- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-31
- Bylos Nr.
- A-444-2295-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00335-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- O. M.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Gabija Jurgita Streckienė
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja O. M. skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 13-29974.
Pareiškėja nurodė, kad Utenos apskrities viršininkas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13-29974 atkūrė jai, A. M. įpėdinei, Molėtų rajono, Čiulėnų seniūnijoje, Alnės kaime nuosavybės teises į 1,51 ha žemės, grąžinant šešis žemės sklypus: 0,30 ha žemės sklypą Nr. 229-1, 0,08 ha žemės sklypą Nr. 229-2, 0,40 ha žemės sklypą Nr. 229-3, 0,14 ha žemės sklypą Nr. 229-4, 0,16 ha žemės sklypą Nr. 229-5 ir 0,43 ha žemės sklypą Nr. 229-6. Pareiškėja ir jos įgaliotas asmuo R. M. buvo informuotos, kad rengiant Alnės rėžinio kaimo žemėtvarkos projektą buvo suprojektuoti ir Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 16-256 patvirtinti naudojami namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypai. Pagal žemėtvarkos projektą pareiškėjai buvo suprojektuoti 0,30 ha ir 0,08 ha kitos paskirties, gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (namų valdos) žemės sklypai (Nr. 229-1, 229-2), 0,40 ha, 0,20 ha, 0,16 ha, 0,37 ha žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypai (Nr. 229-3, 229-4, 229-5, 229-6), kartu su bendrasavininkiais – 0.07 ha, 0,86 ha, 0,33 ha, 0,07 ha miškų ūkio, apsauginių miškų sklypai (Nr. 470-1, 470-2, 470-3, 470-4) ir 0,01 ha, 0,03 ha kitos paskirties, gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (namų valdos) žemės sklypai (Nr. 227-5, 227-6). O. M. nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija laikosi nuomonės, jog nepriklausomai nuo to, kada buvo pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir ar pilnai, ar dalinai grąžintas natūra žemės sklypas atkuriant nuosavybės teises, naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad iškėlus klausimą dėl realiai naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo ir galimybės keisti sklypo ribas bei vietą ar sumažinti naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypą (taip buvo padaryta jos atžvilgiu), nei žemėtvarkos skyrius, nei apskrities atstovai neinicijavo faktiškai naudojamo žemės sklypo patikros, o sklypai buvo suformuoti dirbtinai žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus iniciatyva, neatsižvelgiant į jokius argumentus. Žemėtvarkos skyriaus pateiktų duomenų pagrindu apskrities atstovai padarė išvadą, jog rengiant projektą asmeninio ūkio žemės sklypai buvo projektuojami atsižvelgiant į faktinį jų naudojimą bei nurodė, kad pareiškėja pati 2005 m. vasario 26 d. prašymu sutiko sumažinti asmeninio ūkio žemės plotą iki 1,50 ha, kadangi vietovėje ji naudojo tiek jai skirto asmeninio ūkio žemės. Taip pat nurodyta, kad nėra jokio sprendimo ar nutarimo kompensuoti Pušaloto kaimo žeme Alnės kaimo žemę, kadangi asmeninio ūkio žemės sklypus Alnės kaimo gyventojai naudoja Alnės kaime ir pareiškėjai Pušaloto kaime visa paveldima žemė yra grąžinta natūra. Žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius jai ir jos atstovei nurodė visiškai kitus pagrindus ir aplinkybes, kodėl turėjo būti duotas sutikimas sumažinti asmeninio ūkio žemės plotą. Teigė, kad jai buvo pateikta informacija, jog sumažinta asmeninio ūkio žemės sklypo dalis bus atskiru sklypu suformuota kitoje vietoje, tačiau nebuvo paaiškinta, ar tokie pareiškimai ir paaiškinimai turi būti įforminti kokiu nors dokumentu. Jos nuomone, nepriklausomai nuo to, ar kaimas buvo rėžinis, nuosavybės teisių atkūrimo procese ir žemės reformos žemėtvarkos projekto paruošiamuosiuose dokumentuose – asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo plane – turėjo būti pažymėti visi asmeninio ūkio žemės sklypų naudotojai pagal vietovės savivaldybės institucijų sprendimus dėl asmeninio ūkio žemės sklypo skyrimo. Skunde pažymima, kad Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimai buvo apskųsti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) ir paprašyta skirti Molėtų rajono Mindūnų kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto, kaip neatitinkančio Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, ekspertizę. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) 2010 m. kovo 20 d. raštu Nr. 3IN-M-147-388 nurodė, kad pareiškėja 2007 m. spalio 2 d. pasirašė Utenos apskrities Molėtų rajone Čiulėnų seniūnijos Mindūnų kadastro vietovės teritorijoje 2007 m. rengimo į vienkiemius neišskirstyto Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su VII ir I grupės pretendentais gauti žemę žiniaraščiuose Nr. 1 ir Nr. 3, patvirtindama, jog sutinka su suprojektuotų žemės sklypų (Nr. 229-1, 229-2, 229-3, 229-4, 229-5, 229-6, 227-5, 227-6, 470-1, 470-2, 470-3, 470-4) išdėstymu ir ribomis, o jos parašai šiuose žiniaraščiuose vertintini kaip sutikimas su suprojektuotų žemės sklypų išdėstymu ir ribomis. Utenos apskrities viršininko administracija skundo tyrimo metu nurodė, kad 2009 m. lapkričio 19 d. Rimo Skirmanto individuali įmonė paženklino pareiškėjai suprojektuotus namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypus (Nr. 229-1, 229-2, 229-3, 229-4, 229-5, 229-6). Pareiškėja teigė, kad jos atstovė žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktų ir žemės sklypų ribų nustatymo brėžinių (abrisų) nesuderino, nepasirašė nei žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose, nei šių žemės sklypų planuose, nei jų abrisuose. Nurodė, kad namų valdos žemės sklypas suprojektuotas, neatsižvelgiant į namų valdos žemės sklypo projektavimo rekomendacijas ir dydį kaimo vietovėje, asmeninio ūkio žemės sklypas be pagrindo sumažintas, neatsižvelgiant į dokumentus, patvirtinančius asmeninio ūkio žemės sklypo skyrimą ir realų naudojimą. Pastabas ir pretenzijas dėl žemės sklypų paženklinimo užrašė matininkai. Pareiškėjai nėra žinoma, kur dingo šios pastabos ir kodėl jos nebuvo įformintos nustatyta tvarka, taip pat jai nėra žinomi konkretūs norminių aktų reikalavimai, ji neturi nei specialių žinių, nei išsilavinimo, kad galėtų kontroliuoti žemėtvarkos projekto autoriaus – matininko – darbą. Žemės ūkio ministerija atsisakė atlikti žemėtvarkos projekto ekspertizę, nurodydama, kad pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų valstybinės ekspertizės taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 3D-580, žemės reformos žemėtvarkos projektų valstybinę ekspertizę organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba, o ją atlieka šios tarnybos specialistai. Nacionalinė žemės tarnyba, atsižvelgusi, kad po žemėtvarkos projekto patvirtinimo praėjo du metai, nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimą dėl valstybinės ekspertizės atlikimo. O. M. nuomone, namų valdos žemės sklypo ir asmeninio ūkio žemės sklypų suformavimas bei sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka norminiais aktais nustatytos žemės sklypų formavimo tvarkos ir grubiai pažeidžia pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises bei žemės sklypų naudotojų teisėtus interesus. Atsižvelgiant į natūroje naudotą namų valdos žemės sklypo dydį, namų valda turėtų būti suformuota vientisa, o ne įterpiant į kaime esantį 0,30 ir 0,08 ha namų valdos žemės sklypą servitutinius keturių metrų pločio kelius, kai šalia esantys ir realiai naudojami keliai užtikrina puikų susisiekimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Nacionalinė žemės tarnyba (b. l. 31-32) paaiškino, kad Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 16-256 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Alnės kaime Molėtų rajone“ patvirtintas piliečių sąrašas, kuriems rengiant Mindūnų kadastro vietovės Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektą, suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai. Paminėtu įsakymu patvirtinti suprojektuoti pareiškėjai žemės sklypai (projekto plane žemės sklypai Nr. 229-1, 229-2, 229-3, 229-4, 229-5, 229-6), kuriems nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas pareiškėjos įgaliotos atstovės R. M., kuri pasirašė Alnės rėžinio kaimo pretendentų susirinkime, įvykusiame 2007 m. spalio 2 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. SD-998 „Dėl sprendimo priėmimo“ R. M. buvo informuota ir iškviesta į Utenos apskrities viršininko administraciją sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimui. Utenos apskrities viršininkas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13-29974 atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai, A. M. turtinių teisių paveldėtojai, į šešis žemės sklypus Alnės kaime, Čiulėnų seniūnijoje, Molėtų rajone. Atsakovo nuomone, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas teisėtai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 43- 45) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracija skundžiamu 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13-29974 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisės į A. M. iki nacionalizacijos valdytą 1,51 ha žemės, esančios Molėtų rajone, Čiulėnų seniūnijoje, Alnės kaime, grąžinant natūra 0,30 ha žemės sklypą Nr. 229-1, 0,08 ha žemės sklypą Nr. 229-2, 0,40 ha žemės sklypą Nr. 229-3, 0,14 ha žemės sklypą Nr. 229-4, 0,16 ha žemės sklypą Nr. 229-5 ir 0,43 ha žemės sklypą Nr. 229-6. Utenos apskrities viršininkas 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 16-256 ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Alnės kaime, Molėtų rajone“ patvirtino R. Skirmanto individualios įmonės 2007 m. parengtą Molėtų rajono Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektą, jame suformuotų žemės sklypų ribas, nustatytus žemės sklypų plotus, kuriems taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, bei žemės servitutus. Taip pat patvirtino piliečių, kuriems rengiant Mindūnų kadastro vietovės Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašą. Į minėtą sąrašą yra įtraukti ir skunde (2010 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 13-29974) pareiškėjos nurodyti žemės sklypai. Be to, paminėtas Alnės kaimas nebuvo išskirstytas į vienkiemius.
Teismas, remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad pareiškėja nepagrįstai prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir šis reikalavimas dėl objektyvių priežasčių negali būti įgyvendintas. Kaip pagrindinis argumentas, dėl ko skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nurodoma aplinkybė, kad atkuriant nuosavybės teises, pareiškėjai turėjo būti suformuotas vientisas sklypas, o ne padalintas į kelis sklypus. Teismas nurodė, kad rėžiniuose kaimuose žemė grąžinama pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, o pareiškėjos minimi žemės sklypai yra suprojektuoti, jų ribos ir plotai nurodyti Molėtų rajono Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte. Žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 16-256, kuris yra galiojantis ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas. Dėl to Utenos apskrities viršininko administracija, priimdama 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 13-29974, rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, vadovavosi galiojančiu Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymu ir grąžino žemę pareiškėjai taip, kaip buvo numatyta Molėtų rajono Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte. Kitų argumentų ir faktų, jog skundžiamas sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, teismas nenustatė.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 56-59) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde ji nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama peržiūrėti Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymą Nr. 16-256, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas Molėtų rajone. Teismas vertino, kad skundas dėl šio įsakymo negali būti nagrinėjamas, kadangi pateiktas praleidus skundo padavimo terminą, nors ji prašė šį terminą atnaujinti, nurodė konkrečias atnaujinimo priežastis. Pirmosios instancijos teismo nurodytas argumentas, kad esant patvirtintam ir nenuginčytam žemės reformos žemėtvarkos projektui, negali būti revizuoti apskrities viršininko sprendimai dėl žemės grąžinimo konkrečiam asmeniui, nėra pagrįstas, nes tokiu atveju netenka prasmės Įstatymo 19 straipsnio nuostata, numatanti, kad Įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Žemėtvarkos projekto patvirtinimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimo neišsprendžia. Nuosavybės teisių grąžinimas yra viešasis interesas, todėl teismas šiuo atveju turi išnagrinėti bylą visapusiškai ir įvertinti visas aplinkybes, o ne tik pasisakyti apie patvirtintą žemėtvarkos projektą.
Atsakovas prašo palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 63-64) nurodomi tie patys atsikirtimai, kaip ir atsiliepime į skundą. Taip pat pažymima, kad Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 16-256 nėra nuginčytas, todėl panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjos reikalavimai nebūtų patenkinti, nes liktų galioti juo patvirtinti piliečių sąrašai, kuriems suprojektuoti žemės, miško, vandens telkinių sklypai. Nacionalinės žemės tarnybos manymu, nuosavybės teisės apeliantei atkurtos teisėtai, todėl naikinti 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 13-29974 nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
O. M. siekia Utenos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 13-29974, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus Nr. 229-1, 229-2, 229-3, 229-4, 229-5 ir 229-6, esančius Alnės kaime, Molėtų rajone, panaikinimo. Skunde pirmosios instancijos teismui ji nurodė iš esmės prieštaraujanti Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 16-256 patvirtinto Molėtų rajono Alnės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniams.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 4 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) nuostatas, toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23 punkte (iki 2011 m. balandžio 24 d. aktuali redakcija) taip pat nustatyta, kad kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog nesutikdama su žemės reformos žemėtvarkos projekte nurodytu žemės sklypų išdėstymu bei nustatytais servitutais, pareiškėja, vadovaudamasi Utenos apskrities viršininko 2008 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 16-256 priėmimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, kuri nustatė, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija, kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijas. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys rodo, kad gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 3B-(9.5)-M-690-1289, teisės į teisminę gynybą ji tinkamai neišnaudojo (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-398-379/2008 pareiškėjos skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą terminą; šios nutarties atskiruoju skundu ji neskundė; vėlesni jos mėginimai dėl to paties dalyko inicijuoti teisminį procesą taip pat buvo nerezultatyvūs). Taigi 2010 m. gegužės 18 d. susiklosčiusiomis aplinkybėmis Utenos apskrities viršininkui nebuvo jokių kliūčių tenkinti O. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektu. Savarankiško ginčijamo individualaus administracinio akto panaikinimo pagrindo – jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms – tikrinamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, todėl apeliacinį skundą atmeta.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjos O. M. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.