Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybę atstovaujančio Lietuvos Respublikos Seimo atstovėms Erikai Sadauskienei ir Jelenai Jarmakovič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pažymėjo, kad atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų atlikimo faktas yra įrodytas, nes išleisdamas įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, Valstybės atstovas elgėsi neapdairiai ir neatsakingai.

Pareiškėjo teigimu, nuo ESTT priimto sprendimo iki patikslinto skundo padavimo momento yra praėję penkiasdešimt du mėnesiai, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – keturiasdešimt du mėnesiai, tačiau atsakovės atstovas nėra priėmęs jokių teisės aktų, kuriais ydingu pripažintas teisinis reglamentavimas būtų pakeistas.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad nuo ESTT ir Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo atstovas panaikins neteisėtas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, nes Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1940 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB ir SESV nuostatas, taip pat Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, atsakovei kyla deliktinė atsakomybė už Konstitucijai prieštaraujančią įstatymų leidybą, kuri daro žalą ne tik pareiškėjui bet ir kitiems subjektams.

Nurodė, kad nuo 2005 metų kreipėsi į Lietuvos Respublikos institucijas dėl neteisėto draudimo Lietuvos Respublikoje vairuoti, naudoti ir registruoti motorines transporto priemones, kurių vairas yra dešinėje pusėje. Pareiškėjas aktyviai siekė ginti savo pažeistas teises naudoti ir registruoti motorines transporto priemones, kurių vairas dešinėje pusėje, Lietuvos Respublikoje. Iki skundo padavimo dienos atsakovės atstovas nesiėmė jokių priemonių, kad neteisėtos normos būtų pakeistos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas yra įsigijęs keturias transporto priemones (žodinio bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nurodė, jog yra įsigijęs ir daugiau tokių transporto priemonių), kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, įskaitant ir 2014 metų transporto priemonę A. C., kuri įsigyta po ESTT sprendimo paskelbimo. Pareiškėjas 2014 m. birželio 28 d. kreipėsi į VĮ Regitra Kauno filialą su prašymu įregistruoti transporto priemones, tačiau VĮ Regitra atsisakė registruoti nurodydama, kad transporto priemonės pritaikytos eismui kairiąja puse, o teisės aktai draudžia tokių transporto priemonių registravimą. Vėliau pareiškėjas dar kelis kartus kreipėsi į VĮ Regitra dėl transporto priemonių registracijos, tačiau buvo atsisakyta tai atlikti tuo pagrindu, kad neįvykdytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 8 dalies nuostatos. Nurodė, kad pareiškėjas patiria daug nepatogumų, nes, turėdamas automobilius, negali jų įregistruoti ir jais naudotis, taip pat negali jų apdrausti kasko draudimu, dėl ko patiria jų saugojimo išlaidas. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė emocine depresija, išgyvenimu, miego sutrikimu, gyvenimo kokybės sumažėjimu, nes, nusipirkęs brangius automobilius ir neturėdamas galimybės jais naudotis, ilgą laiką buvo priverstas naudotis kitais automobiliais, kadangi VĮ Regitra nepagrįstai atsisakė juos įregistruoti. Pareiškėjui tuo metu smarkiai pablogėjo sveikata, buvo atliktos keturios chirurginės operacijos, tuo tarpu atsakovės veiksmai tikrai neprisidėjo prie pareiškėjo sveikatos būklės gerėjimo.

Apibendrindamas nurodė, kad pareiškėjas dėl atsakovės kaltės penkiasdešimt du mėnesius negali įregistruoti keturių jam priklausančių automobilių (negali gauti nei pastovios, nei laikinos registracijos numerių), todėl jam padarytą žalą įvertino 6 448 Eur.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepimų argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti Valstybė.

Dėl veiksmų neteisėtumo nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimą, 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą XIII-107, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, pašalinančios Konstitucijai ir ES prieštaraujantį reglamentavimą, buvo priimtos ir įsigaliojo laikantis visų Seimo statute nustatytų įstatymo projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų bei Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų įstatymų skelbimo ir įsigaliojimo reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Teismo posėdžio metu atstovės palaikė atsiliepimų argumentus, prašė skundą atmesti.

Liudytojas M. K. teismo posėdžio metu parodė, jog yra VĮ Regitra Transporto priemonių registracijos skyriaus vadovas. Su pareiškėju yra bendravęs telefonu, santykiai neutralūs. Dėl automobilių su vairu dešinėje pusėje registracijos nurodė, kad viso buvo įregistruota 12 automobilių, iš kurių dvi, ar daugiau transporto priemonių buvo įregistruota iki 1993 metų, vienas specialios paskirties automobilis skirtas gatvių valymui ir dvi transporto priemonės buvo įregistruotos 2018 metais, kaip istorinės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad minėtos transporto priemonės neatitiko istorinio automobilio kriterijų. Laikinas autotransporto su vairu dešinėje pusėje registravimas galimas pagal Susisiekimo ministro įsakymą, galiojantį nuo 2009 metų. Laikina registracija galioja iki 30 dienų.

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų, t. y. priėmimo teisiškai ydingų įstatymo nuostatų, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir nesuderinamas su ES teise, taip pat neveikimo, kuris pasireiškė delsimu imtis priemonių pašalinti ESTT sprendimu byloje Nr. C-61/12 bei Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintus aukštesnei teisei prieštaraujančiais teisės aktus, tuo neužtikrinant pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos bei apribojant pareiškėjui galimybę įregistruoti jam priklausančias transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje.

2. Pareiškėjas 2014 m. birželio 28 d. kreipėsi į VĮ Regitra Kauno filialą su prašymu įregistruoti transporto priemones, t. y. 2013 m. laidos N. J., įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 m. M. B. (duomenys neskelbtini), įvežtą iš Airijos Respublikos ir 2010 m. M. B. (duomenys neskelbtini), įvežtą iš Didžiosios Britanijos. VĮ Regitra atsisakė įregistruoti transporto priemones, motyvuodama tuo, kad transporto priemonės pritaikytos eismui kairiąja puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje. Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, o VĮ Regitra sprendimai panaikinti. Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VĮ Regitra dėl automobilių įregistravimo, tačiau VĮ Regitra pakartotinai atsisakė įregistruoti transporto priemones, motyvuodama tuo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 7 dalis draudžia tokių transporto priemonių registraciją.

VĮ Regitra dar kelis kartus išnagrinėjo pareiškėjo prašymus, kurių netenkino, tačiau vėliau VĮ Regitra sprendimai buvo panaikinti teismo, įpareigojant VĮ Regitra iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių įregistravimo.

Ginčo byloje dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

3. ESTT 2014 m. kovo 20 d. sprendime byloje Nr. C-61/12 Europos Komisija/Lietuvos Respublika nustatė, kad, drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 48-2308; 2013 m. birželio 13 d. redakcija, Žin., 2013, Nr. 68-3401) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių 240 punktas (2008 m. liepos 16 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 88-3530; 2012 m. vasario 29 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 29-1302) tiek, kiek jame nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 28 d. kreipėsi į VĮ Regitra Kauno filialą su prašymu įregistruoti transporto įgytas keturias transporto priemones (jau minėtas transporto priemones ir 2014 m. A. C., kurią įsigijo po 2014 m. kovo 20 d.), kurių vairas dešinėje pusėje ir siekė juos įregistruoti. Pareiškėjui nepavykus įregistruoti turimų transporto priemonių, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią, kaip minėta, kildina iš Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų – priimant įstatymų nuostatas, kurias vėliau Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, taip pat kildina iš to, kad nuo ESTT priimto sprendimo iki patikslinto skundo teismui padavimo momento (2018 m. liepos 25 d.) yra praėję penkiasdešimt du mėnesiai, nuo Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimo praėjo keturiasdešimt du mėnesiai, tačiau atsakovas nėra priėmęs jokių teisės aktų, kuriais būtų pakeistas ydingu pripažintas teisinis reglamentavimas.

5. Atsakovės atstovas tiek atsiliepimuose, tiek teismo posėdžio metu akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra ir negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti Valstybė. Net ir sutikdamas su tokia Tautos atstovybės pozicija, teismas neturi jokio konstitucinio, materialinio ar procesinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje Nr. eA-47-602/2018 (byloje reikalavimas priteisti žalos atlyginimą kildinamas iš įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimo, kuris pasireiškė Tarybos direktyvos neperkėlimu/netinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę bei Konstitucinio Teismo nutarimo nevykdymu) ad hoc suformuota nuostata, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės tinkamumu atstovu laikytina ne VĮ Regitra ar kita valstybės institucija/įstaiga, o būtent Lietuvos Respublikos Seimas, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina.

6. Kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, neturtinė žala (Civilinio kodekso 6.250 straipsnis) yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma. Pažymėtina, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-548/2010).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad neturtinės žalos padarymo faktas konstatuojamas nustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima.

Nagrinėjamu atveju, analizuotina situacija dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, susijusios su atitinkamų įstatymo lygmens nacionalinės teisės aktų nepriėmimu, atlyginimu. Bylos dalykas –neturtinės žalos, padarytos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tautos atstovybės, neteisėtais veiksmais, buvimas, ir, nustačius neturtinės žalos buvimą, priteistinas jos dydis.

7. Pareiškėjas skunde nurodo, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, atsakovės nustatytas teisinis reglamentavimas nebuvo suderintas su Konstitucijos 29 ir 138 straipsniais, todėl atsakovei kyla deliktinė atsakomybė už Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų leidybą, kuri daro žalą ne tik pareiškėjui bet ir kitiems subjektams. Pareiškėjas įrodinėja, kad neturtinė žala jam buvo padaryta dėl to, kad Valstybė išleido įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Teismas šiame sprendime detaliai neatskleis nei konstitucinės Seimo kaip tautos atstovybės doktrinos, nei konstitucinės teisės aktų hierarchijos, Konstitucijos kaip aukščiausiosios teisės doktrinos, nei konstitucinės Europos Sąjungos teisės aktų galios Lietuvos teisės sistemoje ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos kaip teisės aiškinimo šaltinio doktrinos ir detaliai neatkartos to, kas įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose. Pareiškėjas, būdamas profesionalus teisininkas (advokatas) su jomis neabejotinai yra susipažinęs. Konstitucinės Tautos atstovybės atsakomybės už įstatymų leidybos proceso kokybės užtikrinimo trūkumus klausimo kontekste paminėtina tik tai, jog Lietuvos Respublikoje įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas, kurį sudaro Tautos išrinkti atstovai ir kurių dėl specialaus mandato turėjimo negalima laikyti (ir pagal įstatymus jie nėra laikomi) valstybės tarnautojais. Šiuo aspektu pareiškėjas jam padarytą žalą (Valstybė išleido įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) sieja su Lietuvos Respublikos Seimo, kaip įgyvendinančio Lietuvos Respublikoje įstatymų leidžiamąją valdžią, tiesiogine veikla – įstatymų leidyba, kuri nėra viešasis administravimas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų prasme. Nei Seimo, nei Seimo narių veiklos tyrimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) taip pat nenumato galimybės iš Valstybę atstovaujančio Seimo priteisti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad Seimas, kaip Tautos atstovybė, priėmė įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokia situacija, kai Seimo priimtas įstatymas vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, atsakovės veiksmų teisėtumas/neteisėtumas šiuo aspektu (Seimas priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) CK 6.250 straipsnio kontekste negali būti vertinamas.

Pareiškėjui paaiškintina, jog Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas konstitucingu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Dar daugiau, pareiškėjui išaiškintina, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta įstatymą, jo dalį ar paskirą nuostatą prieštaraujančia aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, įstatymas, jo dalis ar atskira nuostata nebegali būti taikoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento ir yra pašalinama iš teisės sistemos ex nunc, o ne ex tunc. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nei teoriškai, nei praktiškai jokie Seimo kaip Tautos atstovybės neteisėti veiksmai negali būti konstatuojami iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo momento. Tai pasakytina net ir tame kontekste, jog ESTT dar 2014 m. kovo 20 d. sprendimu byloje Nr. C-61/12 Lietuvos Respublikos įsipareigojimų nevykdymą, t. y. kompetentingas Europos Sąjungos teismas konstatavo valstybės narės įsipareigojimų nevykdymą dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Tačiau ESTT nekonstatavo ir negalėjo konstatuoti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies prieštaravimo nacionalinei aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, kuri (minėto įstatymo dalis), kaip konstitucinga, ir liko galioti iki Konstituciniam Teismui priimant 2015 m. vasario 6 d. nutarimą.

8. Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią, kaip matyti iš skundo, patyrė dėl Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo, t. y. nesiimant priemonių įgyvendinti ESTT sprendimą byloje Nr. C-61/12 bei Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimą. Šiuo aspektu pasisakytina išskirtinai dėl įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimo, kurį pareiškėjas sieja su ESTT sprendimo byloje Nr. C-61/12, kuris pripažintas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise dėl to, kad Tarybos direktyvos nebuvo tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę, neįvykdymu ir Konstitucinio Teismo nutarimo nevykdymu.

ESTT atlieka, inter alia, Europos Sąjungos pirminės teisės pagrindu priimtų antrinės teisės aktų įgyvendinimo teisėtumo priežiūrą. ESTT sprendimu byloje Nr. C-61/12 konstatavus valstybės narės įsipareigojimų nevykdymą ir paraleliai nuo 2012 m. Konstituciniame Teisme esant inicijuotam procesui dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies konstitucingumo, Lietuvos valstybė privalėjo nedelsdama nutraukti ESTT konstatuotą pažeidimą, tačiau tuo pačiu Seimas pagrįstai galėjo laukti ir konstitucinės justicijos bylos baigties, kadangi Konstitucinis Teismas ne tik vienintelis oficialiai aiškina Konstituciją, bet taip pat atlieka oficialų tiriamo akto, t. y. įstatymo ar jo nuostatos aiškinimą. Konstitucinis Teismas, ESTT sprendimo Nr. C-61/12, kaip svarbaus nacionalinės teisės aiškinimo šaltinio, kontekste, konstatavo minėtos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijai, tačiau tuo pačiu pateikė ir įstatymų leidėjui svarbius nacionalinio teisinio reglamentavimo išaiškinamus, kuriais vadovaudamasis Seimas pradėjo reikalingų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisų procedūrą.

Kaip teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė atsakovės atstovas (dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra), siekiant įvykdyti Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. KT6-N2/2015 Vyriausybė Seime įregistravo 2015 m. vasario 24 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo projektą bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (Administracinių nusižengimų kodekso) 123 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIIP-2776, Nr. XIIP-2777), kuriuose buvo pateikti siūlymai pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui. Projekte Nr. XIIP-2776 pateikiamoje Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies naujoje redakcijoje buvo nutarta išbraukti teisės normą, kad Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, laikinai (iki 90 dienų per metus) gali dalyvauti viešajame eisme su užsienio valstybėje įregistruota transporto priemone, pritaikyta eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčia vairą dešinėje pusėje ir buvo siūloma apskritai visiems transporto priemonių vairuotojams nustatyti vienodus reikalavimus dalyvauti viešame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje. Taip pat buvo siūloma nauja redakcija įtvirtinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 7 dalies nuostatą. Projekto Nr. XIIP-2776 variantas su nežymiais taisymais buvo įregistruotas 2015 m. liepos 1 d. (Projekto Nr. XIIP-2776(2)).

Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas 2016 m. gruodžio 7 d. dar kartą svarstė Projekto Nr. XIIP-2776 variantą ir priėmė papildomą išvadą Nr. 102-P-44(5), kurią įgyvendinant 2016 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruotas Projektas Nr. XIIP-2776(3) – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymų projektas, kuriam Seimas pritarė.

Seimas 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-107, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d.

Šių glaustai aptartų atsakovės atstovo veiksmų seka nuo 2015 m. vasario 24 d. iš esmės paneigia pareiškėjo skundo argumentus dėl Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo, t. y. nesiimant priemonių pašalinti ESTT sprendimui Nr. C-61/12 bei Konstitucinio Teismo nutarimui Nr. KT6-N2-2015 prieštaraujančius teisės aktus. Priešingai, nei įrodinėja pareiškėjas, Seimas po Konstitucinio Teismo nutarimo per objektyviai protingą terminą (2015 m. vasario 24 d.) įregistravo Projektus Nr. XIIP-2776, Nr. XIIP-2777, kuriuose buvo pateikti siūlymai pašalinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies nuostatos neatitiktį Konstitucijos 29 straipsniui. Vėliau sekė Projektų derinimas ir galutinio varianto patvirtinimas.

Minėta, kad civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri teisinė atsakomybė, atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. Jeigu veiksmai teisėti, tai jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Kaip ir nagrinėjamu atveju, nekonstatavus įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų neteisėtumo (neveikimo), t. y. aptartos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad per penkiasdešimt du mėnesius atsakovės atstovas nėra priėmęs jokių teisės aktų, kuriais ydingu pripažintas teisinis reglamentavimas būtų pakeistas, speciali valstybės pareiga pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą neatsirado.

Papildomai pažymėtina, kad sprendžiant byloje šalių ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi įrodyti padarytos žalos faktą ir pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Pareiškėjas skundą teismui, taip pat argumentais teismo posėdžio metu, dalyje dėl neturtinės žalos fakto ir jos dydžio, grindė tuo, kad dėl atsakovės kaltės negali įregistruoti keturių automobilių, atitinkamai negali ir jais naudotis. Atkreiptina, jog teismui 2018 m. liepos 26 d. nutartimi paprašius pateikti skunde minimų konkrečių automobilių nuosavybę patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu pateikė duomenis apie automobilius, kurių teismas nebuvo prašęs. Be to, kaip teismo posėdžio metu ir skunde teismui pagrįsdamas jam padarytą žalą nurodė, kad negalėdamas naudotis norimais automobiliais, pareiškėjas turėjo naudotis kitais automobiliais. Taigi pareiškėjo galimybė ir būtinybė naudotis transporto priemonėmis, dėl jo nuomone, atsakovo atstovo neveikimo, nebuvo apribota. Pareiškėjas taip pat jokiais svariais įrodymais neįrodė, kad atsakovės veiksmais (neveikimu) buvo padaryta žala jo sveikatai. Darytina išvada, kad žalos fakto pareiškėjas taip pat neįrodė.

Apibendrinant, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

9. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1645/2012). Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.