- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-14
- Bylos Nr.
- 2A-738-580/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12174-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Marija Strumskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Blunitrans“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vainėda“
- Kategorijos
- 2.6.26Vežimas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ”Vainėda” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Blunitrans“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vainėda“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Blunitrans“ prašė iš atsakovo UAB „Vainėda“ priteisti 290 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2016-12-05 sudarė Užsakymą-sutartį ir instrukciją (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas užsakė transporto paslaugas krovinio pervežimui iš Lenkijos į Lietuvą. Pakrovimo data – 2016-12-06, iškrovimo – 2016-12-08. Ieškovas 2016-12-19 pateikė PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovas nurodė, kad krovinį pristačius vėliau nei 2016-12-08, atlyginimo už pervežimą dydis mažės po 100 Eur už kiekvieną dieną ir mokėtina suma sudaro 90 Eur. CMR važtaraštyje Nr. 0000139 neįrašyta krovinio pristatymo data, o pristačius krovinį, atsakovas nereiškė pretenzijų. Sutarties tekstą parengė atsakovas, sąlygos nebuvo derinamos, ieškovas neturėjo galimybės keisti sąlygų. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 23 straipsnio 5 dalis už krovinio pristatymo termino viršijimą numato teisę reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Sutarties 13 punktas, numatantis teisę mažinti kainą už praleistą krovinio pristatymo terminą nukrypsta nuo CMR konvencijos 41 straipsnio, todėl negalioja.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Sutartį ieškovas pasirašė, CMR važtaraštis patvirtina, kad Sutartis įvykdyta. Pasirašymo metu ieškovas patvirtino, kad Sutarties sąlygos priimtinos. Ieškovas Sutarties nuostatų neginčija. Atsakovas neprivalo įrodyti nuostolių, nes ginčas kilo dėl Sutartimi nustatytos pervežimo kainos. CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių, svarbiausi klausimai, kurių neapima CMR konvencija, yra pervežimo kaina, vežėjui mokėtina kompensacija už pavėluotą vežimą. Ginčui dėl pervežimo kainos CMR konvencija netaikytina, o taikytinos 1980 m. Romos konvencijos nuostatos, kurios palieka sutarties šalims laisvę susitarti dėl taikytinos teisės. Kadangi šalys nepasirinko taikytinos teisės, pagal Romos konvencijos 3 straipsnį taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė, t. y. Lietuvos Respublikos teisė. CMR važtaraščio 24 langelyje nurodyta, kad krovinys gautas 2016-12-12, 4 kalendorinėmis dienomis vėliau. Atsakovas neįskaitė nedarbo dienų (šeštadienio ir sekmadienio) ir laikė, kad krovinys pristatytas 2 dienomis vėliau. Ieškovas atitinkančios sutarties sąlygas PVM sąskaitos faktūros nepateikė, todėl ieškovas vežimo neapmokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš UAB „Vainėda“ UAB „Blunitrans“ naudai 290 Eur skolos, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 298,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2016-12-05 šalys pasirašė Sutartį, kuria sulygo dėl 290 Eur vežimo kainos bei dėl krovinio pristatymo datos – 2016-12-08. Ieškovas pažeidė Sutartimi nustatytą krovinio pristatymo terminą ir krovinį pristatė 2016-12-12. Pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Pagal CMR konvenciją vežėjas turi teisę gauti užmokestį už krovinio vežimą, tačiau nepateikiama užmokesčio sąvoka, todėl šiuo klausimu taikytina nacionalinė teisė. Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį krovinio vežėjui nugabenus krovinį, siuntėjui kyla pareiga sumokėti sulygtą užmokestį.
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Atsakovo atstovas paaiškino, jog dėl pavėluoto krovinio pristatymo nuostolių nepatyrė. Krovinio pavėluoto pristatymo atveju CMR konvencija baudų nenumato, todėl Sutarties 2.3 punkte nurodytos pavėluoto krovinio pristatymo pasekmės – vežimo kainos mažinimas 100 Eur už kiekvieną pavėluoto pristatymo dieną yra niekinės ir negalioja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas UAB “Vainėda” apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui negalint ištaisyti pažeidimo, prašė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Laikė, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Sutarties 2 dalimi šalys susitarė dėl pervežimo kainos ir apmokėjimo sąlygų. Šalys susitarė, kad krovinio pervežimo kaina bus mokama, jeigu vežėjas pristatys krovinį ne vėliau, negu nurodyta, o pristačius vėliau, kaina mažės po 100 Eur už kiekvieną dieną. Šalys susitarė dėl kintamo dydžio atlyginimo priklausomai nuo pervežimo trukmės. Pirmosios instancijos teismas turėjo remtis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nuostata, kad teisėtai sudaryta sutartis turi įstatymo galią. Ieškovas neginčijo Sutarties ar jos dalies, todėl teismas negalėjo nesivadovauti Sutartimi. Teismas gali nesivadovauti sutartimi tik tada, kai ši prieštarauja bendriesiems teises principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė CMR konvencijos nuostatas dėl krovinio pavėluoto pristatymo pasekmių. Atsakovas nereikalavo sumokėti baudos už krovinio pervežimą ir neprašė atlyginti nuostolių. Teismas nekonstatavo reikšmingų bylos aplinkybių, neįvertino įrodymų, nepasisakė dėl Sutarties įrodomosios reikšmės, nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių.
Ieškovas UAB „Blunitrans“ atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti 242 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Sutiko su teismo išvada, kad Sutarties 2.3 punktas prieštarauja CMR konvencijos 41 straipsniui ir laikytinas negaliojančiu. Pripažino, kad krovinys pristatytas 4 dienomis vėliau. Nors CMR konvencija nereglamentuoja atsiskaitymo už krovinio vežimą, tačiau nurodo pavėluoto krovinio pristatymo pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė.
Apeliacinis procesas vyksta dėl šalių teisės sutartyje dėl tarptautinio krovinio vežimo numatyti krovinio vežimo kainos sumažinimą už pavėluotą krovinio pristatymą bei tokio susitarimo atitikimą CMR konvencijai.
Apeliaciniame procese faktinės bylos aplinkybės neginčijamos. Nustatyta, kad 2016-12-05 šalys pasirašė Užsakymą-sutartį ir instrukciją vežėjui Nr. V201602367, kuria susitarė dėl krovinio pervežimo iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką. Sutarties 2.3 punktu nustatyta, kad sulygta 290 Eur krovinio pervežimo kaina bus mokama tik tuo atveju, jeigu krovinio vežėjas pristatys krovinį gavėjui ne vėliau nei Sutartyje nurodyta data (2016-12-08). Šalys susitaria, kad krovinio pervežimo kaina tiesiogiai priklauso nuo krovinio pristatymo gavėjui termino. Tuo atveju, jeigu vežėjas dėl kokių nors priežasčių pristatys krovinį vėliau, negu Sutartyje nurodyta diena, krovinio pervežimo kaina mažės po 100 Eur už kiekvieną paskesnę krovinio pristatymo gavėjui dieną. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad krovinys į paskirties vietą buvo pristatytas 2016-12-12, t. y. 4 dienomis vėliau nei susitarta. Atsakovas rėmėsi Sutarties 2.3 punkto sąlygomis ir vežimo kainą sumažino 200 Eur bei sutiko apmokėti 90 Eur.
Sutarties pagrindu įvykdytas vežimas yra tarptautinis krovinių vežimas, kuriam taikoma CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnis). Nustačius, kad pervežimas vyko pagal CMR konvenciją, CMR konvencija taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie yra konkrečiai reglamentuoti CMR konvencijoje. CMR konvencijos IV skyrius reglamentuoja vežėjo atsakomybę, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nepažeidžiant 40 straipsnio nuostatų (vežėjai turi teisę tarpusavyje sudaryti sutartis, kurių sąlygos skirtųsi nuo nuostatų, išdėstytų 37 ir 38 straipsniuose), visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos, laikomi negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Sutarties 2.3 punkto sąlygą laikė negaliojančia CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas nuostolių neįrodinėjo, todėl laikoma, kad nuostoliai dėl pavėluoto krovinio pristatymo nebuvo patirti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog susitarimas dėl krovinio vežimo kainos sumažinimo, pavėlavus pristatyti krovinį, turi būti vertinamas kaip susitarimas ne dėl vežėjo atsakomybės, o dėl vežimo kainos, kuri nustatyta kaip kintamo dydžio atlyginimas. Su tokia pozicija negali būti sutinkama. CK 6.193 straipsnis nurodo, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą. Sutarties 2.3 punkte sutartos vežimo kainos mažinimas yra atsakomybės vežėjui nustatymas, nes vežimo kaina mažinama nustačius tą pačią aplinkybę, kuri sudaro vežėjo atsakomybės sąlygą – pavėlavimą pristatyti krovinį. Kadangi CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje yra aiškiai reglamentuotas vežėjo atsakomybės dėl pavėluoto krovinio pristatymo dydis, tai CMR konvencijos neatitinkantiems susitarimams turi būti taikoma CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalies nuostata. Ieškovui ir atsakovui susitarus dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatos neatitinkančio atsakomybės taikymo, ši Sutarties nuostata laikoma negaliojančia. Ieškovo aiškinimu dėl kintamo kainos dydžio norima išvengti CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalies taikymo, o ne sąžiningai aiškinti Sutarties esmę ir tikslus. Pastebėtina tai, kad taikant Sutarties 2.3 punktą ieškovo atliktas vežimas per 3 dienas tampa nemokamas. Byloje nagrinėjamu atveju vežėjas krovinį pristatė 4 dienomis vėliau, todėl 290 Eur vežimo kaina remiantis Sutarties 2.3 punktu neturėtų būti mokama. Atsakovui tokia sąlyga taip pat pasirodė netinkama, nes vykdydamas Sutartį, jis savo nuožiūra skaičiavo ne kalendorines, o darbo dienas. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis draudžia taikyti vežėjo atsakomybę tokiu mastu, kad vežėjo kompensuotini nuostoliai taptų didesni nei užmokestis už vežimą. Kada sprendžiamas klausimas dėl susitarimo normų prieštaravimo tarptautinei sutarčiai, nėra svarbu, ar dėl tokios prieštaraujančios sandorio sąlygos abi sutarties šalys išreiškė suderintą valią, nes imperatyviai normai prieštaraujanti sutarties šalių valia teisinės reikšmės neturi. CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalies norma vertintina kaip imperatyvi teisės norma, kadangi joje numatytas tiesioginis draudimas sudaryti susitarimus, prieštaraujančius konvencijos nuostatoms. Savo susitarimu šalys negali pakeisti imperatyvių teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinant daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, teisingai taikė teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą ieškovo naudai priteisiama 242 Eur iš atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo UAB „Vainėda“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Vainėda“ ieškovo UAB „Blunitrans“ naudai 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.