Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-16 · Administracinė byla Nr. I-185-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-16
Bylos Nr.
I-185-505/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02618-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
E. C.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-185-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02618-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.; 20.2.3.2.; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui E. C., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atstovui,

rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 16000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2013 m. birželio 21 d. buvo atvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą bei patalpintas į laukiamąją patalpą, kurioje išbuvo iki 17.00 val., po to buvo patalpintas į kamerą Nr. 106. Teigė, jog buvo išduotas itin plonas čiužinys bei užklotas, kurie buvo neiškalbti ir nemalonaus kvapo. Nebuvo išduotas tualetinis popierius, šiukšlių maišai, muilas ir kiti higienos reikmenys. Kameroje nebuvo klozeto dangčio, veidrodžio, lentynėlės, šiukšliadėžės, tualetas įrengtas prie durų, aplinkiniai galėjo stebėti atliekant gamtinius reikalus. Kameros langai nesutvarkyti, suskilę, vandens čiaupas nesutvarkytas, pastoviai varvantis. Kameros Nr. 106 plotas 7,38 kv. m, įrengtos dvi dviejų aukštų lovos, tualetas, kriauklė, spintelė, todėl laisvo judėjimo ploto teko tik 3 kv. m. Kameros lubos drėgnos, maisto racione trūko nustatytos mėsos normos per dieną.

2013 m. birželio 22 d. iš kameros Nr. 106 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 370, kurioje taip pat trūko ploto, nebuvo veidrodžio, lentynėlės, neišduoti higienos reikmenys, įrengtas tupimas klozetas. Kameroje drėgna, sienos ir lubos pasidengusios pelėsiu, šiukšlės pilamos tiesiog koridoriuje, todėl sklido smarvė ir lakstė žiurkės.

2013 m. liepos 3 d. pareiškėjas patalpintas į rūsio kamerą Nr. 224, kurioje trūko gyvenamojo ploto. Išduotas čiužinys ir antklodė smirdėjo, nebuvo išduotos higienos priemonės, tualetinis popierius. Kameroje nebuvo klozeto dangčio, veidrodžio, lentynėlės, šiukšliadėžės, tualetas įrengtas prie durų, aplinkiniai galėjo stebėti atliekant gamtinius reikalus, langai neatitiko savo rėmų, langą užstojo kita pastato siena, todėl 5 mėnesius pro langą matė tik plytas. Kameros lubos pasidengusios pelėsiais, žema temperatūra, ropinėdavo tarakonai, naktimis pro langą verždavosi žiurkės. Kameroje nebuvo radijo taško, neišduodavo laikraščių. Išduodamas maistas buvo prastos kokybės, atšalęs.

Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo sukelti dvasiniai skausmai, depresija, žalojama sveikata. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 9-15) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime buvo kalinamas nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. Visą kalinimo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma.

Pažymėjo, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kameroje esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius(šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodamam kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai.

Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymėjo, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimams. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį ir tai atitinka nustatytų normų reikalavimus, kas mėnesį suimtiesiems išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 52 str., 70 str. reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, pareigūnai suimtuosius skiria į gyvenamąsias kameras.

Atkreipė dėmesį, jog išduodamo maisto energetinė vertė atitinka teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas E. C. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) veiksmų, kalinant jį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – Konvencija), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nurodė, kad kamerose tinkamai neįrengtas tualetas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl kamerose buvo drėgna, šalta, nedžiūdavo rūbai, nebuvo išduodamas tualetinis popierius, šiukšlių maišai, muilas ir kiti higienos reikmenys, kamerose nebuvo veidrodžio, lentynėlės, šiukšliadėžės, buvo tarakonų ir žiurkių, išduodamas maistas buvo prastos kokybės, atšalęs.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.

Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Atsakovo atsiliepimo (b. l. 9-15) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 22 d. buvo paskirtas į kameras Nr. 106, 370, 224, 112A, kuriose teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose tualetas įrengtas netinkamai, aplinkiniai galėjo stebėti jį atliekant gamtinius reikalus.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Higienos norma HN 76:2010, kurios 21 punkte buvo nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (Žin., 2009, Nr. 84-3564) (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5. punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, teismo vertinimu, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris ar langelį atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl kamerose buvo drėgna, nedžiūdavo rūbai, ant sienų matėsi pelėsis, kamerose šalta.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu baldais, įranga ir kitais daiktais, kalinimo patalpų temperatūra, kalinimo patalpų apšvietimu ir ventiliacija, higiena, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kalinimo patalpų Nr. 106, 370, 224, 112A aprūpinimo baldais, įranga ir kitais daiktais, temperatūros, ventiliacijos, higienos, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo baldais, įranga ir kitais daiktais, temperatūros, ventiliacijos, higienos, galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo aprūpinimo baldais, įranga ir kitais daiktais, temperatūros, ventiliacijos, higienos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo baldais, įranga ir kitais daiktais, temperatūros, ventiliacijos, higienos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais. Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. sausio 3 d. tarp UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 102 (b. l. 59-62), 2013 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo sudaryta sutartis Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 65-67), 2015 m. sausio 2 d. tarp UAB „Kenkėjų kontrolės tarnybos“ ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-2 (b. l. 69-71) teismui nekelia abejonių, jog Lukiškių TI-K pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo tarakonų, graužikų buvimo kamerose laikytini nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerai skiriamas vienas valymo inventoriaus komplektas, o patalpų valymo ir dezinfekavimo priemonių kiekį pagal šių priemonių naudojimo instrukcijose nurodytas normas įstaigos nustato atsižvelgdamos į laikomų asmenų skaičių ir patalpų būklę. Minėtame teisės akte nėra reglamentuota, kokios valymo ir dezinfekavimo priemonės turi būti išduodamos. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistiesiems į kameras yra išduodamas valymo inventorius (šiukšliadėžė, kibiras, šluota) bei kalcionuota soda, skirta kriauklių, unitazų valymui (b. l. 19). Pareiškėjas nepateikė jokių savo nurodomas aplinkybes pagrindžiančių objektyvių įrodymų, todėl teismas netikėti Lukiškių TI - K paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl valymo priemonių neišdavimo yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl nešvarių čiužinių ir antklodžių išdavimo pažymėtina, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas). Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būtų aktyviai siekęs, kad jo naudojami čiužinys, antklodė ir pagalvė būtų išvalyti, ir kad Lukiškių TI-K būtų atsisakęs šią teisę pareiškėjui užtikrinti. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl galimo šios jo teisės pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir/ar Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl spręstina, kad atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl nešvarių čiužinio, pagalvės ir antklodės išdavimo, nėra.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2298. Byloje nėra duomenų, kad dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas būtų kreipiąsis į Lukiškių TI-K administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl prastos tiekiamo maisto kokybės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad paskirstymo kameroje laukė nuo 11.30 val. iki 17.00 val., laikomas buvo kartu su rūkančiais, nesuteikta galimybė pasinaudoti tualetu.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja atskirų patalpų su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) įrengimo sąlygų, jų išmatavimų ir pan., jose neprivalo būti įrengtas tualetas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų į bylą negalima patvirtinti aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių pagrįstumo. Teismas vertina tai, kad pareiškėjas tokiose patalpose nebuvo laikomas ilgą laiką, be to, byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs prašymus ar skundus Lukiškių TI-K administracijai. Todėl teismas laiko šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes neįrodytomis bei nevertina jų kaip sukėlusių neturtinę žalą.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti neužtikrindami pareiškėjui privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat neesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas, kaip nepagrįstas, netenkinamas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. C. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė