Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Hesona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Hesona“ ieškinį atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Žinių radijas“, dėl sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Kolegija, išklausiusi byloje dalyvavusių asmenų kalbų dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teismui pateiktus procesinius dokumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas iš esmės tinkamai motyvavo bei argumentavo (CPK 185 str.). Panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas, ar egzistavo teisinis pagrindas traktuoti licencinės sutarties pagrindu susiklosčiusius šalių teisinius santykius kaip jų susitarimą dėl viešo kūrinių atlikimo ir atsakovo teisės administruoti autorinį atlyginimą už tokį kūrinių panaudojimo būdą, taip pat ar egzistuoja sąlygos šiam šalių susitarimui nuginčyti (pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento) ieškinyje nurodytų teisės normų pagrindu. Apeliacinio skundo argumentą, jog vien tas faktas, kad ieškovui priklausančioje kavinėje skambėjo tik foninė muzika - viešai į eterį transliuojamos radijo stoties parengtos laidos, pats savaime esą leidžia tvirtinti apie viešą kūrinių paskelbimą, o ne viešą jų atlikimą, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstą. Abiejų šių sąvokų turinys bei skirtumai yra atskleisti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. atitinkamai 29 ir 30 dalyse. Viešas atlikimas yra suprantamas kaip bet kokio kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiek tiesiogiai, tiek pasitelkus bert kokias priemones ar įrangą kokioje nors viešoje vietoje, kur tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė. Viešu paskelbimu įstatymų leidėjo valia yra pripažįstamas viešas perdavimas laidais, bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant ir jo padarymą viešai prieinamu tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Lyginant šiuos du kūrinių panaudojimo būdus radijo stoties transliuojamų laidų atveju akivaizdu, kad viešas paskelbimas yra siejamas ne vien su objektyvia galimybę girdėti kurį nors konkretų muzikos kūrinį, tačiau ir su kita būtina sąlyga - su paties subjekto (klausytojo) laisva valia bei pasirinkimo galimybe (klausyti ar neklausyti, jei klausyti, kurį kūrinį ar kūrinius, kuriuo momentu ir kurioje vietoje, pasitelkiant tam radijo imtuvą ar kitą įrangą, gebančią priimti radijo stoties signalus). Viešas atlikimas, kaip jau minėta, taip pat galimas pasitelkiant bet kokias technines priemones ar įrangą bet kurioje viešoje vietoje, kurioje jau dalyvauja tam tikras klausytojų ratas. Taigi, ar yra kūrinio atlikimas, ar jo paskelbimas galiausiai priklauso nuo vartotojo, t.y. asmens, kuriam kūrinys tuo konkrečiu momentu yra skiriamas, pasirinkimo laisvės, todėl ir apelianto teiginiai, kad nepriklausomai nuo jo, kaip tarpininko, dalyvavimo retransliuojant radijo laidas, vartotojas yra vienas ir tas pats, nėra visiškai teisingi – klausytojas, būdamas kavinės lankytoju, įtakoti šio proceso, pasirinkti vienos ar kitos radijo stoties (stočių), jų transliuojamo kūrinio (kūrinių) negali. Pastebėtina, kad ir paties gretutinių teisių objekto (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 11 d.) transliacija nėra priskiriama prie viešo paskelbimo (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 30 d., toliau tekste - Įstatymas).

Autorius turi išimtinę teisę leisti ar uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.), jam priklauso ir viešo paskelbimo bei platinimo išimtinės teisės. Prie netiesioginio kūrinio atgaminimo būdo priskiriamas ir muzikos kūrinio garso įrašo atgaminimas panaudojant radijo transliaciją, kurioje muzikos kūrinys transliuojamas naudojant šio muzikos kūrinio garso įrašo fonogramą, dalyvaujant tarpininkui – transliuotojui, kuris moka autoriui autorinį atlyginimą. Ieškovas negali būti prilyginamas transliuotojui, viešai skelbiančiam kūrinį Įstatymo 2 str. 29 d. prasme. Autorius už kiekvieną kitą jo kūrinio panaudojimo būdą, šiuo konkrečiu atveju - už viešą kūrinio atlikimą, panaudojant garso įrašą ieškovui priklausančioje kavinėje, turi teisę gauti autorinį atlyginimą pagal Įstatymo 15 str. 1 d. 7 p. ir 3 d. Šioje teisės normoje tokia autoriaus teisė įtvirtinta, pabrėžiant, jog autorinis atlygis autoriui priklauso ne tik už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį viešą jo paskelbimą, bet ir už fonogramos ar audiovizualinio kūrinio įrašo panaudojimą. Priešingas traktavimas leistų sukurti panašią situaciją, kuomet tokio pobūdžio įstaigoje, komerciniu tikslu (siekiant pritraukti daugiau lankytojų, sukurti jiems malonesnę, jaukesnę aplinką) be autoriaus sutikimo (išimtinės autorių teisės) bei atlygio už tai mokėjimo būtų naudojami kūrinių garso ar vaizdo įrašai iš kompaktinių diskų ar kitų laikmenų, viešai platinami naudotis individualiam vartojimui jo laisvai pasirinktose vietose. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors technologijų plėtra išplėtė bei paįvairino kūrinių panaudojimo ratą, autorių teisių išimtinis pobūdis liko nepakitęs.

Apelianto skundo motyvas, kad radijo laidos yra gretutinių teisių objektas, kurio atsakovas neadministruoja ir dėl to neturi teisės rinkti autorinio atlyginimo, dėl jau aptartų nutartyje argumentų nepripažintinas pagrįstu, juo labiau, kad ginčijama sutartimi nebuvo susitarta ir pagal ją nereikalaujama autorinio atlyginimo būtent gretutinių teisių subjektui (Įstatymo 2 str. 12 d.).

Vertinant teisinius pagrindus, pagal kuriuos pareikštas reikalavimas pripažinti licencinę sutartį negaliojančią – CK 1.90 str. 1 d.ir 2 d., atsižvelgtina ir į tokią aplinkybę, jog šia sutartimi šalys susitarė ne vien dėl foninės muzikos atlikimo, kuomet kūriniai naudojami muzikiniam fonui sudaryti, pasinaudojant radijo bei televizijos transliacijomis ar retransliacijomis, bet ir dėl kitų autorių kūrinių panaudojimo būdų – fonogramų ar audiovizualinių kūrinio įrašų panaudojimo tam pačiam muzikiniam fonui sudaryti (b.l. 10, Sutarties 6 p.1 p.p.), dėl muzikos kūrinių garso įrašų naudojimo pasilinksminimui ir šokiams tam skirtų renginių metu (6 p. 2 p.p.), dėl gyvai atliekamų muzikos kūrinių panaudojimo pasilinksminimui ir šokiams, tiesiogiai dalyvaujant atlikėjui ar naudojant fonogramą scenoje, kai žiūrovai mato atliekamo kūrinio atlikėją (6 p. 3 p.p.), dėl jų apmokėjimo tvarkos bei sąlygų. Tačiau įvardindamas faktinį savo reikalavimo pagrindą, ieškovas (apeliantas) tokių sutarties sąlygų iš viso nekvestionavo, be to, nenurodė nei kuo pasireiškia jo esminis suklydimas šioje susitarimo dalyje, nei jau aptartoje susitarimo dėl radijo laidų naudojimo apelianto komercinėje veikloje dalyje. Suklydus sudaryti sandoriai priskiriami prie sandorių, turinčių valios trūkumų, nepriklausomai nuo kitų asmenų (kitos sandorio šalies) elgesio, o jį nuginčyti galima tik įrodžius savo esminį suklydimą dėl sandorio turinio, arba įrodžius savo neteisingai išreikštą valią sudaryti patį sandorį. Nei vienos šių sąlygų apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodė ir neįrodinėjo (CK 6.90 str. 3- 4 d.d., CPK 178 str.), apsiribodamas nuoroda į esą LATGA-A nesąžiningą ir savanaudišką elgesį, piktnaudžiavimą, nors vėlgi neįrodinėjo kuo pasireiškia savanaudiškas elgesys, neįrodė ir CK 6.237 str. pagrindu įvardinto jo piniginių lėšų pasisavinimo - nepagrįsto praturtėjimo.

Kolegija pažymi, kad jau vien tokia prieštaringa paties apelianto pozicija, pasirenkant reikalavimo faktinius ir teisinius pagrindus (nepagrįstas praturtėjimas yra numatytas CK 6.242 str. ir jis nėra tapatus be pagrindo įgyto turto išreikalavimui, kurį reglamentuoja teisės norma, kuria remiamasi ieškinyje - CK 6.237 str.; šie du pagrindai yra skirtingi objektyviomis ir subjektyviomis aplinkybėmis), pati savaime sudarė prielaidas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Kita vertus, vienos sutarties sąlygos negaliojimas, net jeigu toks būtų buvęs šioje byloje nustatytas ir įrodytas, nedaro visos licencinės sutarties dėl kitų kūrinių panaudojimo būdų bei sąlygų negaliojančia (CK 1.96 str.), o kitų sandorio dalių negaliojimo pagrindų apeliantas net ir neįvardijo.

Kitas teisinis pagrindas, pagal kurį apeliantas siekė nuginčyti su atsakovu sudarytą licencinę sutartį – CK 1.82 str. 1 d., tvirtindamas apie šio sandorio prieštaravimą atsakovo veiklos tikslams. Ši teisės norma apibrėžia sandorio negaliojimo atvejus, kuomet sandoris prieštarauja juridinio asmens teisnumui (pažeidžiant privataus juridinio asmens valdymo organų steigimo dokumentuose nustatytą kompetenciją, arba kai sudarytas sandoris prieštarauja privačių ir viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslams). Tačiau tokį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šioje teisės normoje numatytu pagrindu gali reikšti tik pats juridinis asmuo, jo steigėjas ar dalyvis (CK 1.82 str. 2 d.), ir tai teisingai akcentavo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Apeliantas neįrodė savo reikalavimo teisės ginčyti sudarytą su atsakovu licencinę sutartį pagal CK 1.82 str. nuostatas, todėl teismas ir šią ieškinio dalį atmetė pagrįstai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Netenkinat apeliacinio skundo, iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas pateikė duomenis apie 2360 Lt turėtas atstovavimo išlaidas. Sprendžiat kompensuotinos tokio pobūdžio išlaidų dalies pagrįstumo klausimą, atsižvelgiama į Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nurodytų atstovavimo išlaidų dydžių 2. p. nustatytus kriterijus ir 8 p. nustatytus koeficientus. Kolegija sprendžia, kad advokatės darbo laiko sąnaudas vienam procesiniam dokumentui surašyti ir 1 val. dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje atitinka 1200 Lt suma, būtent tokio dydžio suma pripažintina pagrįsta ir priteistina pagal CPK 93 str. 1 d. ir 4 d., 98 str.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismas 2008 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB “Hesona“ 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A) naudai.