Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.10.5.1.; 3.2.6.1; 3.2.6.5;

2021 m. spalio 4 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio studijų fondo ieškinį atsakovei Ž. F. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė V. S. – G. palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, jeigu studentas nutraukia sutartį turi į valstybės biudžetą studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas. Ieškovas, administruojantis valstybės biudžeto lėšas, skirtas studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimą į valstybės biudžetą, gavęs informaciją apie atsakovės pašalinimą iš aukštosios mokyklos išsiuntė 2011 m. kovo 16 d. jai įspėjimą apie skolą ir nurodė prievolės įvykdymo terminą (180 dienų), vadovaujantis Vyriausybės patvirtinto Aprašo 9 punktu, todėl senatis skaičiuojama nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos – 2011 m. rugsėjo 12 d., o ne nuo studijų sutarties nutraukimo. Ieškinio senatis neturėtų būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė Ž. F. su Lietuvos žemės ūkio universitetu 2010 m. liepos 28 d. sudarė studijų sutartį. Atsakovė buvo priimta į valstybės finansuojamą, taikomosios ekologijos studijų vietą. Iš 2011 m. vasario 11 d. Lietuvos žemės ūkio universiteto Valstybiniam studijų fondui (toliau – Fondas) pateikto nutraukusių studijas ar pašalintų asmenų sąrašo matyti, kad nuo 2010 m. spalio 13 d. atsakovė buvo pašalinta iš universiteto kaip neužsiregistravusi į studijas. Ieškovas 2011 m. kovo 16 d. išsiuntė atsakovei įspėjimą Nr. IS20 „Dėl lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą“, kuriame nurodė atsakovės prievolę per 180 dienų grąžinti 2 600 Lt (753,01 Eur) sumą už studijas. Minėtas įspėjimas atsakovei buvo įteiktas 2011 m. kovo 18 d. per jos motiną. 2011 m. gegužės 10 d. atsakovė kreipėsi į Fondą, prašydama pateikti jai detalesnę informaciją apie susidariusią situaciją. Fondas 2011 m. birželio 3 d. raštu Nr. SP333 informavo atsakovę, kad valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 4.2 punktas reglamentuoja, kad valstybės biudžeto lėšos skirtos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalis grąžinamos į valstybės biudžetą, jeigu asmenys pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka.

Kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas savo atsiliepime į ieškinį, kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad studijų sutartis turi būti kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, Nr. 3K-3-315/2012). Šia sutartimi viena šalis – ieškovas (paslaugos teikėjas) įsipareigojo sudaryti studentui sąlygas vykdyti studijų programą, atitinkančią studijuojamos krypties turinį, pobūdį ir praktinio taikymo galimybes, užtikrinti dėstomos studijų programos kokybę ir sudaryti studentui sąlygas įgyti atitinkamos krypties išsilavinimą, o studentui visiškai įvykdžius studijų programą – suteikti studijų programoje numatytą kvalifikaciją (kvalifikacinį laipsnį) ir išduoti tai patvirtinantį diplomą, t. y. suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu, o kita šalis – atsakovė (paslaugos gavėjas, klientas) įsipareigojo vykdyti studijų programoje numatytas užduotis, laikytis Akademinės etikos kodekso, akademinės drausmės, vidaus tvarkos taisyklių, vykdyti kitus Universiteto statute ir kituose vidaus tvarką nustatančiuose teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus; šalių nesaisto darbo ar kitokie pavaldumo (subordinacijos) santykiai (CK 6.716 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinių paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis kriterijus, kuriuo visada privalo vadovautis paslaugų teikėjas: teikdamas paslaugas jis privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Taigi įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai.

Į šiuos paslaugų sutarties ypatumus būtina atsižvelgti sprendžiant dėl paslaugų sutarties nutraukimo sąlygų ir jų vykdymo. Be to, taip pat būtina vadovautis bendrosiomis prievolių ir sutarčių teisės nuostatomis, įpareigojančiomis sutartinių teisinių santykių dalyvius elgtis sąžiningai, vykdant prievoles bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.38, 6.158, 6.200 straipsniai).

CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti; šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą.

Paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, taip pat sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama; įstatyme pranešimo forma nereglamentuota, todėl tinkamu pranešimu gali būti pripažinti ir paslaugų gavėjo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Sudarytoje Studijų sutartyje nurodyta, jog studentas turi teisę bet kada nutraukti šią sutartį išstodamas iš Universiteto (sutarties 17 punktas). Taigi, Sutartis gali būti nutraukta tiek žodžiu, tiek raštu. Kaip buvo minėta, atsakovė apie vienašalį Studijų sutarties nutraukimą ieškovui pranešė žodžiu iki rudens semestro pradžios (šių atsakovės nurodytų aplinkybių ieškovas nepaneigė), taigi paslaugos teikėjas buvo informuotas apie tai, kad atsakovė neketina studijuoti ir nutraukia Sutartį. Be to, atsakovės valią nutraukti studijų sutartį patvirtino aplinkybės, kad ji ne tik nelankė paskaitų, bet ir nesiregistravo į studijas. Universitetas gavęs iš atsakovės paminėtą informaciją iki pat 2010 m. spalio 13 d. nesiėmė jokių veiksmų dėl oficialaus atsakovės išbraukimo iš studentų sąrašų ir sutarties nutraukimo, taip nepagrįstai delsdamas. Toks universiteto elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo kriterijus ir sąžiningo sutarties šalies elgesio principus. Pagal faktinę situaciją, Sutartis turėjo būti nutraukta atsakovės noru iki prasidedant rudens pirmajai sesijai, o ne 2010 m. spalio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui, pašalinant atsakovę iš aukštosios mokyklos Sutarties 10 punkto bei Aprašo 4.2. papunkčio pagrindais. Prievolės atsiradimas priklauso nuo to, kokiu būdu baigiamos asmens valstybės finansuojamos studijos: asmeniui nutraukus savo noru ar pašalinus jį iš aukštosios mokyklos. Asmeniui nutraukus studijas savo noru, taikomas Aprašo 6 punkte nurodyti atleidimai nuo lėšų grąžinimo. Teismo vertinimu, toks netinkamas Sutarties nutraukimo įforminimas negali atsakovei sukelti civilinės atsakomybės. Kaip minėta, atsakovė nutraukė sutartį savo noru, todėl turėjo būti sutartis nutraukta Sutarties 17 punkto bei Aprašo 4.1 papunkčio pagrindais.

Atsakovės priėmimo ir jos pašalinimo iš aukštosios mokyklos metu, lėšų grąžinimą į valstybės biudžetą reglamentavo Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Aprašo nuostatos taikomos asmenims, priimtiems į aukštąsias mokyklas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu Valstybės biudžeto lėšos, skirtos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalis grąžinamos į valstybės biudžetą, jeigu: asmenys nutraukia studijas savo noru, išskyrus atvejus, kai studijos nutraukiamos per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą (4.1. papunktis); asmenys pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka (4.2. papunktis). Galiojęs Aprašas numatė išimtį, kai studijos nutraukiamos per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą lėšos į valstybės biudžetą nėra grąžinamos. Nagrinėjamu atveju, atsakovė nutraukė Sutartį iki pirmojo studijų metų pirmojo semestro pradžios, todėl jai neatsirado pareiga grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamoje studijų vietoje apmokėti skirtas lėšas ar jų dalį.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, esamą teisinį reguliavimą, bei CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl ieškinį atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis yra laiko tarpas per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straispnio 1 dalis).

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir tam tikra pareiga jiems nebus priskirta. Jeigu suinteresuotasis, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų tą pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, kita (priešinga) teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai.

Atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, skaičiuojamą nuo atsakovės Ž. F. pašalinimo iš aukštosios mokyklos, t. y. 2010 m. spalio 13 d. Ieškovo atstovė prašo ieškinio senatį skaičiuoti nuo 2011 m. rugsėjo 12 d., t. y. nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos, kai ieškovas išsiuntė įspėjimą atsakovei, kuriame nurodė prievolę grąžinti per 180 dienų, vadovaujantis Aprašo 9 punktu.

Ieškinio senaties termino eigos pradžia, pagal bendrąją normą, siejama su subjektyviu įvykiu – asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Fondas, vadovaudamasis Valstybinio studijų fondo nuostatais, administruoja valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimą į valstybės biudžetą. Apie atsakovės pašalinimą iš aukštosios mokyklos ieškovas sužinojo 2011 m. kovo 1 d., t. y. gavęs iš Lietuvos žemės ūkio universiteto raštą Nr.(08)-05-194, apie valstybės finansuojamas studijas nutraukusių ar pašalintų iš Universiteto asmenų sąrašo, todėl teismo vertinimu, būtent nuo šios datos skaičiuotina bendro (10 metų) senaties termino pradžia, o pabaiga 2021 m. kovo 1 d. Ieškovas dėl savo pažeistos teisės kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo - 2021 m. kovo 18 d., t. y. praleidęs ieškinio senatį. Jokios svarbios priežasties, dėl kurios ieškovas taip ilgai nesikreipė į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo nenurodė ir byloje nėra nustatyta, todėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tokiu būdu, teismas atmeta ieškinį ir šiuo pagrindu – praleidus ieškinio senatį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė prašymą priteisti 116,16 Eur byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų, už suteiktą advokato pagalbą. Ieškinį atmetus iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama 116,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nėra, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr.1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Valtybinio studijų fondo, juridinio asmens kodas 191722967, atsakovės Ž. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 116,16 Eur (vieno šimto šešiolikos eurų 16 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.