę komercinę veiklą vykdančios ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimus atitinkančios bendrovės „Mikas plius“ akcininkas ir vadovas, bendrovė registruota adresu (duomenys neskelbtini). Prie prašymo pridėjo galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, darbo sutartis ir kitus dokumentus (b. l. 28-76, 82-92). Tačiau Migracijos valdybos patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė „Mikas plius“ buveinės registruotu adresu (duomenys neskelbtini), ūkinės komercinės veiklos nevykdo, nurodytu adresu nėra įmonės iškabos, buto durų niekas neatidarė, apklausti asmenys negalėjo paaiškinti apie šioje vietoje vykdomą ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjas skunde atsakovui ir teismui patvirtino, kad nurodytu adresu bendrovė „Mikas plius“ jokios veiklos nevykdo, nes minėtu adresu yra tik bendrovės buveinės registracijos vieta, tačiau nei skunde, nei kituose dokumentuose nepaaiškino, kokioje konkrečiai vietoje bendrovė vykdo veiklą. Pareiškėjas į bylą duomenų apie realią bendrovės veiklos vykdymo vietą, paneigiančių sprendime nustatytas aplinkybes, nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė, jog bendrovės adresas yra formalus, nes jokių sąlygų ten vykdyti ūkinę komercinę veiklą nėra. Kita vertus, pareiškėjui argumentuojant, jog jis ketina vykdyti veiklą kitu adresu, ne bendrovės registracijos adresu, akivaizdu, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė. Todėl atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklą, kadangi įmonė realios veiklos nevykdo ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Esant tokioms aplinkybėms, buvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nustatyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.

Taip pat teikdamas prašymą pareiškėjas aiškino, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau patikrinimo metu buvo nustatyta, kad joks užsienietis šiame bute negyvena. Šios aplinkybės pareiškėjas nepaneigė, argumentuodamas, kad šiuo adresu jis privalėjo tik deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau faktiškai ten gyventi pareigos neturėjo. Taigi pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai negyvena. Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui būtų teikęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą, tokio adreso pareiškėjas neteikė nei atsakovui, nei teismui. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017).

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neketino ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentui priėmus sprendimą išduoti (2015 m. rugsėjo 11 d.) pareiškėjui leidimą laikinai gyventi jo buvimo UAB ,,Mikas plius“ akcininku pagrindu, galiojusį iki 2017 m. rugsėjo 14 d., jau 2015 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. spalio 27 d. buvo atleisti trys UAB ,,Mikas plius“ darbuotojai, bendrovėje iki 2016 m. gruodžio 30 d. liko dirbti tik pareiškėjas (b. l. 124), todėl UAB ,,Mikas plius“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios su sunkumais ieškant darbuotojų, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti ir pakeisti leidimą laikiną gyventi, atsakovui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios UAB ,,Mikas plius“ veiklos. Įvertinęs bylos medžiagą teismas laiko, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, todėl buvo pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad priimant sprendimą duomenys apie pareiškėjo verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes buvo renkami iš nepatikimų šaltinių, šie skundo argumentai atmestini. Bylos medžiaga patvirtina, kad sprendimas buvo priimtas remiantis oficialiais VSDFV informacinių sistemų duomenimis (b. l. 124), Juridinių asmenų registro, Nekilnojamojo turto registro duomenų bankų išrašais bei kitais oficialiais rašytiniais dokumentais. Įstatymas numato pareigą Departamentui pagal kompetenciją kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tikrinti asmenų pateikiamą informaciją siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir kt. Iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, kad atsakovas, tikrindamas pareiškėjo pateiktą informaciją ir priimdamas sprendimą, būtų viršijęs Įstatymo suteiktus įgaliojimus, pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti atsakovo priimtą sprendimą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento 2017 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-309(00350), kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 14 d., yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais, o pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 1 ir 4 dalimis,

nusprendžia:

pareiškėjo I. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska