- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-06
- Bylos Nr.
- I-60-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01595-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 35–37, 52–53), prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM arba atsakovė) sprendimą Nr. 1D-4609(11) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą 119,37 Lt valstybinės pareigūnų pensijos dalį, susidariusią 2010 m. gegužės – birželio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 222,58 Lt kas mėnesį neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 4) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, ir VRM nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.
Pareiškėjas nurodo, kad jam 1999 m. lapkričio 17 d. VRM sprendimu buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija), kuri nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatomis. Pareiškėjas nurodo, kad VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam kas mėnesį neišmoka po 222,58 Lt valstybinės pensijos dalies. Pažymėjo, jog sumažintos pensijos mokėjimas, taikant Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas, buvo pratęstas 2012 metams bei 2013 metams. Be to, kadangi pareiškėjas 2010 m. gegužės – birželio mėn. laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo dar papildomai perskaičiuota, taikant ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 119,37 Lt pensijos nepriemoka. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo, jog jis yra diskriminuojamas kaip pensininkas gaunantis valstybinę pensiją tarp kitų socialinių grupių, taikant 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymų nuostatas. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas turtines teises, 2013 m. kovo 13 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM, kuri skaičiuoja ir išmoka valstybines pensijas, o 2013 m. balandžio 9 d. – ir į VRM, su prašymais apskaičiuoti bei išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau nei viena institucija pareiškėjo prašymo netenkino ir valstybinės pensijos nepriemokos negrąžino.
Atsiliepimas
Atsakovas VRM, tuo pačiu atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 13–14) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VRM, perskaičiuodama valstybines pensijas, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas, ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo jam pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nustojus galioti minėto įstatymo 5 straipsnio nuostatai, pareiškėjui pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – prieštaraujančia Konstitucijai. Mano, kad ginčijamas 2013 m. gegužės 8 d. VRM sprendimas Nr. 1D-4264(11) ir atitinkami ministerijos veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir jo teisėtų interesų, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies. Byla dalyje dėl sprendimo panaikinimo nutrauktina.
1999 m. lapkričio 17 d. VRM sprendimu pareiškėjui J. J. nuo 1999 m. spalio 20 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 18).
Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 9 d., 2013 m. kovo 13 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. prašymais kreipėsi į VRM išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 19, 21, 26). Į kiekvieną iš prašymų pareiškėjui buvo atsakyta.
2013 m. balandžio 3 d. Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM sprendimu Nr. 11PP(P)-2399 pateikė pažymą apie pareiškėjo pensijos dydį 2010-2012 m. laikotarpiu ir tuo pačiu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 23–25).
2013 m. gegužės 8 d. VRM sprendimu Nr. 1D-4656(11) (pareiškėjo skunde nurodyta netiksli sprendimo priėmimo data ir numeris laikytina rašymo apsirikimo klaida) taip pat atsisakė tenkinti jo prašymą (b. l. 27–28). Kartu išaiškino pareiškėjui, kokiais teisės aktais vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo perskaičiuota ir mokama paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, sumažintos pensijos skaičiavimo tvarką. Taip pat nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Patvirtino, kad pareiškėjo pensijos nepriemoka laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo yra 119,37 Lt.
Iš 2013 m. balandžio 3 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM parengtos pažymos Nr. 11PP(P)-2398 (b. l. 25), nustatyta, jog pareiškėjui J. J. paskirta 1279,18 Lt dydžio valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota vadovaujantis ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatomis, pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatomis, nepagrįstai. Byloje ginčo nėra dėl pensijos ribojimo taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju vertintinas tik pareiškėjo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatas teisėtumas bei pagrįstumas.
Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją moka VRM.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Taigi Laikinajame įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Tuo tarpu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą nustatančių minėtų įstatymų nuostatų konstitucingumo klausimas buvo sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas, spręsdamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstiticjai, nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo sumažintos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. gegužės 15 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinio Teismo vertinimu, tiek 2011 m. gruodžio 20 d., tiek 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Dėl kreipimosi į teismą termino
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.
Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir vėliau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui J. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (b. l. 25). Remiantis Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83, 24 punktu, matyti, kad valstybinė pensija asmenims mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Įvertinus šią nuostatą ir atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie pareiškėjo pensijos dydį, darytina išvada, jog pirmoji pareiškėjui J. J. sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas buvo išmokėta 2010 metų birželio mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. gegužės 14 d. (b. l. 9), t. y. praėjus mažiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas į teismą su skundu dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo kreipėsi laiku, nepraleidęs nustatyto termino.
Dėl VRM sprendimo panaikinimo
Pareiškėjas skunde prašo panaikinti ir 2013 m. gegužės 8 d. VRM sprendimą Nr. 1D-4656(11) (pareiškėjo skunde nurodyta netiksli sprendimo priėmimo data ir numeris laikytina rašymo apsirikimo klaida), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išmokėti susidariusios pensijos nepriemoką (b. l. 27–28). Pažymėtina tai, kad LVAT, formuodamas vienodą teismų praktiką, toje pačioje 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, tačiau pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka yra taikoma ABTĮ 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl 2013 m. gegužės 8 d. VRM sprendimo Nr. 1D-4656(11) panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas
Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 23–25, 27–28) nustatyta, kad pareiškėjui J. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas
Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 23–25, 27–28) nustatyta ir tai, kad pareiškėjui J. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo nutarimais, bet ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjui J. J. laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. imtinai buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas neturi pagrindo abejoti 2013 m. balandžio 3 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pažymoje Nr. 11PP(P)-2398 (b. l. 25) nurodytų duomenų teisingumu apie pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį (119,37 Lt), susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakove šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei nurodytą teisinį reglamentavimą, remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra pagrįstas, todėl tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.). Pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteistina 34,57 Eur (tai atitinka 119,37 Lt) neišmokėtos valstybinės pensijos dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., pritaikius Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus
Pareiškėjas skundu taip pat prašo teismo įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, ir VRM nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo. Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo 5 str. nuostata nustojo galioti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Laikinojo įstatymo 4 str. nuostata pensijų perskaičiavimui nebetaikoma jau nuo 2014 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, nebelieka faktinio ir teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus mokėti paskirto dydžio pensiją.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 4 p.), byla dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.
Administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 1D-4656(11) panaikinimo nutraukti.
Priteisti pareiškėjui J. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 34,57 Eur (trisdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt septynis euro centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., pritaikius Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.