Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-294-544/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Gausita“ ieškinį atsakovams K. Č. ir individualiai įmonei „Sivirginta“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovo 2011 m. spalio 12 d. teismui pateiktas pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo neatitinka CPK 111, 135 ir 141 straipsnių reikalavimų, todėl teismas negalėjo šio pareiškimo priimti, o jį priėmęs turėjo ieškinį atmesti. Apeliantės teigimu, keisti ir ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką neleidžiama. Be to, pateiktas pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo turėjo atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, t.y. turėjo būti nurodytos aplinkybės patvirtinančios procesinio dokumento dalyką ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Todėl teismas pažeidė procesines teisės normas.Ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo, priteisė neproporcingai daug ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos ieškovui turėjo būti priteistos iš abiejų atsakovų. Apeliantė sutinka, kad IĮ „Sivirginta“ bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti tik dėl reikalavimo – sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją. Apeliantės vertinimu, ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina nuo 1400 Lt iki 1125 Lt, iš apeliantės priteisiant 675 Lt, o iš IĮ „Sivirginta“ – 450 Lt bylinėjimosi išlaidų.2009 m. kovo mėnesį UAB „Gausita“ gavo pajamas ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl apie įmonės nemokumą galima spręsti tik nuo 2009 m. antrojo ketvirčio. Tai, kad apeliantė dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė pati, negali būti pagrindas reikalauti padengti visus bendrovės kreditorinius įsiskolinimus, nes byloje nėra jokių duomenų, kad šie kreditoriniai reikalavimai atsirado dėl apeliantės neteisėtų veiksmų. Dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį apeliantė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti laikomas neprotingu, dėl to nėra pagrindo reikalauti, kad per šį laiką padidėję kreditorių reikalavimai turi būti pripažinti žala bendrovei ir priteisti iš apeliantės. Teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir turtą ieškovui grąžino natūra, todėl prie žalos atlyginimo sumos pridėjęs 2200 Lt, t.y. antrą kartą priteisdamas šių daiktų vertę pagal nuginčytą sandorį, sudarė pagrindą ieškovui nepagrįstai praturtėti apeliantės sąskaita. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės dėl žalos atsiradimo pagrindo, ko pasėkoje iškiltų pareiga apeliantei atlyginti žalą. Jeigu teismas manytų kitaip, apeliantės teigimu, yra pagrindas netaikyti jai civilinės atsakomybės, nes UAB „Gausita“ nemoki tapo prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, kas laikytina nenugalima jėga, kurios apeliantė nekontroliavo, negalėjo jos įtakoti ir išvengti (CK 6.253 str., 6.212 str.).

Sumažinus bei patikslinus ieškininius reikalavimus, nei įstatyminės normos, kuriomis buvo remtasi ieškinyje, nei faktinės reikalavimo aplinkybės pakeistos nebuvo, todėl teismas turėjo pagrindą ir teisę patikslintą ieškinį priimti. Tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai kvalifikuoti teisingai, materialinės teisės normos pritaikytos tinkamai, apeliantės kaltė ir civilinės atsakomybės deliktiniai pagrindai sprendime įrodyti bei pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Iš ieškovo suformuluotų ieškininių reikalavimų matyti, kad yra reiškiami du materialūs reikalavimai: 1) dėl 2009 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Gausita“ ir IĮ „Sivirginta“, pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei 2) dėl 36000,71 Lt žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino 2009 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją natūra bei priteisė ieškovui iš atsakovės K. Č. 10 364 Lt žalos atlyginimo. Nors apeliantė K. Č. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo nei vieno argumento, dėl ko priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dalyje dėl 2009 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad nei ieškovas BUAB „Gausita“, nei atsakovas IĮ „Sivirginta“ apeliacinių skundų nepateikė, o apeliantė K. Č. nebuvo ginčijamo sandorio šalimi ir dėl jo jokių argumentų nepateikė, teisėjų kolegija pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovės K. Č. kaip įmonės vadovės ir akcininkės priteista žala, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliantė teigia, kad ieškovo pateiktas pareiškimas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo neatitinka CPK 111, 135 ir 141 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės teiginiu nesutinka.

CPK 111 straipsnio 2 dalis reglamentuoja pateikiamų procesinių dokumentų turinį, o CPK 135 straipsnis – ieškinio turinį. Iš ieškovo pateikto ieškinio bei 2011 m. spalio 11 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo matyti, kad jie atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą pagal šiuos ieškovo pateiktus procesinius dokumentus, procesinių normų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, o procesinės teisės normos nenumato, kad keičiant ieškinio dalyką ar pagrindą, ieškovas privalo pateikti patikslintą visa apimtimi ieškinį, atitinkantį CPK 111 ir 135 straipsnių reikalavimus. Juo labiau, kad pareiškime dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pateikimo nurodytos aplinkybės, susijusios su pakeistu ieškinio dalyku, bei nurodyta, kad ieškinio dėstomoji dalis nekartojama (b.l. 68). Pažymėtina, kad nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas pakeitė ir ieškinio dalyką, ir pagrindą. Nors ieškovas 2011 m. spalio 11 d. pareiškimą įvardijo kaip ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimą, tačiau iš jo turinio matyti, kad ieškinio pagrindas keičiamas apskritai nebuvo - minėtu pareiškimu ieškovas patikslino ieškininius reikalavimus dalyje dėl žalos atlyginimo bei prašė teismo taikyti restituciją ne natūra, o atlyginti perleisto turto vertę pinigais. Taigi, faktiškai nebuvo pakeistas ir ieškinio dalykas, nes ieškovas tik pakeitė reikalautą taikytinos restitucijos būdą, restitucija yra tik išvestinis reikalavimas iš pagrindinio ieškinio dalyko - reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą dėl procesinių teisės normų pažeidimo.

Dėl apeliantės civilinės atsakomybės

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi UAB „Gausita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. T. (b.l. 16). Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 36 000,71 Lt sumai (b.l. 20). Ieškovas pareiškė ieškininius reikalavimus atsakovei K. Č. (apeliantei), kaip bendrovės savininkei ir administracijos vadovei (direktorei) dėl 36 700,71 Lt žalos atlyginimo. Taigi, byloje sprendžiamas ginčas dėl apeliantės - įmonės administracijos vadovės ir savininkės - civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad ji laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jos valdomai ir vadovaujamai įmonei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės civilinės atsakomybės sąlygos dėl 10 364 Lt žalos atlyginimo yra įrodytos. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas civilinės atsakomybės sąlygų, kas būtų pagrindas žalos priteisimui, neįrodė.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas ar savininkas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Nagrinėjamu atveju dėl UAB „Gausita“ bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi kreditorius VSDFV Kėdainių skyrius, prieš tai 2009 m. kovo 24 d. įspėjęs UAB „Gausita“ dėl įsiskolinimo sumokėjimo, o to nepadarius bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi ne apeliantė, bet kreditorius, per se nereiškia, kad įmonės vadovė pažeidė įstatymu jai nustatytas specialias ir fiduciarines pareigas bei jai besąlygiškai taikytina civilinė atsakomybė. Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes administracijos vadovas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą iki kreditoriaus pareiškimo teismui ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, tai yra būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.).

Kaip minėta, UAB „Gausita“ jau 2009 m. kovo 24 d. buvo įspėta dėl galimo kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu nebus padengtas kreditoriaus VSDFV Kėdainių skyriaus įsiskolinimas. Įsiskolinimo nepadengus, kreditorius 2009 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Gausita“ iškėlimo. Kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, 2009 m. balandžio 24 dienai į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 14 080 Lt, o pradelsti įsipareigojimai ir skolos – 23 523,81 Lt (b.l. 16). Taigi, darytina išvada, kad jau kreditoriui kreipusis dėl įsiskolinimo sumokėjimo, UAB „Gausita“ buvo nemoki ir buvo pagrindas įmonei kelti bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė po 2009 m. pirmojo ketvirčio rezultatų turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad 2009 m. kovo mėnesį UAB „Gausita“ gavo pajamas ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl apie įmonės nemokumą galima spręsti tik nuo 2009 m. antrojo ketvirčio. Pažymėtina, kad apeliantė ir nepateikė įrodymų, kad ji atsiskaitinėjo su kreditoriais bei vykdė ūkinę – komercinę veiklą (CPK 178 str.). Be to, šios aplinkybės neeliminuoja jos pareigos esant nemokumo būsenai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl darytina išvada, kad apeliantė pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o tai jau pripažintina kaip neteisėti apeliantės veiksmai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendra tiekėjų kreditorinių reikalavimų suma nuo 23 523,81 Lt išaugo iki 28 859,19 Lt (bankroto bylos iškėlimo dienai), t.y. padidėjo 5336 Lt; VSDFV Kėdainių skyriui nuo 2009 m. kovo 24 d. įspėjime nurodyto 2000 Lt įsiskolinimo skola išaugo iki 4421 Lt, t.y. padidėjo 2421 Lt bei Kauno apskrities VMI skola nuo 1158 Lt išaugo iki 1546 Lt, t.y. padidėjo 407 Lt. Taigi, bendra padidėjusi UAB „Gausita“ įsiskolinimų kreditoriams suma sudarė 8 164 Lt. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, kad kreditorių reikalavimų padidėjimo suma po 2009 metų pirmojo ketvirčio iki bankroto bylos iškėlimo laikytina apeliantės neteisėtais veiksmais padaryta žala, t.y. nustatytas ir priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliante ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala taip pat laikytina ir neįnešti į bendrovės kasą pinigai, t.y. 2 200 Lt už parduotą turtą pagal 2009 m. birželio 24 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį. Kaip minėta, skundžiamo sprendimo dalimi, dėl kurios apeliantė apeliaciniame skunde nepasisako, t.y. šios dalies nekvestionuoja, minėtas sandoris yra pripažintas negaliojančiu ir taikyta restitucija natūra, t.y. šio sandorio pagrindu įgytas turtas grąžintas ieškovui BUAB „Gausita“. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kitą reikalavimą - dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad 2 200 Lt suma vertintina kaip galimai sumažėjusio turto rinkos vertės kompensavimas, kuris atsirado dėl neteisėtų ir nesąžiningų apeliantės veiksmų ir pridėjo ją prie atlygintinos žalos sumos. Tačiau skundžiamame sprendime yra nurodyti ir priešingi argumentai, t.y. teismas, aptardamas ieškiniu ginčyto sandorio negaliojimą, konstatavo, jog nėra faktinių duomenų, kurie paneigtų atsakovo IĮ „Sivirginta“ tvirtinimą, kad 2 200 Lt, už kuriuos buvo įsigytas turtas, atitiko tuo metu buvusią realią turto rinkos vertę arba ši kaina buvo artima rinkos vertei, t.y. faktiškai pripažino, jog pardavimo metu reali ieškovui grąžinto turto vertė ir buvo 2 200 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui nusprendus, jog 2 200 Lt kaina už įsigytą turtą atitiko realią jo rinkos vertę, kitoje sprendimo dalyje teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl galimai sumažėjusios turto rinkos vertės kompensavimo. Šiuo sandoriu perleistas turtas, sprendimu taikius restituciją, grąžintas ieškovui. Ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino tik iš to, kad apeliantė laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimo dėl žalos atlyginimo, susijusio su 2009 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perleisto turto vertės kompensavimu, nereiškė ir netgi priešingai - buvo nurodęs, jog atsisako nuo 2 200 Lt ieškinio dalies (b.l. 111). Todėl spręsti galimai sumažėjusio turto rinkos vertės kompensavimo, t.y. žalos atlyginimo klausimą šioje dalyje nebuvo pagrindo.

Apeliantė teigia, kad yra pagrindas netaikyti jai civilinės atsakomybės, nes UAB „Gausita“ nemoki tapo prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, kas laikytina nenugalima jėga, kurios apeliantė nekontroliavo, negalėjo jos įtakoti ir išvengti. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka, nes pagal kasacinio teismo praktiką, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui. ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje yra visos sąlygos apeliantės deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t.y. apeliantės neteisėti veiksmai, padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei apeliantės kaltė, kurios prezumpcijos ji nepaneigė (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2 200 Lt sumą laikė žala, kurią apeliantė turi atlyginti, keistina skundžiamo sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo, nustatant, kad dėl apeliantės neteisėtų veiksmų – savalaikio nesikreipimo į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, padaryta žala sudaro 8 164 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl kitų apeliaciniame skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (LR CPK 98 str. 2 d.). Ieškovo prašoma priteisti 1 900 Lt išlaidų suma advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintą Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio sumos, todėl nemažintina.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos, ieškinį patenkinus iš dalies, priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Ieškinyje pareikšti du turtinio pobūdžio reikalavimai, kurių bendra ieškinio suma sudaro 38 800,71 Lt. Todėl panaikinus ginčijamą sandorį, kurio vertė 2 200 Lt ir kuris yra susijęs tik su atsakovu IĮ „Sivirginta“, ieškovui iš atsakovo IĮ „Sivirginta“ turėtų būti priteista 108 Lt turėtų advokato išlaidų (2200 Lt x 1900 Lt : 38800,71 Lt). Pirmosios instancijos teismas iš šios įmonės ieškovui išlaidų už advokato pagalbą nepriteisė, atsižvelgęs į šios šalies sąžiningumą. Ieškovas tokio teismo sprendimo neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas tokios teismo išvados nekeičia.

Ieškinio reikalavimas dėl 36 700,71 Lt žalos atlyginimo susijęs tik su apeliante K. Č., jis patenkintas 22 proc. Atsižvelgiant į tai, iš apeliantės K. Č. ieškovui priteistina 394 Lt patirtų atstovavimo išlaidų (1900 Lt – 108 Lt = 1792 x 22/100 proc.= 394 Lt). .

Apeliantė prašo priteisti 1000 Lt patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje, o ieškovas prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteisti 100 Lt advokato išlaidų (b.l. 132-133, 140). Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 21 procentas apeliacinio skundo reikalavimų, todėl iš ieškovo apeliantei priteistina 210 Lt turėtų advokato išlaidų, o iš apeliantės ieškovui priteistina 79 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gausita“ iš atsakovės K. Č. 8 164 Lt žalai atlyginti bei 394 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gausita“ iš atsakovės K. Č. 79 Lt, o iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gausita“ atsakovei K. Č. 210 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.