- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-199-397/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07740-2025-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- E. R.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Pangonienės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžio (toliau – ir nuosprendis), kuriuo E. R. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Nuspręsta E. R. skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) pareikšta civilinį nuspręsta ieškinį palikti nenagrinėtu.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų priteisimo nuspręsta netenkinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. R. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo, t. y. dėl to, kad jis 2025 m. vasario 22 d., 10.09 val. iš (duomenys neskelbtini) priklausančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, atvirai pagrobė svetimą - (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, t. y. matant kasininkui A. S., iš lentynos paėmė 9 saldainių dėžutes „Merci Grossi“ (vienos dėžutės vertė 7,49 eurai), bendros 67,41 eurų vertės, ir, laikydamas jas rankose bei nepateikęs paminėtų prekių apmokėjimui, praėjo pro kasą ir išėjo iš parduotuvės, tokiu būdu E. R. atvirai pagrobė svetimą - (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, bendros 67,41 eurų vertės.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – ir skundas) prokurorė prašo:
2.1. Panaikinti 2026 m. sausio 19 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:
2.2. E. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. ir skirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. BK 63 str. 1, 4, 9 d. pagrindu prie paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti 2025-04-24 nutartimi paskirtos 90 parų arešto bausmės dalį ir 2025-04-10 nuosprendžiu paskirtos 35 parų arešto bausmės dalį, taikant BK 65 st. 1 d. 1 p. a p. ir skirti galutinę - 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
2.3. (duomenys neskelbtini) pateiktą civilinį ieškinį 67,41 eurų turtinei žalai atlyginti tenkinti pilnai ir priteisti iš E. R..
3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. R. tikslas buvo bet kokiu būdu iš parduotuvės pagrobti svetimą turtą, tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai, jog minėta parduotuvė yra patogi vogti. Į parduotuvę (duomenys neskelbtini) ėjo pavogti saldainių dėžučių „Merei“, nes reikėjo pinigų. Kam pinigų reikėjo, neprisimena, gal cigaretėms. Juk cigarečių pavogt, tai „neina“. Iš lentynos imdamas su abejomis rankomis, paėmė devynis vienetus saldainių dėžučių „Merei“. Nežiūrėjo ir nesidairė parduotuvėje, kai paėmė saldainių dėžutes. Reikėjo saldainių dėžučių ir viskas, ir visai vienodai, tas kasininkas buvo prie kasos, ar nebuvo.
3.2. Liudytoju apklaustas parduotuvės kasininkas A. S. paaiškino, jog kaltinamojo veiksmus matė tiek pro monitorių, tiek žiūrėdamas tiesiogiai pro kasą, matė, kai kaltinamasis įėjęs į parduotuvę ėjo link saldainių skyriaus, juos apžiūrėjęs iš viršutinės lentynos paėmė visas „Merei“ saldainių dėžutes ir ėjo link durų, saldainių dėžutes laikydamas rankose, todėl jis paspaudė durų užrakinimo mygtuką, durys užsidarė, o kaltinamasis sustojo prie durų ir padėjo saldainius ant šalia esančios lentynos. Po ko duris atblokavus, kaltinamasis paėmęs saldainius iš parduotuvės pasišalino.
3.3. Objektyviais bylos duomenimis - parduotuvės vaizdo kameromis užfiksuoti E. R. veiksmai. Parduotuvės vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip E. R. paima saldainių dėžutes prekybos salėje ir bando iš parduotuvės pasišalinti jų nepateikęs apmokėjimui, tačiau kasininkas pamatęs jo veiksmus užblokuoja išėjimo/įėjimo į parduotuvę duris, dėl ko E. R. sustoja. Taigi, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog kasininkui nekliudė matyti E. R. veiksmus nei smulkių prekių stendas su įvairiomis prekėmis, nei savitarnos kasa, pro kuriuos praėjo E. R.. Be to, iš vaizdo įraše užfiksuotų tolimesnių E. R. veiksmų matyti, kad jo vykdoma slapta vagystė peraugo į atvirąją.
3.4. Vaizdo įraše aiškiai užfiksuota, kad kasininkas A. S. pamatęs E. R. vykdomą vagystę - jog E. R. šalinasi iš parduotuvės už saldainius nesumokėjęs - staigiai užblokuoja parduotuvės duris, o E. R. suvokdamas, kad jis yra pastebėtas, padeda saldainius ant šalia esančios lentynos ir vaikšto prie durų, tikėdamasis, kad jos atsidarys ir jam pavyks iš parduotuvės pasišalinti, ir vos tik durims atsidarius, jis, žinodamas, kad jau yra stebimas, staigiai pagriebia nuo lentynos jo paties ten padėtas saldainių dėžutes ir iš parduotuvės pasišalina už jas nesumokėjęs. Taigi šios vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės bei liudytojo A. S. parodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, jog per minėtą itin trumpą laiko tarpą E. R. psichinis santykis su atliekamais veiksmais pasikeitė, ir jis spėjo suvokti, kad jo neteisėti veiksmai buvo pastebėti ir aplinkinių vertinti kaip nusikalstami, o jis, tai suvokdamas, sąmoningai tęsė savo nusikalstamus veiksmus ir taip slapta vagystė peraugo į atvirąją.
3.5. Be to, teismas nuosprendyje motyvuoja tuo, jog vagystės metu kitų asmenų šalia E. R. nebuvo, jo niekas nei žodžiu, nei veiksmu nesustabdė ir nebandė jo sustabdyti, perspėti ar kaip nors atkreipti dėmesį į tai, kad jis matomas. Iš byloje esančių duomenų darytina priešinga išvada, kadangi kasininkas, pamatęs E. R. veiksmus ir į juos reaguodamas, staiga duris užblokavo, kas parodo, jog E. R. veiksmai buvo pastebėti ir matomi. Teismas toliau aiškindamas savo motyvus nurodė, jog vaizdo įrašuose užfiksuota, jog durys vos užsidariusios netrukus atsidarė, dėl ko kaltinamasis galėjo ir nesuprasti, jog durys buvo užblokuotos sąmoningai, siekiant sutrukdyti kaltininkui pasišalinti su prekėmis. Tačiau pastebėtina tai, kad kasininkui užblokavus duris, E. R. turimas prekes padėjo ant greta esančios lentynos ir norėjo iš parduotuvės pasišalinti, būtent šie E. R. veiksmai yra įrodymas, jog jis suprato, kad buvo pastebėtas vykdant vagystę.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į prokurorės apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu prokurorė palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, mano, kad Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų aspektu ir nurodo į pažeidimus, jos manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai E. R. iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.
8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-719/2018, 2K-121-222/2019 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
9. BK 178 straipsnyje numatyta atsakomybė už svetimo turto grobimą. Objektyviai ši veika pasireiškia asmeniui neteisėtai užvaldant svetimą turtą. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Vagystės baigtumo momentas priklauso nuo aplinkos, kurioje daromas nusikaltimas. Vagystės iš parduotuvių paprastai laikomos baigtomis, kai kaltininkas su pagrobta preke praeina pro kasą už ją nesusimokėjęs ar palieka parduotuvės patalpą, kadangi tokiu būdu jis užvaldo svetimą turtą ir įgyja teisę juo disponuoti. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia. BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už slaptą vagystę, kai nėra kvalifikuojančių požymių. BK 178 straipsnio 2, 3, 4 dalyse numatytos kvalifikuotos vagystės sudėtys, o to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta privilegijuota vagystės sudėtis – atsakomybė už slaptą nedidelės vertės turto vagystę.
10. BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis, atskiriantis veiką nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-648/2015; 2K-111-697/2022). Tuo tarpu slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebinti kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdinti, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau parodo, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-136/2011, 2K-245-696/2015).
11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad E. R. 2025 m. vasario 22 d., 10.09 val. iš (duomenys neskelbtini) priklausančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune pagrobė svetimą - (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, bendros 67,41 eurų vertės. Taip nėra ginčo dėl to, jog šiuo atveju pagrobto turto vertė neviršija 3 MGL ir sudaro 67,41 Eur, todėl E. R. baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Byloje neaiškumai kyla dėl to, ar E. R. minėtas prekes ir parduotuvės pagrobė atvirai ar slaptai. Prokurorė, siekdama išteisintojo veiksmus vertinti baudžiamosios atsakomybės kontekste, nurodo, jog liudytojas A. S. matė E. R. vagiant prekes, o pastarasis žinojo, jog yra matomas, bet vis tiek prekes vogė, t. y. vogė atvirai. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti prokurorės argumentai, negali būti laikomi aplinkybe patvirtinančią išteisintojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes prokuroro minėtus liudytojo parodymus ir išteisintojo veiksmus interpretuoja savaip, siekdama E. R. patraukti baudžiamojo atsakomybėm.
12. Byloje nustatyta, jog E. R. primos instancijos teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje pagrobė iš parduotuvės lentynos 9 dėžutes saldainių „Merci Grossi“, tačiau neigė, kad vagystę įvykdė atvirai, teigė, kad saldainius buvo užsikišęs po striuke, rankose jų niekas negalėjo matyti ir niekas nematė. Liudytojas A. S. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip E. R. atėjo į parduotuvę, nuėjo link saldainių skyriaus, iš viršutinės lentynos paėmė visas „Merci“ saldainių dėžutes ir laikydamas dėžutes rankose praėjo link durų pro kasas už jas nesumokėjęs. Liudytojas parodė, jog jis paspaudė durų užrakinimo mygtuką, dėl ko E. R., užsidarius durims, sustojo, pasidėjo saldainius ant gretimai esančios lentynėlės, tačiau kai liudytojas, bandydamas iškviesti kolegę, netyčia atblokavo išėjimo duris, E. R. pasiėmė saldainius ir greitai pasišalino. Vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose užfiksuota, kaip į parduotuvę ateina vyras, kuris ant galvos užsidėjęs kepurę, ant kurios uždėtas megztinio gobtuvas, nueina iki lentynos, kurioje sudėti saldainiai, abejomis rankomis paima šokoladinių saldainių dėžutes ir, nešdamas jas rankose, nepateikęs prekių apmokėjimui, praeina ne pro kasą, o pro nugarinę savitarnos kasos dalį, eina link parduotuvės išėjimo, tačiau durys neatsidaro. Tada jis padeda saldainių dėžutes ant spintelės, o durims atsidarius greitai pasiima saldainius ir pasišalina. Vaizdo įrašuose taip pat užfiksuota, kad, darbuotojas, kuris stovi už kasos prekystalio, tuo metu aptarnauja kitą klientą, stebi minėtą vyrą, paėmusį saldainius, vaikšto pirmyn-atgal, pasilenkia galimai siekdamas užblokuoti duris bei iškviesti kolegę. Įvertinęs visus šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog minėti išteisintojo ir liudytojo parodymai, bei vaizdo įrašas nepatvirtina, jog E. R. vagystę įvykdė atviruoju būdu. Liudytojo A. S. parodymai bei vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose užfiksuotos aplinkybės patvirtina, jog liudytojas stebėjo E. R., matė, kaip šis paėmė saldainių dėžutes ir nepateikęs jų apmokėjimui pasišalino pro kasas, o po to ir iš parduotuvės, bandė užblokuoti lauko duris, tačiau jos atsidarė ir E. R. su prekėmis pasišalino, taip jas užvaldydamas. Apygardos teismas pažymi, jog vien to, kad parduotuvės kasininkas suprato E. R. neteisėtus ketinimus, matė, kad jis šalinasi nesusimokėjęs už prekes, nepakanka konstatuoti vagystės atvirumo požymį. Būtina nustatyti, jog asmuo darantis vagystę suvoktų, kad aplinkiniai, pašaliniai mato ir suvokia tokius jo veiksmus, t. y., kad jis grobia svetimą turtą.
13. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų nustatyti, jog E. R. suprato, suvokė jog parduotuvės darbuotojas kasininkas (liudytojas A. S.) ar kiti asmenys (kasininko aptarnaujamas klientas, kitų asmenų nebuvo) matė ir suvokė tokius jo veiksmus, t. y., kad jis grobia svetimą turtą. Iš vaizdo kamerų įrašų matyti, kad E. R. saldainių dėžutes ima tuo metu, kai darbuotojas aptarnauja prie kasos kitą klientą, stovintį nugara į E. R., tikėdamasis, jog bus nukreiptas darbuotojo dėmesys, saldainių dėžutes paima nusisukęs nugara į darbuotoją, po to rankas paleidžia šiek tiek žemyn ir eina link išėjimo ne pro kasą, kurioje dirba darbuotojas, tačiau pro tarpą tarp sienos ir savitarnos kasos, esančios toliau nuo darbuotojo, nugarinės dalies, jį ir darbuotoją tuo momentu skiria savitarnos kasos pakankamai aukštas, siekiantis žmogaus ūgį savitarnos kasos ekranas bei visiškai šalia jo, link išėjimo esantis smulkių prekių stendas su įvairiomis prekėmis. E. R. priėjus išėjimą iš parduotuvės, durys užsidaro, tačiau visai netrukus jos atsidaro ir jis išeina su saldainių dėžutėmis. Įvertinus vaizdo įraše matomus E. R. ir kitų parduotuvėje buvusių asmenų (darbuotojo ir vieno kliento) veiksmus visiškai sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog kitų asmenų tuo metu aplink E. R. nebuvo, jo niekas nei žodžiu, nei veiksmu nesustabdė ir nebandė sustabdyti, perspėti ar kaip nors atkreipti dėmesį į tai, kad jis matomas. Durys vos užsidariusios netrukus atsidarė, iš ko E. R., kaip parodė ir liudytojas A. S. primos instancijos teisiamojo posėdžio metu, galėjo ir nesuprasti, jog durys buvo užblokuotos sąmoningai, siekiant sutrukdyti jam pasišalinti su prekėmis. Be to, nenustatyta, jog E. R. saldainių dėžutes iš parduotuvės neštų (bandytų vogti) jas nešdamasis atvirai, o kaip tik priešingai, jas kišo po striuke, tai akivaizdžiai siekdamas vogti slaptai, o ne atvirai, be to, jis, jokių pirkinių krepšių, rankinių ar parduotuvės krepšelių neturi, taip sudarydamas įvaizdį, kad nieko nepirko, kas vėlgi rodo, jog kaltinamasis siekia įvykdyti slaptą vagystę ir elgiasi būdamas įsitikinęs, kad niekas nemato tos aplinkybės, kad jis prekes išsineša už jas nesusimokėjęs
14. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas sprendžia, jog nustačius aplinkybę, kad išteisintojo veiksmai (prekių pagrobimas) padaryti matant parduotuvės kasininkui, tačiau pačiam E. R. nesuprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti (kaip jau minėta, priešingų duomenų byloje nėra), ir jam nors ir pasišalinus iš įvykio vietos su pagrobtomis prekėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo padarytos nusikalstamos veikos nekvalifikavo kaip atviros vagystės. Tuo tarpu prokurorės skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmos instancijos teismo padarytos išvados, dėl E. R. veiksmuose nesančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu buvo išnaudotos visos procesinės galimybės, tačiau kilusių abejonių, dėl E. R. supratimo, jog jo veiksmai yra pastebėti kitų asmenų, pašalinti nepavyko.
15. Apibendrinant pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti teisėtas ir pagrįstas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
16. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad E. R. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Su tokia išvada sutinka ir teisėjų kolegija, todėl pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl proceso išlaidų.
17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant E. R. yra 139,58 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad E. R. pirmos instancijos teismo buvo išteisintas, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš išteisintojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Pangonienės apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.