- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- I-10030-463/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01035-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.), vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013-12-09 atsakymą Nr. 22-2029; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014-02-03 sprendimą Nr. 2S-680; 3) įpareigoti Lukiškių TIK-K ir / ar Kalėjimų departamentą sudaryti sąlygas uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą; 4) priteisti 1 448,10 Eur (5 000 Lt), posėdyje patikslino sumą – 5000 Eur, neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Skunde nurodė, kad 2013-10-31 kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu sudaryti sąlygas kameroje miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą, sudarant sąlygas nestebimam kitų asmenų tenkinti savo lytinę aistrą. Šiuo metu kameroje nėra užtikrinamas privatumas, pareigūnai (tiek vyrai, tiek moterys) jį kameroje stebi, dėl to neužtikrinamas jo privatumas ir jis patiria dvasinių nepatogumų. Lukiškių TI-K, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2013-12-09 atsakyme Nr. 22-2029 prašymo netenkino ir nurodė, kad jo gyvenamosios kameros įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, galimybė stebėti kalinius ir suimtuosius reikalinga nuolatinei elgesio kontrolei, patikrinimui, skaičiavimui. Pareiškėjas šį atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2014-02-03 sprendimu Nr. 2S-680 nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 9 str. 2 d. 2 p. ir 3 d., jam yra draudžiama uždengti miegamosios vietos gulto kampą bei sanitarinį mazgą. Šiame sprendime nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-12-09 sprendimas yra teisėtas, o pateiktas prašymas yra nepagrįstas.
Pareiškėjo teigimu Kalėjimų departamento sprendimas yra formalus, šališkas, juo prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nebuvo pasisakyta dėl pateiktų argumentų, todėl šis ji turi būti panaikintas. Nurodė, kad įstaigoje nėra sąlygų ilgalaikiams pasimatymams gauti, todėl prašymas suteikti privatumo kameroje yra pagrįstas. Prašymai atmesti remiantis poreikiu vykdyti kalinių ir suimtųjų priežiūrą, tačiau ji turi būti atliekama nepažeidžiant žmogaus teisių ir laisvių bei privatumo. Prašymas uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą yra pagrįstas, jo patenkinimas netrukdytų pareigūnams vykdyti priežiūrą.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 14-16) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad SVĮ 9 str. nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Lukiškių TI-K 2013-12-09 atsakyme Nr. 22-2029 teisingai nurodė ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą, iš esmės pasisakė dėl visų prašymo argumentų. Teigė, kad neturtinės žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., 6.246-6.249 str. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą – žalos.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovai į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 21–23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo statusas yra specifinis, kadangi jis laikomas tardymo izoliatoriuje, jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal SVĮ 5 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. To paties įstatymo 9 str. įtvirtinta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Pareiškėjo reikalavimas leisti uždengti dalį miegamosios vietos ir sanitarinį mazgą yra nesuderinamas su Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 p. nuostatomis, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7 p. nuostatomis. Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2014-01-08 kreipimąsi išnagrinėjo tinkamai, skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintus reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, esant CK 6.271 straipsnyje nustatytoms būtinoms sąlygoms. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti patirtą neturtinę žalą.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas į posėdį neatvyko. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs, ribojant jo teisę uždengti dalį kameros miegamosios vietos ir sanitarinį mazgą.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013-10-31 pateikė prašymą Kalėjimų departamentui leisti uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą užuolaida, kad jis galėtų tenkinti lytinę aistrą (b. l. 28–29). Kalėjimų departamentas 2013-11-11 raštu Nr. 2S-5448 persiuntė pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K nagrinėti (b. l. 24). Lukiškių TI-K direktorius 2013-12-09 atsakyme Nr. 22-2029 atsakyme nurodė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pareiškėjo prašymo netenkino. Nurodė, kad kameros Nr. 657 įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių III skirsnio reikalavimus (b. l. 30). Pareiškėjas šį atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui (b. l. 25–27), kuris 2014-02-03 sprendimu Nr. 2S-680 (b. l. 31) nustatė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus atsisakymas leisti uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą yra teisėtas, o pareiškėjo prašymas jį panaikinti yra nepagrįstas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–4). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-04-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6491-473/2014 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 46–49).
Pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (b. l. 55–57). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-07-07 nutartimi pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-04-23 sprendimą bei grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 84–89). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teismas nevertino, ar pareiškėjas naudodamasis sanitariniu mazgu galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kalėjimo pareigūnų (-ių) bei kitų su pareiškėju toje pačioje kameroje galimai kalinančių asmenų. Nenustačius šių aplinkybių, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas užtikrino kalinamo asmens orumą ir humanišką gyvenamąją aplinką, o Lukiškių TI-K atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą iš dalies uždengti miegamosios vietos gultą bei sanitarinio mazgo teritoriją yra proporcingas siekiant užtikrinti kalinimo įstaigos vidaus tvarką. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylos aplinkybių dėl sanitarinio mazgo įrengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams bei dėl sąlygų naudotis sanitariniu mazgu privačiai suteikimo kalinamam asmeniui, kurios yra esminės sprendžiant dėl atsakovo atstovo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą uždengti sanitarinį mazgą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lukiškių TI-K teismui pateikė papildomus duomenis, t. y. duomenis, kad pareiškėjas kameroje Nr. 357 buvo laikomas vienas (b. l. 93); patikrinimo aktą (b. l. 94–95); Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-08-19 pažymą „Dėl V. K. skundo“, kurioje nurodyta, kad kameroje Nr. 357 yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Ši patalpa atitverta nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara , kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje yra praustuvas (b. l. 96), kamerų planą (b. l. 97).
Šioje byloje teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-07 padarytas išvadas, vertins, ar kameroje Nr. 357 tinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas ir, ar naudojimasis sanitariniu mazgu nepažeidė pareiškėjo teisės į privatumą.
Asmens teisę į privatumą saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (22 str. 4 d.). Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad sąvoka privatus gyvenimas yra plati ir kintanti, ji apima skirtingas žmogaus savybes, baigtinio jos elementų sąrašo nėra (žr. EŽTT sprendimą S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 30566/04). Pagal šio teismo praktiką, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
SVĮ 5 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. To paties įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad suėmimo vykdymo režimas yra apibrėžtas kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma. Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas, nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Pažymėtina, kad neišvengiami tam tikras kalinamųjų ir suimtųjų privatumo, apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo skundžiamus raštus, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą, t. y. Lukiškių TI-K 2013-12-09 atsakymas Nr. 22-2029 bei Kalėjimų departamento 2014-02-03 sprendimas Nr. 2S-680 atitinka tokiems aktams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2015-07-07 sprendimas teismui turi res judicata galią ir jame nustatytos iš naujo aplinkybės nebevertinamos. Pareiškėjas šioms aplinkybėms paneigti naujų argumentų ar duomenų nepateikė. Taigi, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o juose pateikta informacija teismas neturi pagrindo abejoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Atsižvelgus į Lukiškių TI-K pateiktus papildomus duomenis, matyti, kad kamera Nr. 375, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių įrengimo taisyklėse nustatytus reikalavimams, t. y. kameroje Nr. 357 yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Taigi sanitarinio mazgo vieta atitiko tokiam sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, kurių Lukiškių TI-K nepažeidė. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas, t. y. jo privatumo neribojo kiti kameroje laikomis asmenys. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog sanitarinio mazgo patalpa būtų neatitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, kaip to reikalauja teisės aktai. Ta aplinkybė, kad prižiūrėtojai, tarp kurių yra ir moterų, atlieka kamerų stebėjimo kontrolę, savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Pareiškėjas, siekdamas tenkinti lytinę aistrą, prašo jam būtų sudaryti galimybę uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą. Tokio prašymo netenkinimas, pareiškėjo teigimu, pažeidžia jo teisę į privatumą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kokie teisės aktai įpareigotų atsakovą tenkinti tokį prašymą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato uždangų kamerose įrengimo galimybių. Taigi, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali atlikti veiksmų, kurių jam nesuteikia teisės aktai bei sudaryti išskirtinių galimybių pareiškėjui jo lytinę aistrą tenkinti, neatsižvelgus į Lukiškių TI-K paskirtį, specifiką bei joje laikomų asmenų priežiūrą, kurią sudaro ir nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros 7 punktas).
Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir pareiškėjo prašymas negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atklikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip žiaurus elgesys Konvencijos 3 str. prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjo patiriami nepatogumai neriboja jo kaip žmogaus orumo. Pareiškėjui, kaip ir kitiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims, taikomi tie patys elgesio reikalavimai, kad būtų užtikrinta vieninga Lukiškių TI-K laikomų asmenų apsauga. Teismas sutinka su pareiškėjo skundžiamuose aktuose padaryta išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą bei įpareigoti atsakovą tenkinti jo prašymą.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią sieja su atsakovės neteisėtais veiksmais, nesudarant pareiškėjui galimybės uždengti kameros dalį. CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas nenustačius nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų. Atsakovai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, vykdė jiems teisės aktais priskirtas funkcijas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti neturtinę žalą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.