Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui Č. K. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. K., J. I., V. K. (V. K.), J. K. ir J. K.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pareiškė Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovą savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo pastatas), ir sutvarkyti statybvietę; nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti savavališkai pastatytą ginčo pastatą, reikiamų išlaidų atlyginimą išieškant iš atsakovo.

Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog atsakovas, neturėdamas nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto bei statybos leidimo, pastarajam su kitais bendrasavininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastro numeris yra (duomenys neskelbtini), statė ginčo pastatą, kurio ilgis – 13 metrų, plotis – 10,8 metro, bendras plotas – 212 kvadratinių metrų. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovui 2009 m. spalio 29 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-201, kuriame konstatuota, kad atsakovas savavališkai vykdo neypatingo statinio –ginčo pastato – statybos darbus, o 2009 m. spalio 30 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (101)11.12-131. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs atsakovo administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė, jog atsakovas, neturėdamas suderinto projekto ir statybos leidimo, stato ginčo pastatą, ir 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu konstatavo, jog atsakovas šia neteisėta veika pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, 23 straipsnio 1 dalį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 159 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. lapkričio 25 d. reikalavimu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. (101)11.11-221 pareikalavo, jog atsakovas iki 2010 m. kovo 25 d. likviduotų savavališkos statybos padarinius, tai yra savo lėšomis nugriautų savavališkai pastatytą ginčo pastatą. Pasak ieškovės, atsakovas neįvykdė nurodyto reikalavimo ir nustatytu terminu nenugriovė ginčo pastato. Ieškovė atkreipė dėmesį į tas aplinkybes, jog atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bandė įteisinti statybą, teikė kelias statybą leidžiančio dokumento versijas, todėl, ieškovės manymu, šiuo konkrečiu atveju tikslinga atsižvelgti į Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimus ir priimti vieną iš alternatyvių sprendimų – įpareigoti atsakovą nugriauti ginčo pastatą arba leisti atsakovui protingu terminu įteisinti ginčo statybą.

Atsakovas nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė atmesti ieškinį ir leisti atsakovui įteisinti ginčo pastato statybą. Atsakovas pripažino tą faktą, jog pastarasis ieškinio pareiškimo teisme momentu neturėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau, pasak atsakovo, pastarasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gavo statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovo teigimu, pastarajam išduoto statybos leidimo duomenys atitinka projektinės dokumentacijos duomenis.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu palaikė ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį patenkino iš dalies: nustatė atsakovui 6 (šešių) mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; įpareigojo atsakovą, pastarajam 9 (devynių) mėnesių terminu, skaičiuotinu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negavus statybą leidžiančio dokumento, savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti savavališkai pastatytą statinį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios bylos faktinius duomenis, padarė išvadą, jog atsakovas, neturėdamas teisės aktuose nustatytų dokumentų, reikalingų ginčo pastato statybai, savavališkai pastatė ginčo pastatą. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neneigė savavališkos ginčo pastato statybos fakto. Pirmosios instancijos teismas, pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis nustatęs, jog atsakovas 2011 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą statyti naują statinį, yra parengęs pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), techninę dokumentaciją, 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą statyti naują statinį, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. kovo 1 d. išdavė atsakovui leidimą statyti naują statinį, atsakovas yra gavęs visų žemės sklypo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų sutikimus dėl ūkinio pastato, esančio aukščiau nurodytu adresu, teisinės registracijos, padarė išvadą, jog atsakovas tvarko dokumentus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir į tą faktą, jog ieškovė pripažino, kad ginčo pastato statyba pati savaime yra galima, konstatavo esant pagrindą leisti atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka per 6 (šešių) mėnesių terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savavališkos statybos padarinių šalinimo institutą, o šis materialinės teisės normų pažeidimas lėmė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šios bylos ginčą. Atsakovo teigimu, pastarasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė į bylą parengtą statinio projektinę dokumentaciją ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 6 d. išduotą statybos leidimą. Ieškovė, įvertinusi šiuos atsakovo į bylą pateiktus duomenis, pateikė išvadą, jog statybos leidimas neatitinka pastatyto statinio būklės, kuri yra užfiksuota teismui pateiktoje kadastrinių matavimų byloje. Pasak atsakovo, pastarasis, atsižvelgdamas į ieškovės pateiktą išvadą, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti naują statybos leidimą, ir, gavęs naują statybos leidimą, pastarąjį pateikė pirmosios instancijos teismui. Anot atsakovo, statinio duomenys, nurodyti 2012 m. kovo 1 d. statybos leidime, atitinka faktinę statinio būklę, kuri buvo užfiksuota kadastrinių matavimų byloje. Atsakovas pažymėjo, jog pastarajam 2012 m. kovo 1 d. išduotas statybos leidimas nėra panaikintas, be to, nėra nustatyta, jog statinys yra pastatytas ne pagal parengtą projektą ar statybos leidimą, todėl, pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą faktą, jog atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įteisino savavališką statybą, turėjo atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.

Ieškovė nesutinka su atsakovo šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas pripažįsta savavališkos statybos faktą, o vienintelis argumentas, kuriuo atsakovas grindžia šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą, yra tas, jog, atsakovo teigimu, pastarasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įteisino savavališką statybą. Ieškovės teigimu, atsakovas pateikė į šią bylą statybos leidimą, kurį pastarajam 2011 m. spalio 6 d. išdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Ieškovės vyriausiasis specialistas, patikrinęs ginčo pastato faktinės padėties atitiktį išduotam statybos leidimui ir projektui, nustatė, jog statybos leidime nurodyti pastato parametrai neatitinka savavališkai pastatyto pastato parametrų, be to, pasak ieškovės, atsakovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, be kita ko, buvo paaiškinta, jog pastarojo pateiktame techniniame projekte taip pat yra trūkumų. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas paskutiniame teismo posėdyje pateikė naują statybos leidimo versiją, tačiau nepateikė techninio projekto, kas lėmė, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimybės patikrinti ir įvertinti, ar naujai pateiktas dokumentas yra pagrindas savavališkai statybai įteisinti. Ieškovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovas techninio projekto, kuris yra neatskiriama 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimo dalis, nepridėjo ir prie šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo. Pasak ieškovės, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pastarasis tinkamai įgyvendino Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas ir įteisino savavališką statybą.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Byloje ginčo dėl to, jog apeliantas vykdė savavališką statinio, projektinėje dokumentacijoje įvardyto pagalbinio ūkio paskirties pastatu, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo pastatas), statybą, nėra, apeliantas pripažįsta savavališkos statybos faktą (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas). Bylos šalių ginčas pirmosios instancijos teisme kilo dėl to, įteisino apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčo pastato statybą ar neįteisino. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, skundžiamu sprendimu nustatė apeliantui šešių mėnesių terminą ginčo pastato statybos įteisinimui, kas šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą spręsti, jog, pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįteisino ginčo pastato statybos. Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, šios apeliacinės bylos atveju kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigoti apeliantą šalinti savavališkos ginčo pastato statybos padarinius, teigdamas, jog pastarasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pašalino savavališkos statybos padarinius, tiksliau – įteisino ginčo pastato statybą. Esant nurodytoms aplinkybėms, išdėstytiems argumentams ir aspektams, konstatuotina, jog šios apeliacinės bylos dalykas – patikrinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti apeliantą šalinti savavališkos ginčo pastato statybos padarinius yra teisėtas ir pagrįstas ar ne.

Šios bylos teisingam išsprendimui inter alia yra reikšmingas tas aspektas, kokie dokumentai buvo būtini ginčo pastato statybai ir kartu yra būtini ginčo pastato statybos įteisinimui. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, sprendžiant, kokie dokumentai buvo būtini ginčo pastato statybai, turi būti vadovaujamasi tais statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, kurie galiojo tuo metu, kai buvo pradėta vykdyti ginčo pastato statyba.

Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog ginčo pastato statyba buvo pradėta vykdyti 2005 metų birželio mėnesį ir baigta 2006 metų vasaros laikotarpiu. Viena vertus, šioje byloje nėra faktinių duomenų, expressis verbis patvirtinančių aukščiau nurodytus apelianto teiginius, kita vertus, ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekvestionavo šių apelianto teiginių, be to, šiuos apelianto teiginius netiesiogiai pagrindžia pastarojo į bylą pateikti faktiniai duomenys – ginčo pastato pirmojo aukšto ir palėpės planai, kurie buvo parengti 2006 m. gegužės 12 d. (t. 1, b. l. 70-73), todėl, esant nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytiems aspektams, spręstina, jog ginčo pastato statyba buvo pradėta vykdyti 2005 metų birželio mėnesį.

Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. balandžio 21 d. išrašu (t. 1, b. l. 57-59, 62-64) ir ginčo pastato kadastro duomenų bylos duomenimis (t. 1, b. l. 109-112) – nustatyta, jog ginčo pastato užstatytas plotas ir tūris, buvę iki šio pastato savavališkos statybos, – atitinkamai 43,89 kvadratinio metro ir 101 kubinis metras, o, apeliantui atlikus savavališką ginčo pastato statybą, šio pastato užstatytas plotas nuo 43,89 kvadratinio metro padidėjo iki 139 kvadratinių metrų, tūris nuo 101 kubinio metro padidėjo iki 669 kubinių metrų, bendrasis ginčo pastato plotas sudaro 212,29 kvadratinio metro. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir sistemiškai išanalizavus teisinį reguliavimą, nustatytą bylos nagrinėjimui aktualios Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 2 d. iki 2006 m. sausio 4 d. (toliau tekste – ir Statybos įstatymas), 2 straipsnio 3-4, 6 dalyse, kuriose yra apibrėžtos statinių rūšys, 2 straipsnio 17-21 dalyse, kuriose yra apibrėžtos statybos rūšys, konstatuotina, jog ginčo pastato statyba – naujo neypatingo statinio (pastato) statyba, nes, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantui atlikus savavališką ginčo pastato statybą, inter alia padidėjo ginčo pastato užstatytas plotas, o šis faktas, ką patvirtina Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies analizė, per se užkerta kelią statybą kvalifikuoti statinio rekonstravimu.

Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose inter alia nustatyta, jog statytojas (užsakovas) privalo turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog leidimas vykdyti naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, statinio remontą bei nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo statybos darbus privalomas, išskyrus nesudėtingus statinius, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija (23 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir statinio paprastąjį remontą (23 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nustatyta, jog statinio projektas – normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma. Bylos nagrinėjimui aktualios statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708, redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2005 m. spalio 7 d., 14.3 punkte nustatyta, jog techninis projektas yra vientisas dokumentas, kurio pagrindu yra gaunamas statybos leidimas.

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, savavališka statyba šiuo konkrečiu atveju pasireiškė naujo neypatingo statinio (pastato) statyba, todėl, esant nurodytai aplinkybei, konstatuotina, jog ginčo pastato statybai buvo ir pastarosios įteisinimui yra būtinas techninis projektas ir pastarojo pagrindu išduotas statybos leidimas.

Bylos medžiaga (t. 2, b. l. 6, 11-46, 50) patvirtina, jog apeliantas pirmosios instancijos teisme pateikė pastarojo interesais parengtą projektinę dokumentaciją ir statybos leidimą Nr. 831/11-1834, kurį pastarajam 2011 m. spalio 6 d. išdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, suteikiantį teisę statyti naują neypatingą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio bendrasis plotas – 119,90 kvadratinio metro, tūris – 405,73 kvadratinio metro. Bylos medžiaga (t. 2, b. l. 49) byloja, jog ieškovės vyriausiasis specialistas, įvertinęs apelianto pateiktą projektinę dokumentaciją ir 2011 m. spalio 6 d. statybos leidimą Nr. 831/11-1834, 2011 m. lapkričio 16 d. parengė išvadą Nr. 4D-1995, kurioje konstatavo, kad šiame statybos leidime nurodyti ginčo pastato parametrai – bendrasis plotas ir tūris – neatitinka statomo objekto bendrojo ploto ir tūrio matmenų. Byloje nustatyta, jog apeliantas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo ir, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys (t. 2, b. l. 63), apeliantui 2012 m. kovo 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 158/12-0226, suteikiantis teisę statyti naują neypatingą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio bendrasis plotas – 212,24 kvadratinio metro, tūris – 670 kubinių metrų (2012 m. kovo 1 d. statybos leidime Nr. 158/12-0226 inter alia pažymėta, jog šis statybą leidžiantis dokumentas keičia statybą leidžiantį dokumentą Nr. 831/11-1834, išduotą 2011 m. spalio 6 d.).

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, viena vertus, bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas nepateikė pirmosios instancijos teismui techninio projekto, koreliuojančio su 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimu Nr. 158/12-0226, kitaip tariant, techninio projekto, kurį atitiktų šis statybą leidžiantis dokumentas, kita vertus, kaip žinia, bylose, kuriose yra sprendžiami statybos (ne)teisėtumo klausimai ir reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, dominuoja viešasis interesas, reikalaujantis užtikrinti, kad, esant neteisėtai atitinkamo statinio statybai, būtų pašalinti imperatyviųjų teisės normų pažeidimai ir neteisėtos statybos padariniai, o viešojo intereso elemento buvimas kiekvienu konkrečiu atveju įpareigoja teismą, nagrinėjantį tokio pobūdžio bylą, būti aktyvų ir inter alia, esant būtinybei, savo iniciatyva rinkti įrodymus (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimą Nr. 158/12-0226, keičiantį 2011 m. spalio 6 d. statybos leidimą Nr. 831/11-1834 ir, pirma, ką patvirtina projektinės dokumentacijos (t. 2, b. l. 11-46) bei šio statybą leidžiančio dokumento analizė, neatitinkantį pirminio techninio projekto, pateikto pirmosios instancijos teismui, antra, ką patvirtina šio statybą leidžiančio dokumento analizė, suteikiantį teisę statyti naują neypatingą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio bendrasis plotas – 212,24 kvadratinio metro, tūris – 670 kubinių metrų, pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo būti aktyvus ir, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, įpareigoti apeliantą ir / ar Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, išdavusią apeliantui šį statybą leidžiantį dokumentą, pateikti teismui techninį projektą, kurį atitiktų 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimas Nr. 158/12-0226, ir tik tada spręsti, įteisino apeliantas savavališką ginčo pastato statybą ar neįteisino.

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliacinės instancijos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi inter alia nutarė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl rašytinių paaiškinimų ir faktinių duomenų, susijusių su 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimo Nr. 158/12-0226 išdavimu. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama apeliacinės instancijos teismo įpareigojimą, inter alia pateikė apeliacinės instancijos teismui projektinę dokumentaciją, pagal kurią, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu, apeliantui buvo išduotas 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimas Nr. 158/12-0226.

Lyginamoji techninio projekto, pagal kurį apeliantui buvo išduotas 2011 m. spalio 6 d. statybos leidimas Nr. 831/11-1834 (toliau tekste – ir pirminis techninis projektas), ir techninio projekto, pagal kurį, pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliantui buvo išduotas 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimas Nr. 158/12-0226 (toliau tekste – ir antrinis techninis projektas), analizė leidžia daryti išvadą, jog antrinis techninis projektas – pirminio techninio projekto korekcijos rezultatas. Antrinio techninio projekto analizė sudaro pagrindą teigti, jog M. Jagusinskio projektavimo-komercinė firma „Exprometa“, veikdama apelianto vardu ir interesais, pakoregavo pirminį techninį projektą, inter alia pakeisdama šio projekto bendrųjų statinio rodiklių lentelėje užfiksuotus ginčo pastato parametrus – bendrąjį plotą ir tūrį, ir atitinkamus brėžinius.

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, atlikus ginčo pastato kadastrinius matavimus, nustatyta, jog ginčo pastato bendrasis plotas – 212,29 kvadratinio metro, užstatytas plotas – 139 kvadratiniai metrai, tūris – 669 kubiniai metrai. Antriniame techniniame projekte, ką patvirtina pastarojo analizė, inter alia yra užfiksuoti šie ginčo pastato parametrai: pastato bendrasis plotas – 212,24 kvadratinio metro, užstatytas plotas – 140 kvadratinių metrų, tūris – 670 kubinių metrų. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantui 2012 m. kovo 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 158/12-0226, suteikiantis teisę statyti naują neypatingą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio bendrasis plotas – 212,24 kvadratinio metro, tūris – 670 kubinių metrų. Antrinio techninio projekto ir 2012 m. kovo 1 d. statybos leidimo Nr. 158/12-0226 analizė leidžia daryti išvadą, jog šie ginčo pastato statybai būtini dokumentai, inter alia šiuose dokumentuose užfiksuoti ginčo pastato parametrai – bendrasis plotas ir tūris, dera tarpusavyje, o šie privalomuosiuose dokumentuose užfiksuoti ginčo pastato parametrai iš esmės atitinka realius šių parametrų dydžius, užfiksuotus ginčo pastato kadastro duomenų byloje, o šių ginčo pastato parametrų neatitikimai yra itin mažareikšmiai ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali būti pateisinami galimomis matavimų paklaidomis.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gavo ginčo pastato statybai būtinus dokumentus, kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, kad apeliantas ex lege įteisino ginčo pastato statybą.

Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nebuvo tiek aktyvus, kiek pastarasis šios bylos faktinių aplinkybių kontekste ex officio turėjo būti aktyvus, o pirmosios instancijos teismo procesinis neveikimas, kuris jau buvo identifikuotas šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, lėmė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šios bylos ginčą, todėl, atsižvelgiant į visus išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo

Šioje apeliacinėje byloje konstatavus esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 ir 5 dalys).

Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog šalys nepateikė faktinių duomenų, bylojančių, kad pastarosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas, bylos duomenys (t. 2, b. l. 92) patvirtina, jog apeliantas bylos apeliaciniame procese patyrė 139 Lt bylinėjimosi, tiksliau – žyminio mokesčio, išlaidas.

Ieškovė šiuo konkrečiu atveju pagal proceso įstatymą (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas) buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, vadinasi, šiuo konkrečiu atveju į valstybės biudžetą nėra sumokėtas 132 Lt žyminis mokestis, mokėtinas už šioje byloje pareikštą ieškinį. Be to, ką patvirtina pirmosios instancijos teismo parengta pažyma, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, susidarė 102,50 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismui nusprendus panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, šiuo konkrečiu atveju a priori yra pagrindas teigti, jog apeliantas laimėjo tiek bylos procesą pirmosios instancijos teisme, tiek bylos apeliacinį procesą ir kartu įgijo procesinę teisę reikalauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei neįgijo procesinės pareigos atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 96 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, ieškovė, kuri ex officio atlieka statybos valstybinę priežiūrą ir šioje srityje įgyvendina valstybės valdžią, šiuo konkrečiu atveju ieškinį pareiškė veikdama valstybės vardu ir viešojo intereso apgynimo tikslais, be to, kaip jau buvo šioje apeliacinėje byloje nustatyta, apeliantas ginčo pastato statybą įteisino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (iš esmės baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje), kas sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė pagrįstai pareiškė ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant išdėstytiems aspektams, neprotinga įpareigoti ieškovę, šios bylos atveju veikusią valstybės vardu ir viešojo intereso apgynimo tikslais, atlyginti valstybei pastarosios šios bylos procese patirtas išlaidas (patirtų išlaidų dalį). Viena vertus, apeliantas, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, laimėjęs šią bylą, įgijo procesinę teisę reikalauti pastarojo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kita vertus, apeliantas, kurio neteisėtas veikimas lėmė šios bylos iškėlimą ir kartu bylinėjimosi išlaidų susidarymą, įpareigotinas sumokėti į valstybės biudžetą žyminio mokesčio, mokėtino už šioje byloje pareikštą ieškinį, dalį ir atlyginti valstybei pastarosios patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant išdėstytiems aspektams, šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas šalims ir iš šalių nepriteisti pastarųjų ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimų ir laikyti, jog šiuo būdu yra išspręstas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo klausimas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.