- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-18
- Bylos Nr.
- e2S-514-569/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03461-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Triptas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Triptas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Triptas“ teismui pateikė pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininkės UAB „Verpstas Teks“. Reikalavimo užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės sąskaitas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas vertino, jog kreditorė nepateikė jokių įrodymų, kad byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių duomenų, kad galimai jos naudai priimto sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas, taip pat nepateikė duomenų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kreditorės turtiniams interesams kiltų grėsmė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
3. Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Triptas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 13 229,44 Eur sumai, jei šiose sąskaitoje nebus pakankamų lėšų, areštuoti visas kitas sąskaitas 13 229,44 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 433 straipsnyje nurodyta pareiškimo forma ir turinys. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepateikiami, todėl kreditorė skundžiamoje nutartyje minimų įrodymų prie pareiškimo nepridėjo.
3.2. Su atskiruoju skundu pridedami įrodymai – 2018-02-05 ir 2018-02-19 šalių suderinti ir pasirašyti dokumentai „Dėl skolų suderinimo“ patvirtina, kad skolininkės įsipareigojimai iš dalies nevykdomi nuo 2016-04-08, o nuo 2017-01-26 visiškai nevykdomi. Į 2018-02-19 ir 2018-03-09 raginimus skolininkė nereagavo, nesumokėjo nė vieno euro. Tokie skolininkės veiksmai patvirtina, jog ji visais būdais vengia su kreditore atsiskaityti. Gavusi teismo įsakymą, skolininkė gali nusiimti lėšas iš sąskaitų. Tokiu būdu teismo įsakymo nebus galimybės įvykdyti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė kreditorės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
6. Apeliantės teigimu, CPK 433 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepateikiami, todėl kreditorė skundžiamoje nutartyje minimų įrodymų pridėti neprivalėjo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
7. Sutiktina su apeliante, kad pagal CPK 433 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepateikiami. Tačiau pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai.
8. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis).
9. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014).
10. Įstatymų leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jeigu yra pagrindo manyti, kad nesiėmus šių priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
11. Tai, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia besąlygiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Asmuo, prašantis taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą.
12. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškime nurodė, jog siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šio prašymo motyvuotai visiškai nepagrindė.
13. Kaip jau minėta, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šį prašymą turi pagrįsti ir įrodyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad kreditorė nepateikė teismui jokių įrodymų, jog byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad priimto sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas, nepateikė duomenų apie skolininkės nesąžiningumą bei ketinimus slėpti ar perleisti turtą tretiesiems asmenims arba kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad kreditorė nepagrindė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei neįrodė grėsmės teismo įsakymo įvykdymui.
14. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. gegužės 24 d. išduotas teismo įsakymas. Iki šiol prieštaravimai nėra pareikšti. Skolininkei neįvykdžius teismo įsakymo bei nepareiškus prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja ir gali būti pateiktas antstoliui vykdyti. Antstolis iš karto gali pradėti vykdymo veiksmus, atlikti skolininkės turto paiešką bei jį areštuoti. Todėl, atsižvelgiant į kreditorės pateiktus duomenis, pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šioje proceso stadijoje nepažeidžia kreditorės teisių bei nekelia grėsmės teismo įsakymo įvykdymui.
15. Tuo tarpu skolininkei pareiškus prieštaravimus, kreditorė pagal CPK normas visada galės teikti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o teismas, nagrinėdamas bylą ieškinio teisenos tvarka, galės objektyviau įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą.
16. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.