- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-225-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00096-2008-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Klavdija Kruminienė, Bronius Zalaga
- Kaltinamasis
- T. G.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-09 nuosprendžio, kuriuo T. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį – išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
T. G. buvo kaltinamas tuo, kad slapta pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2008 m. vasario 2 d., laiku nuo 21:30 val. iki 22:00 val., iš R. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą, R. M. priklausantį turtą: 1000 litų vertės nešiojamą kompiuterį „DOLW“, 400 litų vertės auksinius auskarus, 75 litų vertės auksinius auskarus, 125 litų vertės auksinį pakabuką, 200 litų vertės moterišką auksinį žiedą, 300 litų vertės auksinį moterišką žiedą, 900 vertės auksinę grandinėlę, 40 litų vertės sidabrinį žiedą, 30 litų vertės sidabrinį žiedą, 50 litų vertės sidabrinę grandinėlę su pakabuku, 20 litų vertės auskarus, 20 litų vertės auskarus, 20 litų vertės auskarą, 5 litų vertės papuošalų dėžutę, iš viso pagrobė svetimo turto už 3185 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė E. Ročytė prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo T. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis paskirtą bausmę subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-07-19 nuosprendžiu paskirta ir Šiaulių apygardos teismo 2010-10-13 nuosprendžiu pakeista subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausme, bausmes visiškai sudedant, prie griežčiausios bausmės pridėti švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 6 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-07-19 nuosprendžiu paskirtą ir 2010-10-13 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pakeistą bausmę.
Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas dėl netinkamai pritaikyto Baudžiamojo įstatymo, todėl naikintinas. Nurodo, jog teismui iškilo pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios R. M. parodymų nuoseklumo, prieštaringumo, įvykio aplinkybių vertinimo subjektyvumo, tačiau teigia, kad teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių iškviesti nukentėjusiąją R. M. į teismo posėdį ir ją apklausti dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių ir jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir taip pašalinti iškilusiais abejones, o remdamasis vien prielaidomis, padarė neteisingą išvadą, kad: „Visiškai nėra jokių įrodymų, kada, kokią konkrečiai datą galimai, daiktai iš viso dingo". Taip pat nurodo, jog nukentėjusioji R. M. ikiteisminio tyrimo metu 2010-12-27 buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie įvykdytą nusikalstamą veiką. Taigi teigia, jog nukentėjusioji visiškai teisingai ir tiksliai nurodė, kokie daiktai iš jai priklausančio buto buvo pagrobti.
Nurodo, jog nukentėjusioji R. M. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad įvykio vakarą pas ją į namus atvyko T. G. ir kartu su juo bei savo dukra A. M. ir pastarosios drauge V. Š. gėrė alkoholinius gėrimus, po to V. Š. išėjo į namus, o T. G. liko nakvoti pas ją bute, kuris yra vieno kambario. Būtent kambaryje, kuriame ir buvo sekcijoje juvelyrinėje dėžutėje sudėti pagrobtieji papuošalai ir kompiuteris, miegojo dukra A. M., o nukentėjusioji miegojo su T. G. virtuvėje. Tą patį vakarą R. M. pabudo nuo durų trinktelėjimo ir atsikėlusi pamatė, kaip taksi automobiliu išvažiuoja T. G., ir dukra A. M. tuo metu nuėjo užrakinti buto durų, o atsikėlusios ryte nukentėjusioji su dukra A. M. pastebėjo, kad iš bute esančio kambario, iš sekcijos, yra pagrobtas nešiojamasis kompiuteris ir juvelyrinių papuošalų dėžutė su joje buvusiais papuošalais. Ir nuo to laiko, kai paskutinį kartą nukentėjusioji matė pagrobtuosius daiktus, iki tol, kol pastebėjo, jog šie daiktai yra pagrobti, jos bute iš pašalinių asmenų buvo atėjęs tik T. G.. Be to, nurodo, kad nukentėjusioji R. M. patvirtino, jog R. G. prieš išeidamas iš jos buto, buvo užėjęs į bute esantį kambarį, kuriame miegojo jos dukra A. M., o po to netrukus išėjo iš buto. Taigi prokurorė teigia, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, ir remiantis šiais R. M. parodymais darytina neginčijama išvada, kad jai priklausančius daiktus – kompiuterį „DOLW“, auksinius ir sidabrinius papuošalus su juvelyrine dėžute iš R. M. pagrobė T. G., kadangi nuo to momento, kai nukentėjusioji R. M. dar matė savo bute juvelyrinę dėžutę su joje buvusiais auksiniais ir sidabriniais papuošalais ir kompiuterį, į butą buvo atėjęs tik T. G., o pastarajam išėjus, dingo minėti daiktai, ir iki momento, kai pastebėjo, jog daiktai pagrobti, nei R. M., nei jos dukra A. M. iš buto nebuvo išėjusios.
Taipogi nurodo, kad iš T. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kaip keitėsi T. G. parodymai, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir byloje surinktus neginčijamus jo kaltės įrodymus. Nurodo, kad 2010-08-30 T. G. parašė nuoširdų prisipažinimą, kad 2008 m. vasario mėnesį, dienos neprisimena, jis (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. (duomenys neskelbtini) iš buto išnešė nešiojamąjį kompiuterį ir aukso dirbinius (106 b. l.); 2010-11-29 įtariamojo T. G. apklausos metu jis parodė, kad dėl vagystės prisipažįsta ir nurodo, kad 2008 m. vasario mėnesio pradžioje iš R. dukros kambario pagrobė nešiojamąjį kompiuterį, bet jokių auksinių papuošalų nepagrobė (119–120 b. l.), o 2010-12-20 apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos A. E. kaltinamasis T. G. savo kaltės nepripažįsta, nurodo, kad ankstesnės įtariamojo apklausos metu parodymus davė, jog prisipažįsta dėl nusikaltimo iš dalies tik todėl, kad buvo apsvaigęs ir net nepamena, apie ką jis kalbėjo, nurodo, kad iš jos namų nieko neėmė, pas ją dar liko jo rankinė, kurios iš jos nėra pasiėmęs (128–129 b. l.); teismo posėdžio metu T. G. paaiškino, kad atvirą prisipažinimą parašė būdamas apsvaigęs, ir jo turinį neigia. Pasak prokurorės, šios T. G. nurodytos aplinkybės tik patvirtina jo gynybinę taktiką, nes pirmiausia jis parašo nuoširdų prisipažinimą, vėliau apklaustas tyrėjos jis prisipažįsta tik iš dalies, jog pagrobė tik kompiuterį, o apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo metu jis visiškai neigia savo kaltę, tvirtindamas, kad parodymus davė būdamas apsvaigęs ir nieko neprisimena, tačiau teismas išteisinamajame nuosprendyje visiškai neanalizuoja T. G. parodymų kaitos, o tik apsiriboja jų išvardijimu. Teigia, kad T. G. negalėjo duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu būdamas apsvaigęs, kadangi jis nuo 2010-03-08 yra suimtas baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-00799-09 ir visą šį laiką yra izoliuotas bei laikomas tardymo izoliatoriuje bei areštinėse, kur svaigieji gėrimai, narkotikai ar kt. stipriai veikiančios medžiagos griežtai draudžiamos, todėl, apeliantės nuomone, T. G. net neturėjo galimybės gauti, turėti, o juo labiau vartoti apsvaigimą sukeliančių medžiagų, iš to seka, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu bei rašant atvirą prisipažinimą jis būdavo blaivus.
Taip pat nurodo, kad prokurorė palaikydama valstybinį kaltinimą šioje byloje prašė T. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Taigi teigia, kad būtent dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, T. G. ir buvo atiduotas į Mažeikių rajono apylinkės teismą su kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-00096-08 ir šios nusikalstamos veikos padarymu jis buvo kaltinamas teisme, nekeičiant kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tačiau teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje T. G. išteisino pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taigi nurodo, jog būtent dėl tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios T. G. išteisino teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-87-636/2011 m., jis net nebuvo kaltinamas, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl T. G. kaltės klausimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio l d., išsprendimo. Taip pat nurodo, kad dėl veikos, kuria T. G. buvo atiduotas į teismą ir dėl kurios buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-87-636/2011, kvalifikacijos tinkamumo nebuvo spręsta ir teismas išteisinamajame nuosprendyje visiškai nepasisakė, kodėl ir kuo remiantis T. G. veiką perkvalifikavo į sunkesnę veiką, negu jis buvo kaltinamas.
Iš išdėstytų aplinkybių prokurorė daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-09 nuosprendis išteisinant T. G. yra nepagrįstas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsikirtimu į prokuratūros apeliacinį skundą išteisintasis T. G. prašo palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-09 išteisinamąjį nuosprendį. Atsikirtime nurodo, kad byla išnagrinėta tinkamai, kadangi jis buvo kaltinamas nepagrįstai. Taip pat nurodo, kad prokurorė E. Ročytė yra šališka, nes ji jį apkaltino žmogžudyste. Taipogi nurodo, kad jo parodymai nesikeitė, o keitėsi nukentėjusiosios R. M. parodymai.
Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai R. G. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.
Gi šioje nagrinėjamoje byloje prokurorė išteisintojo T. G. kaltę iš esmės grindžia „nuosekliais“ nukentėjusiosios R. M. parodymais ir paties T. G. prisipažinimu ir 2010-11-29 įtariamojo T. G. apklausos metu duotais parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su prokuratūros skunde nurodytasis teiginiais nesutinka ir sprendžia, kad byloje esančių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų kaltinamojo kaltę, nėra.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: R. M. 2008-02-11 protokole pareiškime nurodė, kad 2008-02-02 tarp 18.30 val. ir 22 val. iš jai priklausančio buto po apsilankymo jos dukros draugas T. G. pavogė kompiuterį ir juvelyrinius papuošalus (1 t., 12 b. l.). Tos pačios dienos apklausos metu R. M. parodė, jog pas ją į butą atvažiavo dukters draugas T. G., jie gėrė šampaną, apie 22 val. dukters draugas išvažiavo. Po 3–5 dienų dukra jai pasakė, kad iš kambario yra dingęs kompiuteris, tada apžiūrėjo butą ir pastebėjo, kad yra dingę ir papuošalai. Išvažiuodamas T. G. buvo dukters kambaryje. Po dukters draugo T. G. apsilankymo bute niekas nesilankė. Skambino T. G., kad grąžintų pavogtus daiktus, tačiau jis iš jos išsityčiojo ir išvadino necenzūriniais žodžiais (1 t., 13–14 b. l.). Kitų apklausų metu 2008-02-13 ir 2008-03-06 R. M. parodė, kad 2008-01-15 jai skambino jos dukros pažįstamas T. G. ir teiravosi, ką ji yra gavusi dovanų, tada ji jam pasakė, kad nešiojamąjį kompiuterį. 2008-02-02 pas ją į namus atvyko T. G., atsivežė šampano, jie vaišinosi, sėdėjo kambaryje, T. G. vėl jos klausė apie dovanas, tada ji T. G. parodė savo papuošalus. Apie 20 val. T. G. užmigo, apie 21.30 val. ji T. G. pažadino ir liepė važiuoti namo. Girdėjo kaip jis buvo nuėjęs į kambarį, kur buvo papuošalai ir kompiuteris. Kadangi kitą dieną susipyko su dukra, tai neatkreipė dėmesio, kad nėra kompiuterio ir dėžutės su papuošalais. 2008-02-05 dukra paklausė, kur yra auskarai, tada abi pastebėjo, kad yra pavogti papuošalai ir kompiuteris. Tada ji tuoj pat paskambino T. G. ir pasakė, kad jis pavogė jos daiktus ir prašė grąžinti, tačiau jis iš jos išsijuokė (1 t., 15–16 b. l.). 2008-03-12 akistatos metu tarp R. M. ir T. G., T. G. kaltės nepripažino ir parodė, kad į kambarį, kuriame miegojo dukra, įėjęs nebuvo ir nieko nevogė; R. M. parodė, kad matė, kaip T. G. buvo nuėjęs į kambarį, kuriame miegojo dukra bei parodė tai, kad 2008-02-01 T. G. jos namuose nebuvo (1 t., 42–43 b. l.). Nukentėjusiosios dukra A. M. 2008-02-13 apklausos metu parodė, kad T. G. buvo jos pažįstamas ir 2008-02-02 atvyko pas ją į svečius, buvo jos mama, jos draugė V. Š., jie vaišinosi. Po to T. G. apie 20 val. užmigo, o apie 21.10 val. jos mama pažadino T. G. ir liepė važiuoti namo, tada T. G. nuėjo į virtuvę, o ji atsigulė kambaryje, girdėjo, kad į kambarį buvo įėjęs T. G.. Ryte pastebėjo, kad nebėra kompiuterio, tačiau mamai nesakė, nes galvojo, kad mama paslėpė, nes buvo susipykusios (1 t., 46–47 b. l.). Įtariamasis T. G. 2008-02-18, 2008-04-18 apklausų metu parodė, kad pas R. M. atvyko 2008-02-01 ir liko nakvoti, dukros tą naktį nebuvo. Kitą dieną išvažiavo, o vakare vėl atvažiavo, vartojo sidrą, šampaną, ir jis užmigo virtuvėje. Po to jį apie 22 val. pažadino R. M. (kuri jam buvo prisistačiusi M.) ir pasakė jam – ar jis atvažiavo miegoti, ar mylėtis, ir jį išvarė iš buto, išeidamas į kambarį įėjęs nebuvo, apie vagystę nieko nežino (1 t., 89–90, 101–102 b. l.).
Taigi, iš visų šių duomenų, visų pirma, matyti tai, kad nukentėjusioji R. M. į policiją dėl galimai įvykdyto nusikaltimo kreipėsi 2008-02-11, t. y. praėjus 9 dienoms nuo įvykio. Antra, tiek protokole-pareiškime, tiek 2008-02-11, 2008-02-13, 2008-03-06 apklausų metu R. M. teigė, kad T. G. jos dukters draugas, ką 2008-02-13 apklausos metu parodė ir R. M. dukra A. M.. Taipogi matyti tai, jog apie galimai dingusius daiktus R. M. sužinojo 2008-02-05, tačiau į policiją kreipėsi tik 2008-02-11, t. y. praėjus dar šešioms dienoms po sužinojimo apie galimai dingusius daiktus. Visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui kelia abejones dėl R. M. parodymų objektyvumo, ką patvirtina ir tolimesni ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys, o būtent:
2010-11-29 apklausos metu R. M. jau parodė, kad ji su T. G. buvo pažįstama kelias dienas iki vagystės. Susipažino, kai ji atsakė į T. G. SMS pranešimą, kad nori susipažinti. Iki vagystės T. G. jos bute buvo nakvojęs vieną naktį. Taip pat parodė tai, kad T. G. jokių pretenzijų neturi ir prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti (1 t., 17–18 b. l.). 2010-12-27 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu R. M. parodė, kad su T. G. susipažino per SMS pranešimus, bendravo. Po to T. G. atvyko pas ją į namus ir liko miegoti (buvo penktadienis). Šeštadienį T. G. išvažiavo, o vakare vėl atvažiavo. Ji, jos dukra ir dukters draugė atsigėrė šampano. Vėliau dukters draugė išvažiavo, o dukra nuėjo miegoti į kambarį, o ji su T. G. nuėjo miegoti į virtuvę. T. G. išvažiavo tą patį vakarą. Nematė, bet girdėjo kaip T. G. buvo užėjęs į dukros kambarį. Ieškinio atsisako, jokių pretenzijų T. G. neturi (1 t., 25–27 b. l.). 2010-12-31 apklausos metu R. M. parodė, kad su T. G. buvo du vakarus, kad ji su T. G. miegojo virtuvėje, o kompiuteris ir papuošalai buvo kambaryje, kur miegojo jos dukra. Kaip T. G. įėjo į kambarį nematė ir negirdėjo (1 t., 19–20 b. l.).
Taigi iš šių R. M. parodymų jau matyti tai, kad priešingai, nei ji ir jos dukra A. M. teigė ankstesniuose parodymuose, T. G. buvo jos, o nes jos dukters draugas ir kad T. G. pas R. M. buvo tiek 2008-02-01, tiek 2008-02-02, ir tai patvirtina T. G. parodymus (nuo pat pirmosios apklausos T. G. teigė, kad jis atvyko pas R. M. ir kad pas ją buvo tiek 2008-02-01, tiek 2008-02-02) ir rodo R. M. parodymų nenuoseklumą ir kaitą, kas leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl R. M. parodymų prieštaringumo ir teigti, kad apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Taip pat R. M. parodymų kaitą rodo ir ta aplinkybė, kad akistatos metu (1 t., 42–43 b. l.) R. M. parodė mačiusi, kaip T. G. įėjo į dukros kambarį, kuriame miegojo dukra ir kuriame buvo kompiuteris ir juvelyriniai papuošalai, tačiau visose kitose apklausose parodė, kad nematė. Taigi nėra nė vieno asmens, mačiusio T. G. vagiant R. M. nurodytus daiktus, o atsižvelgiant į ilgą laiko tarpą nuo galbūt įvykdyto nusikaltimo padarymo pranešimo policijai, neatmetama versija, kad daiktus galėjo pavogti ir kiti nenustatyti asmenys. Iš to seka, kad išskyrus prielaidas ir samprotavimus, objektyvių T. G. kaltę pagrindžiančių duomenų byloje nėra.
Ir nors T. G. 2010-08-30 parašė nuoširdų prisipažinimą, nurodydamas, kad jis iš buto pavogė kompiuterį ir aukso dirbinius (1 t., 106 b. l.) bei 2010-11-29 apklausos metu parodė, kad pripažįsta, jog pavogė tik kompiuterį, juvelyrinių dirbinių nevogė (1 t., 119–120 b. l.), tačiau 2010-12-22 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, jis jau teigė, kad nieko nevogė ir kaltės nepripažįsta, o ankstesnius parodymus davė, nes buvo apsvaigęs (1 t., 128–129 b. l.), tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ir parodė, kad kaltu neprisipažįsta visiškai, o ikiteisminio tyrimo metu prisipažino nesąmoningai, nes buvo apsvaigęs nuo vaistų (2 t., 5 b. l.).
Taigi iš visų paminėtų duomenų kolegija sprendžia, kad išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus R. M. parodymus bei T. G. prisipažinimą, kurį vėliau jis pats paneigė, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl T. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas T. G. prisipažinimą, kurį jis vėliau paneigė, laiko nepatikimu įrodymu ir visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl T. G. išteisinimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu principu – in dubio pro reo, reiškiančiu, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog T. G. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras M. Klemenis 2008-07-23 nutarimu ikiteisminį tyrimą T. G. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje buvo nutraukęs, nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių T. G. kaltę (1 t., 102–103 b. l.) ir atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, kad po nutraukimo ikiteisminis tyrimas būtų buvęs atnaujintas kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 217 straipsnio nuostatos.
O ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas T. G. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, nors jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, neduoda pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžiu teisėtumu ir pagrįstumu. Iš 2011-01-19 nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje matyti, kad T. G. byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymo (1 t., 144 b. l.). Taip pat iš skundžiamame nuosprendyje esančio kaltinimo akivaizdu, kad T. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši aptariama aplinkybė laikytina technine klaida, kuri nekeičia išteisinamojo nuosprendžio esmės.
Remiantis išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad T. G. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., todėl kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to keisti ar naikinti pirmosios instancijos nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą atmesti.