Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius BK 38 straipsnio pagrindais bei tvarka ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi ir 72² straipsniu, E. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, jį įpareigojant tai padaryti per 10 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. Č., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo už tai, kad 2024 m. birželio 21 d. apie 23.50 val. iš (duomenys neskelbtini), namo kiemo žodinio konflikto metu tyčia metė molinį gėlių vazoną į O. V. ir, pataikęs jam į veidą bei nukentėjusiajam pargriuvus, padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžį, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairiame juosmenyje, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo O. V. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertimo ar sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą bei jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesutinka su teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemone – įpareigojimu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Būtent šiuo klausimu teisėjų kolegija ir pasisako.

6. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 38 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija bei teismas, nustatęs, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Vadovaujantis BK 72² straipsnio nuostatomis, teismas gali įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę.

7. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentu, jog minėta baudžiamojo poveikio priemonė yra iš esmės neįgyvendinama dėl apelianto darbo pobūdžio bei perteklinė, kadangi esant įvykdytai atsitiktinei veikai nėra pagrindo išvadai apie būtiną apelianto elgesio korekciją, o ir skundžiamu nuosprendžiu atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo padaryta išvada, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, taigi ir prevencinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonių taikymas nėra būtinas. Visgi, teisėjų kolegija sutikti su šiais argumentais neturi teisinio pagrindo.

8. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatęs BK 38 straipsnyje numatytų sąlygų visumą atleido E. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir baudžiamąją bylą nutraukė bei kartu atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą – o būtent, įvertinęs tai, kad E. Č. praeityje jau buvo įvykdęs smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką bei dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiąja, sprendė, jog teisingumo interesai bus užtikrinti įpareigojant E. Č. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalis, 72² straipsnis). Išnagrinėjusi skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus šiam sprendimui visiškai pritaria ir teisėjų kolegija.

9. Kaip nustatyta, E. Č. įvykdė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką dėl kurios nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (žodinio konflikto metu metė į nukentėjusįjį molinį vazoną dėl ko kilo kaltinime nurodytos pasekmės), tokio pat pobūdžio veiką E. Č. yra įvykdęs ir praeityje – Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2019 m. liepos 29 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamajam E. Č. susitaikius su nukentėjusiąja bei E. Č. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonių. Taigi, teisinis pagrindas skirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę neabejotinai yra nustatytas. Pažymėtina, jog skiriant asmeniui minėtą poveikio priemonę, baudžiamasis įstatymas nereikalauja konstatuoti sisteminį smurtinį elgesį, be to, pirmiau aptarta aplinkybė apie praeityje jau buvusius smurtinius veiksmus paneigia skundo argumentus nesant pagrindo prevencinių priemonių taikymui. Teisėjų kolegijos vertinimu ši baudžiamojo poveikio priemonė skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu buvo skirta visiškai pagrįstai ir neabejotinai turės teigiamą poveikį atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės elgesiui ateityje bei suteiks žinių ieškant pozityvių konfliktų sprendimo būdų, taip pat prisidės prie nusikalstamų veikų pasikartojimo rizikos mažinimo.

10. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su apsunkintomis galimybėmis dalyvauti elgesio pataisos programoje dėl dirbamo darbo, šiuo atveju nėra reikšmingi bei nesudaro pakankamo pagrindo ginčijamos poveikio priemonės panaikinimui. Pažymėtina, jog pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktą pažymą (2 t., 149 b.l.) E. Č. dirba (duomenys neskelbtini), jam nustatyta 40 valandų darbo savaitė, tai yra iš esmės standartinė darbo laiko norma, darbo laikas nuo 8 val. iki 17 val. (pirmadieniais – ketvirtadieniais) ir nuo 8 val. iki 15.45 val. (penktadieniais), taigi, nors ir tikėtina, jog jam gali kilti papildomų nepatogumų dalyvaujant elgesio pataisos programoje, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, jog apeliantas iš tiesų neturės jokių galimybių įvykdyti jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojo poveikio priemonė, kaip ir bausmė, skiriama asmeniui už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, neišvengiamai yra susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, o tam tikri sukeliami nepatogumai, siekiant bausmėms/baudžiamojo poveikio priemonėms keliamų tikslų, todėl yra natūrali pasekmė, kuri buvo nulemta paties asmens nusikalstamo elgesio. Be viso to, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantui trukmę atsižvelgė į apelianto bei jo gynėjo išsakytus argumentus dėl E. Č. darbo ir dalyvavimo tokiose programose suderinamumo bei nustatė ilgesnį terminą (10 mėnesių), per kurį ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta.

11. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog tiek apeliaciniame skunde, tiek gynėjo teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu akcentuota teigiama E. Č. asmenybė, įvykdytos veikos pobūdis – spontaniški, neintensyvūs veiksmai iš dalies nulemti ir paties nukentėjusiojo elgesio, prisipažinimas bei gailestis dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą atleisti E. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nesudaro pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės. Akcentuotina, jog procesinis sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nereiškia, jog dėl įvykdytos nusikalstamos veikos toks asmuo neturi patirti jokių nepatogumų ar suvaržymų. Priešingai, baudžiamasis įstatymas numato, jog tokiam asmeniui skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų, turinti privalomą nusikaltusiam asmeniu pobūdį bei padedanti įgyventi bausmės paskirtį. Taigi, skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ja yra siekiama tokio paties rezultato kaip ir kriminaline bausme. Nagrinėjamu atveju apeliantui skirta priemone siekiama tiek elgesio korekcijos, tiek prevencinio poveikio, tiek teisingumo principo užtikrinimo.

12. Taip pat, priešingai skundo argumentams, procesinis sprendimas esant nustatytiems, įstatyme numatytiems, pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nepaneigia galimybės tokiam asmeniui taikyti baudžiamojo poveikio priemones ir būtent teismas yra laisvas spręsti dėl tokių priemonių taikymo tikslingumo. Priešingu atveju, laikantis apeliacinio skundo argumentų, iš esmės visiems nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamiems asmenims nebūtų pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemonių esant padarytai išvadai, jog jie tiesiog nedarys naujų veikų.

13. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir šis procesinis sprendimas nėra ginčijamas, atleidus E. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, jam nebuvo skirta bausmė, neatsirado teistumas, taigi, jis išvengė ir neigiamų teisinių bei socialinių pasekmių, susijusių su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo skirta tik viena baudžiamojo poveikio priemonė bei nustatytas gana ilgas jos įvykdymo terminas (10 mėnesių). Taigi, nagrinėjamų aplinkybių visumos kontekste, spręsti, jog E. Č. skundžiamu nuosprendžiu kyla neproporcingai griežtos teisinės pasekmės, nėra pagrindo.

14. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant E. Č. atsakomybę nebuvo nustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. Č. apeliacinį skundą atmesti.