Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Gintaro Kryževičiaus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Anatolijaus Baranovo,

išnagrinėjusi Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui, A. O. K. ir J. K., dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims A. K. ir P. K., dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo panaikinti teisinę registraciją rūšinio teismingumo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Utenos rajono apylinkės teismui padavė ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti A. O. K. 1992 m. vasario 27 d. sutikimą, kad nuosavybės teisės į K. K. valdytą žemę būtų atkurtos J. K.; 2) panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1996 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr.40-4935, kuriuo J. K. atkurtos nuosavybės teisės į K. K. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą - 35 ha žemės Jauniškių kaime, Utenos rajone; 3) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą panaikinti žemės sklypų, kurie, atkuriant nuosavybės teises, perduoti nuosavybėn J. K. teisinę registraciją.

Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad J. K., A. K. ir P. K. tėvas K. K., miręs 1986 metais, iki nacionalizacijos Jauniškių kaime, Utenos rajone turėjo 35 ha žemės. K. K. buvo sudaręs santuoką su A. O. K., tačiau ši santuoka 1972 metais teismo sprendimu buvo nutraukta. 1991 m. spalio 29 d. A. O. K. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. K. valdytą žemę, pretendentais nurodydama ir sūnus J., A. bei P. K.. 1992 m. vasario 27 d. A. O. K. parašė sutikimą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimtas sūnaus J. K. vardu. 1996 m. balandžio 24 d. sprendimu nuosavybės teisės į K. K. žemę buvo atkurtos J. K.. J. K. nuosavybės teisės į grąžintą žemę buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad ginčijamu Utenos apskrities valdytojo sprendimu nuosavybės teisės J. K. galėjo būti atkurtos, tik laikantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Šių reikalavimų nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi. A. O. K. sutikimas, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos J. K., negali būti laikomas teisėtu, nes pati A. O. K., pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nebuvo pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi jos santuoka su K. K. buvo nutraukta ir ji nebebuvo buvusio žemės savininko sutuoktinė. Tokiu būdu A. O. K., pati neturėdama teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo jos perleisti ir J. K., o tai reiškia, kad jos duotas sutikimas yra niekinis, pripažintinas negaliojančiu ir negali būti pagrindas J. K. atkurti nuosavybės teises. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad pats J. K. nėra pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę, todėl nebuvo ir kitų pagrindų jam atkurti nuosavybės teisės. J. K. 1995 m. gegužės 12 d. prašymas suteikti žemės sklypą ūkininkavimui pagal savo formą ir turinį negali būti laikomas prašymu atkurti nuosavybės teises. Šis J. K. prašymas neatitinka teisės aktuose prašymams atkurti nuosavybės teises keliamų reikalavimų. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad ginčijamu sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo taip pat buvo pažeistos A. O. K. teisės įsigyti sklypą namų valdai. Žemėje, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės J. K., yra A. O. K. nuosavybės teise priklausantys pastatai. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr.550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 6.1.1 punktu, Vyriausybės 1997 m. liepos 17 d. nutarimu Nr.987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr.1442 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 4 punktu, A. O. K. turi teisę į tai, kad prie jos pastatų būtų suformuotas sklypas namų valdai, ir ji turi teisę tokį suformuotą sklypą nusipirkti iš valstybės. Ši jos teisė turi prioritetą prieš kitų asmenų teises į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, tačiau ši jos teisė buvo pažeista, nes ginčijamu sprendimu visa žemė, kurioje stovi jos pastatai, atkuriant nuosavybės teises, natūra buvo grąžinta J. K.. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad jis šiuo atveju siekia apginti viešąjį interesą, susijusį su teisėtumo žemės reformos ir nuosavybės teisių atkūrimo procesuose užtikrinimu.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio ir turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Nors ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra administracinis aktas, tačiau pareiškėjas taip pat ginčija ir vieno asmens duotą sutikimą, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitam asmeniui. Šis sutikimas laikytinas civiliniu sandoriu. Ginčijamo administracinio akto teisėtumo įvertinimas šioje byloje priklausys nuo to, kaip bus išspręstas ginčas dėl minėto sutikimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byla teisminga administraciniam teismui.

Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje yra pripažįstama, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja specialios viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Ginčai, kilę šioje srityje, nagrinėtini administraciniame teisme (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta byloje A. G. ir V. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt.; 2006 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta byloje Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras v. Panevėžio apskrities viršininko administracija; 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta byloje M. S. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija; 2006 m. birželio 20 d. nutartis, priimta byloje UAB „Kauno naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2006 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta byloje J. Č. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt.; 2005 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta byloje Juozas Jurkus v. Tauragės apskrities viršininko administracija).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vienu iš savo reikalavimų ginčija valstybės institucijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šis reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas administraciniame teisme. Pareiškėjo reikalavimas dėl žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jis kartu su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo taip pat nagrinėtinas administraciniame teisme.

Pareiškėjas taip pat ginčija A. O. K. 1992 m. vasario 27 d. sutikimą, kad nuosavybės teisės į K. K. valdytą žemę būtų atkurtos J. K.. Nors šis sutikimas yra susijęs su tam tikrų turtinio pobūdžio teisių perdavimu, tačiau jis negali būti laikomas grynai civilinio pobūdžio juridiniu faktu. Šis sutikimas buvo duotas administracinio pobūdžio nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu. Pareiškėjas šį sutikimą ginčija, remdamasis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, specialiai apibrėžiančiomis pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą kategorijas bei jų teises nuosavybės teisių atkūrimo procese perleisti teisę į nacionalizuoto turto grąžinimą. Be to, pažymėtina, kad nors nuo to, kaip bus išspręstas minėto sutikimo teisėtumo klausimas, ir priklauso ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo įvertinimas, tačiau minėto sutikimo neteisėtumas nėra vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasis pareiškėjas ginčija sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lygiagrečiai pareiškėjas nurodo ir kitus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pagrindus, kurie yra grynai administracinio pobūdžio (piliečių nuosavybės teisų atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos formos J. K. prašymo atkurti nuosavybės teises nebuvimas; žemės sklypo namų valdai nesuteikimas Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka, prieš išsprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo).

Taigi, paminėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, jog aptariamame ginče dominuojantys yra administraciniai santykiai, dėl ko visas šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2-4 dalimis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Byla teisminga administraciniam teismui.

Bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui, A. O. K. ir J. K., dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims A. K. ir P. K., dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo panaikinti teisinę registraciją grąžinti Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo