Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Simona Čėsnienė

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. C. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankas dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

5. Nagrinėjamu atveju ieškovės motina E. C. ir tėvas V. C. (duomenys neskelbtini) m. Domonovskij apyl., Ivacevičskij raj., Brestskaja srityje (Baltarusijoje) sudarė santuoką, kuri Krasnojarskij krašto Kanevskij rajono liaudies teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta, tačiau ieškovės motina dėl ištuokos liudijimo išdavimo kreipėsi tik (duomenys neskelbtini) m. ir ištuokos akto įrašas padarytas (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad iki ištuokos įrašo padarymo ir ištuokos liudijimo gavimo ieškovės motina E. C. 1992 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuri sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, pagrindu įsigijo butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r. sav., ir 1995 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės ūkio paskirties (naudojimo būdas – mėgėjų sodo žemės sklypai) žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. Šiaulių r. sav. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Taigi, nors ieškovės motinos ir tėvo santuoka faktiškai buvo nutraukta teismo sprendimu (duomenys neskelbtini), bet ji pasibaigė (duomenys neskelbtini)., todėl ginčo turtas buvo įgytas ieškovės motinos ir tėvo santuokai dar nepasibaigus. Medicininis mirties liudijimas patvirtina, kad E. C. mirė (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. Š. 2023 m. gruodžio 12 d. išduotas liudijimas, notarinio registro Nr. 3479, patvirtina, kad po E. C. mirties ieškovė priėmė jos palikimą. Kaip nurodė ieškovė, ginčo butą iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo jos motina valdė nuo 1986 m. rugpjūčio 26 d., sudarydama ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis turto kainą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis – savo valstybės vienkartinėmis išmokomis, o tėvas pagal galiojusius teisės aktus negalėjo įsigyti ginčo turto. Ieškovė prašė ginčo turtą pripažinti jos motinos asmenine nuosavybe, todėl ieškovės ieškinio reikalavimo dalykas yra bendrosios jungtinės nuosavybės režimo turtui prezumpcijos paneigimas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Todėl, nors ginčo turtas buvo įgytas 1992 m. rugpjūčio 20 d. ir 1995 m. rugsėjo 26 d., o ištuokos akto įrašas atliktas (duomenys neskelbtini)., dėl turto teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.

7. Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

8. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kaip teisingai nurodė ieškovė, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

9. Kaip minėta, ieškovė siekia, kad ginčo turtas, nors ir įgytas iki ištuokos įrašo padarymo ir ištuokos liudijimo gavimo, būtų pripažintas mirusios jos motinos asmenine nuosavybe. Ginčo buto namų knygoje esantys įrašai patvirtina, kad ieškovės motina bute apsigyveno nuo 1986 m. rugpjūčio 26 d. 1992 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, ieškovės motina įsigijo ginčo butą, didžiąją kainos dalį sumokėdama savo valstybės vienkartinėmis išmokomis. 1995 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (toliau – Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka), ieškovės motina įsigijo ginčo žemės sklypą, kainą sumokėdama savo valstybės vienkartinėmis išmokomis.

10. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Ieškovės motinos ir tėvo santuoka faktiškai buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tėvas nuo tada nebebuvo ieškovės motinos šeimos narys, ieškovės motina buvo įsitikinusi, kad santuoka yra pasibaigusi, jie bendro ūkio nevedė, gyveno skyrium skirtingose valstybėse, byloje nėra duomenų, kad ieškovės tėvas reiškė reikalavimus dėl ginčo turto padalijimo. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybė patvirtina, kad ginčo turtas buvo įgytas už ieškovės motinos asmenines lėšas ir kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės motinos valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn.

11. Be to, kaip minėta, turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas gali būti nustatytas, kai turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

12. Kaip minėta, ginčo butas įsigytas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, o ginčo žemės sklypas įsigytas pagal Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką. Ginčo buto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Ginčo žemės sklypo įsigijimo metu galiojusios Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 1.1. papunktyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai (tarp jų ir sodų sklypus) gali įsigyti nuosavybės teise Lietuvos Respublikos piliečiai arba užsienio valstybės – diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms steigti. Nagrinėjamu atveju tik ieškovės motina buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir gyveno Lietuvos Respublikoje. Kadangi ieškovės tėvas neatitiko minėtuose teisės aktuose nustatytų sąlygų, todėl nei vienas, nei su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise ginčo turto įsigyti neturėjo teisės.

13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovė paneigė bendrosios jungtinės nuosavybės režimo ginčo turtui prezumpciją. Todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai ir nustatytina, kad butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r. sav., ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k. Šiaulių r. sav., yra jos motinos E. C., mirusios (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2024 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (8.28 Mr)ATP-C-2024-02012 ieškovei suteikta antrinė teisinė pagalba ir ji 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. gegužės 13 d. pažyma Nr. APD-2024-05214 patvirtina, kad išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 383,33 Eur.

15. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 96 straipsnyje nustatytas taisykles (CPK 98 straipsnio 2 dalis). CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 96 straipsnio 5 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

16. Teismo vertinimu, bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės kaltės ar neatsargių veiksmų, o atsakovė susidariusioje situacijoje neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus. Byloje susidarė situacija, kad ieškovei teko kreiptis į teismą su ieškiniu, nes ieškovės motina tinkamai neįformino santuokos pabaigos. Visa tai yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo ir nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš atsakovės valstybei.

17. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje nesusidarė, todėl jų atlyginimo valstybei klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 98 straipsnio 2 dalimi, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Nustatyti, kad butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r. sav., ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) Šiaulių r. sav., yra ieškovės O. C. motinos E. C., mirusios (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

Nepriteisti bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.