- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-24
- Bylos Nr.
- eI2-2610-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08408-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- B. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 1V-444 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuria pareiškėja pripažinta netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau – ir Įsakymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 1D-4331 Dėl B. L. skundo (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. Gimimo liudijime toliau nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra Z. L., lietuvis, ir A. L., lietuvė. Pareiškėjos motina, A. L., mergautinė pavardė L., gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos motinos tėvas, I. (taip pat vadintas I.) L., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o jos motina, O. L. (mergautinė pavardė Č.), gimė (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvams santuoką nutraukus (duomenys neskelbtini) pareiškėja liko gyventi kartu su motina A. L.. Pareiškėja buvo pakrikštyta Lietuvoje, Šv. Ap. Petro ir Povilo bažnyčioje (duomenys neskelbtini) Pareiškėja augo Lietuvoje, Vilniuje lankė vidurinę mokyklą, o baigusi septynias klases, (duomenys neskelbtini) kartu su motina A. L. išvyko iš Lietuvos. Nuo to laiko Pareiškėja gyvena Kanadoje. Suėjus (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) pareiškėja kartu su motina kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietės paso išdavimo. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), kai jai buvo (duomenys neskelbtini), pareiškėja įgijo Kanados pilietybę. 2022 m. liepos 19 d. pareiškėja Migracijos departamento sistemoje migris.lt pateikė pranešimą dėl pilietybės, nurodydama, kad ji įgijo kitos valstybės pilietybę, tačiau neprarado ir gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal dabar galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 11 punkte nustatytas dvigubos pilietybės sąlygas. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė (toliau – ir Ministrė) (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijusi kitos valstybės pilietybę. Nesutikdama su tokiu Pilietybės įstatymo taikymu ir faktinių aplinkybių interpretavimu, 2023 m. liepos 31 d. pareiškėja pateikė skundą Ministrei. 2023 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėja gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) atsakymą į pareiškėjos skundą, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytų dvigubos pilietybės sąlygų, nes pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdama.
Pažymi, kad pareiškėjos motina A. L. ex oficio tapo Lietuvos Respublikos piliete, nes jos tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, visą laiką gyvenę Lietuvoje, pati pareiškėja taip pat buvo gimusi Lietuvoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuolat gyveno Lietuvoje ir nebuvo įgijusi kitos valstybės pilietybės. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos tėvą Z. L.. 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punkte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo. Be to, 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 8 straipsnyje buvo atkartotas 1989 m. Lietuvos TSR Pilietybės įstatymo 11 straipsnyje nurodytas principas, kad vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje yra vėl kartojamas principas, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Pažymi, kad nei 1989 m., nei 1991 m., nei šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai - Lietuvos TSR ar Lietuvos Respublikos piliečiai, įgyja pilietybę tik tuo atveju, kai vaiko tėvai pateikia prašymą dėl pilietybės. Vadinasi, vaikas, gimęs Lietuvos TSR teritorijoje Lietuvos TSR piliečių šeimoje, gimdamas įgijo Lietuvos TSR pilietybę, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir vaiko tėvams ex oficio tapus Lietuvos Respublikos piliečiais, vaikas taip pat automatiškai buvo laikomas įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu, be jokių vaiko tėvų ar valstybės veiksmų. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), tuometinėje Lietuvos TSR teritorijoje arba, kaip šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsniuose yra vadinama, okupuotos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja gimė Z. L. ir A. L. santuokoje. Abu pareiškėjos tėvai buvo ir yra lietuviai. Pareiškėjos gimimo metu abu pareiškėjos tėvai buvo Lietuvos TSR piliečiai, kurie ex oficio tapo Lietuvos Respublikos piliečiais. Iš to seka vienintelė išvada, kad pareiškėja gimdama įgijo savo tėvų pilietybę. Tik priklausomai nuo laikmečio, ši pilietybė kito – iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tai buvo Lietuvos TSR pilietybė, kuri vėliau automatiškai tėvams tapus Lietuvos Respublikos piliečiais tapo Lietuvos Respublikos pilietybe, įgyta gimimo iš piliečių pagrindu. Atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu pareiškėja negimė Lietuvos piliete, o ja tapo po gimimo, priešingai, negu yra teigiama Ministerijos 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendime, nėra jokio dokumento ar valstybinio piliečių registro įrašo, kurie nurodytų, kada pareiškėja tapo Lietuvos Respublikos piliete. Kita vertus, jeigu pareiškėja gimė ne Lietuvos, o kitos šalies, piliete, savo sprendime Ministerija nenurodė, kokios šalies piliete pareiškėja gimė ir ar ji tebėra laikoma tos šalies piliete. 1991 m. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatyti pagrindai, kada asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau nei vienas iš jų negali būti taikomas pareiškėjai, nes ji 1) niekada neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) 1994 m. kreipimosi dėl paso išdavimo metu nebuvo įgijusi kitos valstybės pilietybės; 3) nebuvo nutraukusi faktinių ryšių su Lietuvos valstybe; 4) Lietuvos Respublika neturi tarptautinės sutarties su Kanada dėl pilietybės. Atkreipia dėmesys į tai, kad Ministerija sprendime apie pareiškėjos skundą nurodo, kad 1994 m. pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo išduotas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, t. y. jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena. Pažymi, kad ši Ministerijos išvada neatitinka realios faktinės situacijos ir yra teisiškai nepagrįsta. Pirma, kaip matyti iš lingvistinės tuo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies analizės, tam, kad vaikas galėtų įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę šiuo pagrindu, vaiko tėvai turėjo būti užsienio valstybės piliečiai, kurių vienam likus užsienio valstybės piliečiu, o kitam tapus Lietuvos Respublikos piliečiu, vaikas galėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiuo atveju, abu pareiškėjos tėvai visą laiką buvo Lietuvos TSR/Lietuvos Respublikos piliečiais, pareiškėja gimė Lietuvoje, Lietuvos TSR respublikos piliečių šeimoje, todėl teigti, kad pareiškėja įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę vienam iš jos tėvų tapus Lietuvos Respublikos piliečiu, nėra jokio pagrindo. Antra, tuo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 26 straipsnis nustatė, kad jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, nesukakęs 14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis, o 27 straipsnis nustatė, kad 14–18 metų vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista, tik vaikui su tuo raštiškai sutinkant. Tai reiškia, kad vaikas, gimimu įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, negali jos netekti net ir vienam iš tėvų netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, jei vaikas yra iki 14 m. amžiaus, arba jei 14-18 m. vaikas su tuo raštiškai sutiktų. Pareiškėja dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo kreipėsi 1994 m., būdama 16 metų amžiaus, taip aiškiai išreikšdama savo valią ne tik toliau naudotis Lietuvos Respublikos piliečio teisėmis, bet ir įgyti atitinkamas pareigas. Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra tik asmens tapatybės dokumentas, patvirtinantis asmens pilietybės faktą, tačiau juo nėra suteikiama pilietybė ar keičiamas jos įgijimo pagrindas. Todėl šiuo atveju pareiškėja buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu, o kreipimusi dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo buvo tik patvirtintas 16 metų amžiaus sulaukusio asmens valinis sprendimas gauti Lietuvos Respublikos pasą. Tai, kad pareiškėjos motina, prašydama išduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečio pasą, (duomenys neskelbtini) laisvos formos prašyme rašė, kad ji „neprieštarauja, jog duktė įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę“, negali būti pagrindas pakeisti pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu pagrindą. Pareiškėjos motina niekada nebuvo nei teisininkė, nei teisėja, nei Ministerijos darbuotoja, o savo laisvos formos prašymą surašė pagal nežinomo Ministerijos darbuotojo parodytą pavyzdį, kuris greičiausiai buvo taikomas vaikams negimusiems Lietuvos Respublikos piliečiais. Pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę jau buvo įgijusi gimimu, tad kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo buvo tik patvirtintas pareiškėjos ir jos motinos valinis sprendimas pareiškėjai gauti Lietuvos Respublikos pasą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano kad Migracijos departamento ir Ministerijos išvada, kad pareiškėja neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu, yra visiškai klaidinga.
Nurodo, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2, 7, 12, 15, 16, 18, 21, 23, 24, 26, 27, 33, 37, 40, 41, 41-1 ir 42 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21-1 straipsniu įstatymas Nr. XIV-64, kuriuo buvo papildytas atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, sąrašas. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktas nustato Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Šis Pilietybės įstatymo pakeitimas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos 2019 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją „Dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“, kurioje buvo siūlyta galimybė Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos ir įgijusiems kitos valstybės pilietybę iki jiems sukako 18 metų, išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pažymėtina, kad pareiškėja atitinka abi dabartinio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygas, kad galėtų būti ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitos valstybės piliete. Pirma, pareiškėja įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdama. Antra, pareiškėja įgijo kitos valstybės, Kanados, pilietybę ne gimdama iki jai suėjo 18 metų. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1990 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. I-766 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų 2 straipsnį kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 16 metų, privalėjo turėti pasą, kuris pagal šių nuostatų 9 straipsnį galiojo iki asmeniui sueis 25 metai. Būtent todėl pareiškėja kartu su motina (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo. Pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos pasas galiojo iki (duomenys neskelbtini). Nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos paso įstatymas nustatė, kad pasą turėti nėra privaloma, ir kad jis yra išduodamas piliečio pageidavimu (minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Todėl pareiškėja ilgą laiką nesikreipė dėl paso keitimo. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos asmens tapatybės ir paso įstatymo 6 straipsnio 8 dalis nustato, kad pasas gali būti keičiamas, kai pasibaigė pirmiau išduoto paso galiojimas, tačiau nedetalizuoja, per kiek laiko asmuo turi kreiptis dėl naujo paso išdavimo. Taigi pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimo laikui, pasas tampa negaliojančiu, tai reiškia, kad jis nebėra asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimo laiko pasibaigimas sprendžia Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ar jos įgijimo pagrindo pakeitimo klausimus. Vadinasi, pareiškėjai pateikus informaciją apie įgytą kitos valstybės pilietybę, Migracijos departamentas pirmiausiai turėjo patikrinti, ar pareiškėja turi teisę turėti ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitos valstybės pilietybę. Tokį vertinimą Migracijos departamentas atliko, tačiau padarė klaidingą išvadą, nustatydamas, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdama, ko pasėkoje 2023 m. birželio 4 d. teikimu 23TR-151 siūlė Ministrei priimti sprendimą dėl pareiškėjos pilietybės netekimo.
Pabrėžia, kad pareiškėja atitinka kriterijus asmens, galinčio būti Lietuvos Respublikos piliečiu ir kitos valstybės piliečiu, todėl Įsakymo dalis, kuria pareiškėja pripažinta netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, naikintina.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti,
Pažymėdama faktines aplinkybes nurodo, kad Migracijos departamentas 2010 m. rugpjūčio 10 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos 2010 m. liepos 9 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog 2010 m. birželio 29 d. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos pasų skyrių dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso pakeitimo kreipėsi Lietuvos Respublikos pilietė B. L. (pareiškėja), pateikdama Kanados piliečio pasą. Paaiškėjus, kad asmeniui įgijus kitos valstybės – Kanados – pilietybę, gali būti sprendžiamas asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimas, pareiškėja atsisakė pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, taip pat kitus su Kanados pilietybės įgijimo teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis susijusius dokumentus ir paaiškinimus. Kaip Vidaus reikalų ministeriją informavo Migracijos departamentas, 2011 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėja atvyko į Migracijos departamentą ir pateikė prašymą išduoti jos byloje esančių dokumentų kopijas (prašomi dokumentai asmeniui išduoti tądien), nurodydama, kad iki 2011 m. pabaigos pateiks Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančius dokumentus. Visgi, nepaisant išreikšto įsipareigojimo, 2011 m. gruodžio 30 d. el. paštu pareiškėja informavo apie galimybės pateikti pastarąjį dokumentą nebuvimą, prašydama terminą dokumentui pateikti pratęsti iki 2012 m. pabaigos. Pagal Migracijos departamento pateiktus duomenis, 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjai buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta, kad Migracijos departamentas nustatė, jog asmuo yra lietuvių kilmės ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimas bus sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu asmuo įgijo Kanados pilietybę iki 2003 m. sausio 1 d. arba po 2006 m. lapkričio 16 d., taip pat buvo nurodyta, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, patvirtinančių asmens atitiktį bent vienai Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytai sąlygai, taip pat, kad asmuo turėtų kuo skubiau pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą. Nuo aptarto laiko komunikacija su pareiškėja nutrūko, pačios pareiškėjos prisiimtas įsipareigojimas iki 2012 m. pabaigos pateikti trūkstamus, su Kanados pilietybės įgijimu susijusius dokumentus, nustatytu laiku neįvykdytas. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs savo žinioje turimus dokumentus, pateikė Ministrei 2023 m. birželio 4 d. teikimą Nr. 23TR151 (toliau – teikimas), kuriame nurodė disponuojamą informaciją apie pareiškėjos Kanados pilietybės įgijimą ir pasiūlė priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę (2023 m. birželio 27 d. atsakovė teikimui pritarė vidinės dokumentų valdymo bendrosios informacinės sistemos (DBSIS) priemonėmis). Atitinkamai buvo priimtas Įsakymas, kurio pagrindu jame įvardyti asmenys (be kita ko, ir pareiškėja) neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 3 punktą, taip pat atsižvelgiant į teikime nurodytas aplinkybes.
Dėl pareiškėjos argumentų nurodo, kad įstatymų leidėjas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtino kumuliatyvias (o ne alternatyvias) sąlygas, kuriuos privalo atitikti asmenys, siekdami realizuoti teisę į daugybinę pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą (kitaip tariant, privalo būti tenkinamos abi punkte numatytos sąlygos). Šiuo atveju skundo turinys atskleidžia, jog turimų dokumentų koegzistavimas sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktas nenustatytas (nepatvirtintas). Atvirkščiai, konstatuota, kad pareiškėja pripažinta Lietuvos Respublikos piliete pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 25 straipsnį, kuriame reglamentuota: „Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų“. Pažymi, kad šį teisinę reikšmę turintį faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinio pagrindo patvirtina pareiškėjos 1994 m. liepos 19 d. prašyme išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasą aiškiai ir nedviprasmiškai pareigūno nurodyta informacija apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo teisinį pagrindą. Pažymi ir tai, kad (duomenys neskelbtini) gavus pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kartu pateiktas ir pareiškėjos motinos A. L. (duomenys neskelbtini) laisvos formos sutikimas, kuriame nurodyta, kad A. L. neprieštarauja, jog jos dukra B. L. įgytų („priimtų“) Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat pateiktas ištuokos liudijimas (santuoka tarp pareiškėjos tėvų nutraukta (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kaip jau nustatyta, (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), aiškiai pažymint, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduodamas remiantis ((duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 25 straipsniu. Išsprendus asmens Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, B. L. pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai, kuriuo patvirtino, jog įgydama Lietuvos Respublikos piliečio pasą, pasižada laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti savo valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tai reiškia, jog pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas išspręstas pareiškėjai ir jos motinai atlikus aktyvius veiksmus, numatytus Įstatymo 25 straipsnyje. Taigi, oficialūs duomenys (žr. atsiliepimo 7 ir 8 punktus) akivaizdžiai paneigia skundo motyvą, jog pareiškėja laikoma asmeniu, gimimu įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat patikslinto skundo, be kita ko, 37 – 40 punktuose pateiktą subjektyvią 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 25 straipsnio nuostatų taikymo interpretaciją, neva pastarasis straipsnis pareiškėjos atžvilgiu iš principo netaikytinas.
Atvirkščiai, atsakovės pozicija dėl B. L. konkretaus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinio pagrindo yra pagrįsta oficialiais rašytiniais įrodymais. Šie duomenys paneigia ir skundo 35 punkte nurodytą teiginį, kad „nėra jokio dokumento ar valstybinio piliečių registro įrašo, kurie nurodytų, kada pareiškėja tapo Lietuvos Respublikos piliete“. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo laikyti pareiškėją asmeniu, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes nėra tenkinamos ir įstatymo leidėjo Pilietybės įstatyme apibrėžtos tokį asmenį identifikuojančios sąlygos (be kita ko, gimimas nuo 1990 m. kovo 11 d. ir tėvų buvimas Lietuvos Respublikos piliečiais vaiko gimimo metu). Taigi, identifikavus, jog pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas yra vieno iš tėvų pilietybės pasikeitimo padarinys (kai Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo vienas iš tėvų, šiuo atveju – motina) ir šis faktas neginčijamai bei aiškiai konstatuotas kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos pareigūno (žr. atsiliepimo 7 punktą), tikslinga įvertinti su pareiškėjo motinos A. L. pilietybės pasikeitimu susijusias aplinkybes. Pateikti dokumentai patvirtina, kad A. L. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas, asmuo taip pat pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai. Pagal 1990 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ Nr. I-114 1 ir 3 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos piliečiams, kol bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai, ir tokie asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, turėjo pasirašyti pasižadėjimą. Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas buvo išduodamas tik laisva valia apsisprendusiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo (priėmimo). Pareiškėjos motinai Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas buvo išduotas galiojant 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui. Atsakovė remiasi Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsniu, kuriame buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai“ yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimu ir nurodo, kad išdėstytos teisinio reguliavimo ir Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatos patvirtina, kad Lietuvos Respublikai atkuriant nepriklausomybę ir formuojant piliečių korpusą, jokia Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), be kita ko, 1 straipsnyje nurodyta asmenų grupė nebuvo „įpilietinta“ ipso facto (savaime), automatiškai, nesant asmenų laisvos valios (net ir buvę Lietuvos Respublikos piliečiai bei jų palikuonys ar nuolatiniai gyventojai). Atvirkščiai, visi asmenys buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, garantuojant jiems teisę laisvai apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priėmimo / įgijimo. Tik dėl jos apsisprendus, t. y. savo laisva valia atlikus aktyvius veiksmus, davus ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą ir teisėtai įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, asmenys buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės. Pirmiau apibūdinta tuo metu egzistavusi „įpilietinimo“ tvarka neatitinka tipinės filiacijos (pilietybės įgijimo gimstant) sampratos, kai asmens valios (noro) būti tos valstybės piliečiu išreiškimas nėra esminis (būtinas) faktorius pilietybei įgyti. Pareiškėjos motina dėl Lietuvos Respublikos pilietybės apsisprendė ne anksčiau nei (duomenys neskelbtini) laisva valia pasirašiusi pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir gavusi Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą. Todėl logiškai ir teisiškai pagrįsta, kad jos dukros, pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo klausimas išspręstas būtent pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 25 straipsnį, reglamentuojantį vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, kai Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo vienas iš tėvų, t. y. pasikeitus vieno iš tėvų pilietybei. Pažymi ir tai, kad tiek 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, tiek 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme galiojo principinė nuostata, kad bendruoju atveju vaikas laikomas gimimu įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jo tėvai (arba vienas iš tėvų) vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Akivaizdu, kad pareiškėja gimimu negalėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi nei vienas iš jos (kaip vaiko) tėvų būtent jos gimimo metu (duomenys neskelbtini) (kaip to reikalauja Pilietybės įstatymo nuostatos) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis (nebuvo laisva valia apsisprendęs dėl Lietuvos pilietybės įgijimo). Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė nėra Lietuvos TSR pilietybės tąsa (ir atvirkščiai). Pareiškėjos motina automatiškai netapo Lietuvos Respublikos piliete, taip pat nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys asmenų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu teisinį pagrindą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių oficialių duomenų, patvirtinančių skundo motyvą dėl jos atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintai daugybinės pilietybės sąlygai. Skundas grindžiamas teisinio reguliavimo nuostatų subjektyviu suvokimu ir interpretacija, sudarančia palankias sąlygas pareiškėjai turėti dvigubą pilietybę, tačiau jokių objektyvių įrodymų, apart pareiškėjos Pilietybės įstatymo nuostatų interpretavimo, patvirtinančių pareiškėjos turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį pagrindą – gimimas, nėra.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjos motina (duomenys neskelbtini) laisvos formos prašyme nurodė, kad neprieštarauja, jog duktė įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę (pagal (duomenys neskelbtini) ištuokos liudijimą pareiškėjos tėvai buvo išsituokę). Atsižvelgiant į tai, (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinus pareiškėją Lietuvos Respublikos piliete pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 25 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gruodžio 22 d. iki 1995 m. birželio 27 d), kuri numato, kad „Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena“. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijote pasikeitus tėvų pilietybei, kai Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo vienas iš tėvų (pareiškėjos motinai (duomenys neskelbtini) pasirašius pasižadėjimą Lietuvos Respublikai), tačiau ne gimimu.
Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR piliete tapo Lietuvos Respublikos piliete gimimu. Pažymi, kad 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, taip pat 1990 m. kovo 11 d. priimtame įstatyme „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vienintelis oficialus valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“. Taigi, ir Lietuvos TSR pilietybės įstatymas buvo pavadintas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu. Minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir neturi įrodymų, kad jie yra kitos valstybės piliečiai, laikomi asmenimis be pilietybės. 1991 m. gruodžio 10 d. priimto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punkte buvo išaiškinta, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė yra niekinė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatuota, kad asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės; jų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine; tai reiškė, kad yra likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga ir prieš jų valią. Taigi, nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais (pagal Pilietybės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais. Atsižvelgiant į tai, asmenys, kurie gimė 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau, tačiau ne vėliau kaip iki 1991 m. gruodžio 10 d. (t. y. galiojant 1989 m. lapkričio 3 d. priimtam Pilietybės įstatymui), galėjo būti laikomi įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo 13 straipsnį, jeigu šio asmens tėvai ar vienintelis iš tėvų vaiko gimimo metu nuolat gyveno Lietuvoje ir pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo reikalavimus teisėtai įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pareiškėja negalėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgyti gimimu. Pareiškėja įgijusi Kanados pilietybę ir neatitikdama Pilietybės įstatymo sąlygų būti kartu ir Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės piliete pagrįstai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs. Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu neatitikdama Pilietybės įstatymo sąlygų būti kartu ir Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės piliete įgyja užsienio valstybės pilietybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (duomenys neskelbtini)įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, kuria pareiškėja pripažinta netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 1D-4331 „Dėl B. L. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. birželio 29 d. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos pasų skyrių dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso pakeitimo kreipėsi Lietuvos Respublikos pilietė B. L., pateikdama Kanados piliečio pasą. Pareiškėja B. L. atsisakė pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, taip pat kitus su Kanados pilietybės įgijimo teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis susijusius dokumentus ir paaiškinimus.
2011 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėja B. L. atvyko į Migracijos departamentą ir pateikė prašymą išduoti jos byloje esančių dokumentų kopijas bei nurodė, kad iki 2011 m. pabaigos pateiks Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančius dokumentus. 2011 m. gruodžio 30 d. el. paštu pareiškėja pateikė prašymą terminą dokumentui pateikti pratęsti iki 2012 m. pabaigos.
2012 m. balandžio 20 d. B. L. buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta, kad Migracijos departamentas nustatė, jog asmuo yra lietuvių kilmės ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimas bus sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu asmuo įgijo Kanados pilietybę iki 2003 m. sausio 1 d. arba po 2006 m. lapkričio 16 d., taip pat buvo nurodyta, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, patvirtinančių asmens atitiktį bent vienai Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytai sąlygai, taip pat, kad asmuo turėtų kuo skubiau pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą.
Migracijos departamentas 2023 m. birželio 4 d. priėmė teikimą Nr. 23TR151 (toliau – teikimas), kuriame nurodyta informacija apie B. L. Kanados pilietybės įgijimą ir pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę pareiškėjos atžvilgiu (toliau – ir Teikimas).
2022 m. liepos 19 d. pareiškėja Lietuvos Respublikos ambasadoje Kanadoje užpildė pranešimą apie įgytą kitos valstybės – Kanados – pilietybę.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė, atsižvelgiant į Teikimą, priėmė šioje byloje ginčijamą administracinį aktą, kurio pagrindu jame įvardyti asmenys, be kita ko, ir pareiškėja B. L., neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, ir 32 straipsnio 3 punktą.
Pareiškėja pateikė skundą dėl Įsakymo panaikinimo, kuris ginčijamu Sprendimu buvo netenkintas.
Pareiškėja dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo pateikė skundą teismui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.
Pilietybės įstatymo (teisės akto redakcija galiojusi ginčijamo Įsakymo priėmimo metu) 24 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu; 6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 9) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 5 d. sprendime, aiškindamas Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, kuris buvo taikytas priimant apskųstą Įsakymą, nurodė, kad „<...> Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 – 5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Vadinasi, Įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę” reiškia, kad Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, kai asmuo jau turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, po to įgyja kitos valstybės pilietybę.“
Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu). Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų, be kita ko, šiam ginčui aktualaus Įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, kuris numato, jog yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad ji Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimimu, o kitos valstybės pilietybę įgijo iki jai sukankant 18 metų, be to, Lietuvos TSR pilietybė buvo Lietuvos Respublikos pilietybės tąsa, vienam iš tėvų esant Lietuvos Respublikos piliečiui, jis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl apskųstas Įsakymas negalėjo būti priimtas. Taigi, teisė likti / būti Lietuvos Respublikos piliečiu pareiškėjas sieja su įstatymų leidėjo numatytais atvejais, apibrėžtais pareiškėjos B. L. gimimo metu.
Pažymėtina, jog ginčijamas Įsakymas priimtas ir Migracijos departamento Teikimo pagrindu, todėl teismo turi būti vertinamas kartu su Įsakymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teikimas, kuriuo remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuotas Teikimas yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame turėtų būti nustatomi visi su pilietybe susiję asmens faktai, jų teisinis įvertinimas. Taigi, būtent Teikime ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą Migracijos departamentui daryti išvadą, jog asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Tad sprendžiant ginčą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtame Teikime nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tokią praktiką aktualiu klausimu formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. balandžio 17 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1413-556/2024).
Nagrinėjamu atveju Teikime yra išdėstytos faktinės aplinkybės, cituojamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, po to, daroma bendrinė išvada, kad Įsakyme nurodomi asmenys neatitinka nurodytų reikalavimų, todėl siūloma priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, kad visi minėti asmenys neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kas ir buvo padaryta – priimtas ginčijamas Įsakymas, kuriame, kartu su kitais Įsakyme paminėtais asmenimis, Lietuvos Respublikos pilietybės netenka ir pareiškėja.
Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, t. y. kada viešojo administravimo sistemos subjektas, skundžiamame teisės akte arba jį lydinčiame dokumente aiškiai bei konkrečiai nepasisako dėl taikytinos teisės, suponuojančios konkrečiam asmeniui atitinkamas teises ir (ar) pareigas, paneigia galimybę iš esmės pasisakyti ginčo klausimu. Priešingu atveju, ginčas būtų išspręstas neteisingai, ką ne kartą jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje esantys duomenys neleidžia nustatyti, kokiais vis dėlto teisiniais argumentais buvo priimtas skundžiamas sprendimas (bendrine prasme). Taip pat Teikime nenurodyta, koks teisinis reguliavimas (atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo kaitą laike) taikytinas priimant Įsakymą pareiškėjo atžvilgiu ir, kodėl pareiškėjui, priešingai pareiškėjo manymui, netaikytina išimtis dėl galimybės turėti ir kitos valstybės pilietybę.
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinėje byloje esantys duomenys nepakankami visapusiškam bylos išnagrinėjimui bei galutinio procesinio sprendimo priėmimui, kuris turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame detaliai nurodo faktinį ir teisinį pagrindą dėl kurio buvo priimti tokio pobūdžio aktai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjant teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjos skundas tenkintinas ir naikintina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 1V-444 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalis, kuri priimta pareiškėjos B. L. atžvilgiu, panaikinus Įsakymą atitinkamai naikintinas ir ginčijamo Įsakymo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 1D-4331 „Dėl B. L. skundo“, klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos B. L. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. 1D-4331 „Dėl B. L. skundo“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (duomenys neskelbtini). įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuri priimta pareiškėjos B. L. atžvilgiu, ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.