Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal UADB „Legela“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal UADB „Legela“ skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos (toliau - Tvarka) 19.9 punktas nustato, kad Laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra baigiama laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojui įrodžius muitinei priimtinu būdu, kad laikinai įvežtos perdirbti prekės ar kompensaciniai produktai sunaikinti ar visiškai prarasti dėl nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos (force majeure). BAB „Kauno popieriaus fabrikas“ administratorius muitinės įstaigoms pateikė: fotonuotraukas, patvirtinančias, kad žaliava buvo sukrauta po atviru dangumi įmonės teritorijoje (pateikta AB „Klaipėdos kartonas“ 2004 m. gruodžio 2 d. išvada Nr. 4664 dėl žaliavos savybės nykti natūraliomis sąlygomis veikiant neigiamiems veiksniams); nepriklausomų ekspertų UAB „Lituota“ 2003 m. birželio 26 d. išvadą apie turto vertę; Kauno miesto VPK ENTT 2004 m. kovo 22 d. pažymą Nr. 3-5-3048, kad žaliavos nėra; įrodymus apie streikų vykimą. Pažymėjo, kad susidariusi situacija buvo plačiai žinoma, Kauno radijas pranešinėjo, jog Kaunas „skendi“ išplaunamose iš Kauno popieriaus fabriko supuvusiose atliekose.

Pareiškėjo manymu, byloje analizuojant UADB „Legela“ atsakomybės ribas ir jos pasibaigimo pagrindus, būtina tinkamai taikyti Civilinio kodekso Šeštosios knygos I dalies V skyriaus antrajame skirsnyje „Laidavimas“ įtvirtintas teisės normas, tiek kiek jos neprieštarauja imperatyvioms viešosios teisės normoms (CK 6.76 str. 2 d., CK 6.128 str.) Laiduotojas negali būti pripažįstamas asmeniu, kuriam kyla pabaiga įvykdyti asmens, už kurį buvo laiduota, prievolę šį likvidavus. Šį Civilinio kodekso nustatytą reglamentavimą atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata, jog mokestinė prievolė pasibaigia, kai juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. AB „Kauno popieriaus fabrikas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto, o dėl to visos jos prievolės, įskaitant visas prievoles, kilusias dėl neužbaigtų muitinės procedūrų, yra pasibaigusios.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3k-7-180/2001 m. išaiškino, kad „Muitinės kodekso 208 str. nustato, kad garantija (tame tarpe - ir laidavimas, kaip viena garantijos rūšių) galioja, kol išnyksta skola muitinei, dėl kurios ji buvo pateikta. Kiti prievolės pasibaigimo pagrindai nenumatyti. Kolegija konstatavo, kad „bendrosios civilinės teisės normos, reglamentuojančios laidavimo, kaip prievolės užtikrinimo būdo, santykius, prievolių užtikrinimo santykiuose gali būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Muitinės kodekso ir kitų specialių teisės aktų nuostatoms“. Kauno teritorinė muitinė sprendimais įregistravo apskaičiuotą dėl nebaigtų laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrų atsiradusią skolą muitinei bei pareiškėjui pateikė pretenzijas dėl nesumokėtų mokesčių, kurių pareiškėjas neginčijo.

II.

Muitinės kodekso 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei neatsiranda, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad įsipareigojimai nevykdomi dėl visiško prekių sunaikinimo arba praradimo, kurių priežastis buvo jų medžiagos savybės, nelaimingas atsitikimas, nenugalima jėga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos aplinkybėms taisyklių 3 punkte numatyti atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, t. y. nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Teismas nusprendė, jog šiuo atveju vėjas, lietus, šaltis, šiluma ir pan. poveikis prekėms nenugalimos jėgos aplinkybėmis nelaikytini. Kadangi muitinės procedūros vykdytojas tinkamai nepasirūpino įvežtomis prekėmis, nes jos buvo sandėliuojamos sandėliavimui nepritaikytoje vietoje, teismas padarė išvadą, jog prekės buvo nepataisomai sugadintos dėl nerūpestingų muitinės procedūros vykdytojo veiksmų.

UADB „Legela“ sudarė su Muitinės departamentu bendradarbiavimo sutartis Nr. D19/1(1999-10-27) ir D49(2002-05-28), kuriomis šalys susitarė, kad muitinė priims draudimo įmonės išduotus laidavimo dokumentus-draudimo polisus, kuriais užtikrinama, kad draudimo bendrovė sumokės muitų ir mokesčių sumas, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, tinkamai neįvykdys įsipareigojimų. Pareiškėja bendradarbiavimo sutarčių ir minėtų teisės aktų pagrindu AB“ Kauno popieriaus fabrikas“ išdavė vienkartinius laidavimo dokumentus, kuriais buvo užtikrintas laikinojo prekių įvežimo perdirbti muitinės procedūros įsipareigojimų įvykdymas. Šių sutarčių 2.1.3 p. numatyta, kad jeigu draudimo bendrovė arba kitas suinteresuotas asmuo muitinei teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo, kad su prekėmis susijusi situacija yra sureguliuota, privalo sumokėti reikalaujamą garantuotą pinigų sumą. Dėl laidavimo ir garantijos yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiais teismas. Civilinių bylų skyriaus kolegija 2000 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-1227/2000 bei civilinėje byloje Nr. 3k-7-180/2001 m.

III.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino įrodymų, patvirtinančių aplinkybių, numatytų Tvarkos 19.9 p., buvimą. Nepagrįstai konstatuodama, kad BAB „Kauno popieriaus fabrikas“ muitinei nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog šios prekės buvo sunaikintos ar visiškai prarastos dėl nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos (force majeure)“, muitinė nenurodė, kodėl muitinės procedūros vykdytojo pateikti įrodymai yra nepriimtini ir kokiu priimtinu muitinei būdu force majeure aplinkybės turėjo būti įrodinėjamos. Be muitinės bendradarbiavimo ir aiškių priimtinų įrodinėjimo būdų, įrodinėjimo pakankamumo kriterijų suformulavimo, tinkamas Tvarkos 19.9 punkto taikymas yra neįmanomas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas procedūros vykdytojo pareigą įrodyti nenugalimos jėgos aplinkybių buvimą tuo pačiu nustatė ir muitinės pareigą bendradarbiauti ir suformuluoti taisykles, kuriomis vadovaujantis ši įrodinėjimo pareiga turi būti įgyvendinta. Teismas nevertino šių pareiškėjo skundo argumentų pagrindžiančių, jog neteisėtais atsakovų veiksmais ir nesikooperavimu buvo suvaržytos pareiškėjo teisės įrodyti Tvarkos 19.9 p. numatytų aplinkybių buvimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad „muitinė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas ir priimdama sprendimus, pati turi aktyviai rinkti įrodymus, patvirtinančius jų įrodinėjamas aplinkybes, o jei tokių įrodymų ji gauti negali, turi teisę kreiptis į teismą dėl tokių įrodymų išreikalavimo“ (2006 m. vasario 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15 - 773 / 2006).

Nesant muitinės suformuluotų įrodinėjimo priemonių patikimumo kriterijų ir įrodinėjimo taisyklių, skundžiami sprendimai dėl Tvarkos negali būti pagrįsti. Viešojo administravimo subjekto sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas neatsižvelgė, jog dėl force majeure aplinkybių, žaliava į vidaus rinką nepateko, valstybei nuostolių nepadaryta, todėl negalimas ir skolos muitinei atsiradimas. Pareiškėjas laidavo už tinkamą procedūros užbaigimą. Nesant žaliavos, procedūros užbaigimas objektyviai neįmanomas.

Nagrinėdamas bylą teismas neužtikrino, jog būtų atskleistos esminės bylai reikšmingos aplinkybės – žaliavos išnykimo aplinkybės ir žaliavos saugojimo aplinkybės, neužtikrino, jog būtų pateikti ir surinkti jas patvirtinantys įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, jog žaliava yra išnykusi ir dėl to negali būti užbaigtos muitinės procedūros. Tačiau aplinkybės, kuriomis išnyko žaliava, išnykimo priežastis (priežastys), veiksniai įtakoję jos išnykimą, atsakingi asmenys byloje nebuvo nustatyti. Aplinkybės, susijusios su žaliavos išnykimo priežastimis, sprendime grindžiamos prielaidomis.

Iki 2003 m. lapkričio 25 d. vyko muitinės prižiūrimas laikinai įvežtų prekių perdirbti į AB „Kauno popieriaus fabrikas“ teritoriją sunaikinimas. Visų AB „Kauno popieriaus fabrikas“ muitinei prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą įvežant žaliavas perdirbti laidavo trys draudimo bendrovės - UADB „Legela“, UADB „Baltic polis“ ir UADB „Lamantinas“. Prekių naikinimo metu vienodos rūšies naikinamos žaliavos identifikuoti ir atskirti pagal kurį dokumentą įvežta žaliava yra naikinama praktiškai buvo neįmanoma, o dėl to nebuvo galima nustatyti, kurios bendrovės laiduotų prekių muitinės procedūros buvo užbaigtos sunaikinant. Nei skundžiamuose aktuose, nei kituose muitinės sprendimuose nėra nurodyta, kuo remiantis buvo nustatyta, jog buvo sunaikinta visa žaliava, už kurią laidavo UADB „Baltic polis“ ir UADB „Lamantinas“, o likusi nesunaikinta žaliava yra ta, už kurią laidavo pareiškėja. Teigia, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino pagrįsta skundžiamų aktų dalį, kuria buvo nustatytas pareiškėjo laiduotos nesunaikintos ir nereeksportuotos žaliavos, kuriai nebuvo užbaigtos muitinės procedūros, kiekis ir vertė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai netaikė Bendrijos muitinės kodekso (patvirtintas Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92) 206 straipsnio, kuris nustato, jog: „Nukrypstant nuo 202 straipsnio ir 204 straipsnio 1 dalies a punkto, su atitinkamomis prekėmis susijusi importo skola muitinei nelaikoma atsiradusia, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad prievolės, susijusios su: <...> prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, nebuvo įvykdytos dėl visiško minėtų prekių sunaikinimo arba negrįžtamo praradimo, kurių priežastis buvo faktinė prekių prigimtis, nenumatytos aplinkybės, force majeure arba veiksmai, įvykdyti muitinei leidus.“ Pareiškėjas daro išvadą, jog teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino skolos muitinei neatsiradimo pagrindus, vertindamas tik ar aplinkybės atitiko force majeure kriterijus, tačiau nevertindamas ar prekės buvo negrįžtamai prarastos dėl jų faktinės prigimties arba nenumatytų aplinkybių. Vadovaujantis Muitinės kodekso 190 straipsniu ir Bendrijos muitinės kodekso 206 straipsniu šių alternatyvių pagrindų nustatymas sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kaip ir konstatavimas, jog prekės sunaikintos dėl force majeure aplinkybių. Teismas nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo dalyką šioje byloje.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai netaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų, įtvirtintų Civiliniame kodekse, kurios nustato laidavimo kaip šalutinės prievolės pasibaigimo pagrindus (CK 6.76 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2004 m.).

Dėl pareiškėjo argumento, kad teismas nenustatinėjo, ar prekės buvo sunaikintos arba negrįžtamai prarastos dėl faktinės prekių prigimties arba nenumatytų aplinkybių pažymima, jog vadovaujantis 2004 m. balandžio 27 d. Muitinės įstatymo Nr. IX-2183 96 str. 2 d. mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais teisės aktais. Vadovaujantis ABTĮ 57 str. 4 d., įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

Laiduotojas UADB „Legela“, išdavusi draudimo polisus procedūros vykdytojui AB „Kauno popieriaus fabrikas“, laidavo dėl tinkamo muitinės procedūros įvykdymo, todėl pati, turėdama jai suteiktas teisės aktų numatytas teises galėjo ir privalėjo kontroliuoti AB „Kauno popieriaus fabrikas“ veiksmus, susijusius su laikinojo įvežimo perdirbti procedūros užbaigimu ir numatyti galimo muitinės procedūros tinkamo neužbaigimo atvejį ir galimas pasekmes (tai yra tiesioginis draudimo dalykas - draudiminė rizika).

Atkreipiamas dėmesys į tai, jog Kauno teritorinė muitinė yra apskaičiavusi ir įregistravusi skolą priimtais sprendimais, kurių pagrindu UADB „Legela“ buvo pateiktos pretenzijos „Dėl nesumokėtų mokesčių“ Nr. 5343S, 6120S, 8420S, 8421S, 8422S, kurios yra įsiteisėjusios, nustatyta tvarka ir terminais neapskųstos, pareiškėjas jų neskundžia ir neprašo panaikinti. Pareiškėjas teismo prašo panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimą Nr. l KP-176 ir jį patvirtinusį Muitinės departamento sprendimą Nr. l A-18.5-582. Muitinės sprendimu Nr. l KP-176 buvo netenkintas BAB „Kauno popieriaus fabrikas“ administratoriaus prašymas perskaičiuoti ir nustatyti realią laikinai įvežtų perdirbti prekių vertę, tuo pačiu akcentuojant, kad muitinės priimti sprendimai dėl skolos įregistravimo yra nenuginčyti ir įsiteisėję.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas palaikė atsakovo atstovo poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2000-2001 m. AB „Kauno popieriaus fabrikas“ pagal teritorinės muitinės leidimus į Lietuvos Respubliką perdirbimui įvežė kartono atliekas, popierių-makulatūrą (Muitinės kodekso 82 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

1999 m. spalio 27 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. D19/1, pasirašytos tarp „Legela“ ir Muitinės departamento, pagrindu UADB „Legela“ 2001-2002 metais išdavė AB „Kauno popieriaus fabrikas“ laidavimo dokumentus - draudimo polisus muitinės procedūrai „laikinas prekių įvežimas perdirbti“, užtikrinančius, kad draudimo bendrovė „Legela“ sumokės muitų ir mokesčių sumas (skolą) muitinei, jeigu AB „Kauno popieriaus fabrikas“ tinkamai neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų muitinei (Muitinės kodekso 86 straipsnis).

Neįvykdžius įsipareigojimų, susijusių su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, su joms taikoma muitinės procedūra, Kauno teritorinė muitinė 2003 m. sprendimais, išvardintais ginčijamame Muitinės departamento sprendime, įregistravo apskaičiuotą importo skolą muitinei dėl nebaigtų laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrų.

UADB „Legela“ buvo pateiktos pretenzijos „Dėl nesumokėtų mokesčių“ Nr. 5343S, 6120S, 8420S, 8421S, 8422S, kuriomis pareiškėjas įpareigotas sumokėti AB „Kauno popieriaus fabrikas“ importo skolą muitinei.

BAB „Kauno popieriaus fabrikas“ administracijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 16 d. prašymu Nr. 12-6677 bei 2004 m. rugsėjo 15 d. prašymu Nr. 09-3580 buvo prašoma perskaičiuoti ir nustatyti realią laikinai įvežtų prekių muitinę vertę, nuo kurios būtų skaičiuojami importo muitai ir mokesčiai, nes liko nesunaikinta ir nereeksportuota prekių, kurios dėl ypatingų aplinkybių gulėjo po atviru dangumi, veikiamos įvairių oro sąlygų, ir dėl to prarado prekines savybes. Šie prašymai netenkinti, o dėl jų priimto sprendimo pareiškėjas skundu kreipėsi į Muitinės departamentą.

Kauno teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino.

Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos (toliau - Tvarka) 19.9 punktas nustato, kad laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra baigiama laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojui įrodžius muitinei priimtinu būdu, kad laikinai įvežtos perdirbti prekės ar kompensaciniai produktai sunaikinti ar visiškai prarasti dėl nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos (force majeure).

Byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, kuriuos pateikti pagal Tvarka 19.9 punktą pareiga tenka procedūros vykdytojui, kad laikinai įvežtos perdirbti prekės sunaikintos ar visiškai prarastos dėl nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos (force majeure). Netinkamas prekių sandėliavimas nėra tie juridinę reikšmę turintys faktai, dėl kurių muitinės procedūrą galima būtų užbaigta. Tuo tarpu pareiškėjo Minimam Bendrijų Muitinės kodekso taikymui nėra teisinių pagrindų. Pažymėtina, jog remiantis 2004 m. balandžio 27 d. Muitinės įstatymo Nr. IX-2183 96 straipsnio 2 dalimi, mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais teisės aktais.

Remiantis bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis ir nesant įrodymų, kad sunaikintos laikinai įvežtos perdirbti prekės pagal BD, kurių pagrindu UADB „Legela“ 2001-2002 metais išdavė AB „Kauno popieriaus fabrikas“ laidavimo dokumentus - draudimo polisus muitinės procedūrai „laikinas prekių įvežimas perdirbti“, pagrįsta yra skundžiamų aktų dalis, kuria buvo nustatytas pareiškėjo laiduotos nesunaikintos ir nereeksportuotos žaliavos, kuriai nebuvo užbaigtos muitinės procedūros, kiekis ir vertė.

Remiantis Muitinės kodekso 208 straipsniu, garantija galioja, kol išnyksta skola muitinei, dėl kurios ji buvo pateikta, todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog mokesčių teisiniuose santykiuose taikytina CK 6.76 str. 2 d. ir CK 6.128 str. nuostata, jog laiduotojas negali būti pripažįstamas asmeniu, kuriam kyla pareiga įvykdyti asmens, už kurį buvo laiduota, prievolę šį likvidavus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

UADB „Legela“ apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.