Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarimo A. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas A. Č. surašytas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 19 d., 13 val. 06 min., Šilutės r. sav., (duomenys neskelbtini), kelyje Juknaičiai-Pašyšiai-Kulėšai, 4,70 kilometre, vairuodamas transporto priemonę Ford Transit Connect, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, kliudė priešpriešiais atvažiuojantį automobilį ir jį apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį policijai nepranešė. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 126, 219.1. punktų reikalavimus, t. y. už administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą.Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarimu A. Č. pripažintas kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 2 dalį ir nubaustas: pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 42 Eur (keturiasdešimt dviejų eurų) bauda; pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 1 013 Eur (vieno tūkstančio trylikos eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė nuobauda paskirta 1013 Eur (vieno tūkstančio trylikos eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.Nesutikdamas su tokiu apylinkės teismo sprendimu, A. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarimą dalyje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį arba taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir neskirti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

A. Č. skundas tenkinamas iš dalies.Ginčo dėl A. Č. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, nėra. Apeliantas neigia savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje padarymo ir prašo administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti šioje dalyje nutraukti, o netenkinus jo prašymo, taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę – netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrinęs priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai A. Č. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus.ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ATKP 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles. KET 222 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011; 2AT-3-2014).Apeliantas nurodo, kad neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta. A. Č. skunde teigia, kad po automobilių kontakto jis sustojo, pamanė, jog kaltas kito automobilio vairuotojas, apžiūrėjęs savo automobilio menkaverčius apgadinimus, pamatęs jog kito automobilio vairuotojas nesustojo, sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Vertinant šiuos apelianto skundo argumentus pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės). Tačiau šios aplinkybės nustatymas nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-33-2013). Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, dėl to, kad jis nebandė išvengti atsakomybės ar nuslėpti eismo įvykį, nagrinėjamu atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo tyčios, kuri nustatyta kitais objektyviais ir patikimais bylos duomenimis, t. y. byloje esančiomis automobilių nuotraukomis, kuriose matosi transporto priemonių pažeidimai (b. l. 9-10, 19-20), transporto priemonės techninės apžiūros aktais, kuriuose užfiksuoti minėti pažeidimai (b. l. 8, 19A), paties pažeidėjo A. Č. paaiškinimu, kuriame jis patvirtino eismo įvykio faktą (b. l. 7), jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymais (b. l. 41-43), bei kita bylos medžiaga. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog A. Č. suvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET taisykles, neteisėtai iš jos pasišalino, t. y. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, jog tikslas ir motyvas nėra būtinieji ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, todėl kvalifikuojant A. Č. veiksmus, teisinės reikšmės neturi tai, kokių tikslų jis siekė, ar nesiekė pasišaldamas iš eismo įvykio vietos.Taigi, nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byloje yra pakankamai duomenų, iš kurių apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. Č. negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį ir jį apgadino, jis negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, negalėjo nesuvokti savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, priešingai, šią pareigą sąmoningai ignoravo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, nesutaręs dėl padarytos žalos atlyginimo, nesustojęs, nors turėjo pareigą pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 219.1. punktas, todėl konstatuotina, jog A. Č. buvo abejingas kilusioms pasekmėms, pasišalino iš įvykio vietos, tokiais savo veiksmai nevykdė pareigos įvykus eismo įvykiui nedelsiant sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą, todėl A. Č. veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo kaip administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.Nors A. Č. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teisme liudytojų apklausos buvo neišsamios, teismas nesigilino į faktines eismo įvykio aplinkybes, nesiaiškino padarytos žalos ir pan., tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnį 1 dalį administracinė atsakomybė inter alia kyla vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio vietos, nepriklausomai nuo sukeltos žalos masto ir jo kaltės dėl to eismo įvykio, be to, A. Č. pats dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojams bei paaiškinti kitas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo ir šią versiją iškėlė tik apeliaciniame skunde, todėl įvertinus minėtas aplinkybes, šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, A. Č. veika pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.Apeliantas taip pat nesutinka ir su jam už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta nuobauda, prašo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.Teismų praktikoje nuolat pateikiami išaiškinimai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma labai skirtingose situacijose. Pagal šią dalį administracinė atsakomybė gali būti taikoma tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejai, kai žala yra nežymi, o vairuotojas sąžiningai klysta vertindamas įvykio aplinkybes. Taigi parenkant nuobaudų rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą būtina vertintini visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus. Teisinga, proporcinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp A. Č. padarytas administracinis teisės pažeidimas yra mažareikšmis, savo pobūdžiu nėra šiurkštus, eismo įvykio metu tik nežymiai apgadinti transporto priemonių veidrodėliai, pareiškėjas neneigė dalyvavęs eismo įvykyje, įsipareigojo nukentėjusiajam atlyginti padarytą žalą, nėra linkęs nuolat pažeidinėti Kelių eismo taisyklių, galiojančių nuobaudų neturi, be to, iš bylos duomenų matyti, jog A. Č. darbas yra neatsiejamas nuo transporto priemonių vairavimo, jis išlaiko šeimą, todėl darbo netekimas tiek jam, tiek ir jo šeimai sukeltų skaudžias pasekmes, neproporcingas padaryto pažeidimo pobūdžiui bei sunkumui. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad A. Č. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, pažeidėjo asmenybę, teismas sprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą A. Č. už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

A. Č. skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarimą pakeisti:

Pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, panaikinti A. Č. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trejiems) metams, paliekant už šį pažeidimą apylinkės teismo paskirtą nuobaudą -1013 Eur (vieno tūstančio trylikos eurų) baudą.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nuobaudas, paskirtas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus subendrinti ir paskirti A. Č. galutinę subendrintą nuobaudą - 1013 Eur (vieno tūkstančio trylikos eurų) baudą.

Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.