- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-04
- Bylos Nr.
- N-575-825-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarimo R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą, dėl to, kad R. M., būdamas UAB „Rimexsus“ direktoriumi, Gargžduose statomojoje parduotuvėje „MAXIMA“, esančioje (duomenys neskelbtini), Gargžduose, Klaipėdos rajone, nesudaręs darbo sutarties, esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio, nelegaliai įdarbino statybininkus: D. R., D. R. ir A. G., kuriems atitinamai išmokėjo avansus grynais pinigais: 1680 Lt, 1250 Lt ir 1290 Lt. Minėti asmenys rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad su bendrovės direktoriumi R. M. sutarė dėl darbo užmokesčio, tačiau rašytinių sutarčių su jais nesudarė. Šiais veiksmais R. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 98 straipsnio 1 dalį ir 99 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutarimu R. M. už pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, dėl A. G. ir D. R. nelegalaus įdarbinimo paskyrė už kiekvieną asmenį po 5000 Lt baudą, iš viso - 10000 Lt baudą. Bylos dalį dėl nelegalaus D. R. (tikra pavardė – R.) įdarbinimo nutraukė, nenustačius, kad R. M. padarė šį pažeidimą. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad R. M. buvo nelegaliai įdarbinęs A. G. ir D. R. UAB „Rimexsus“ plytelių klojėjais, tačiau rašytinės darbo sutartys su jais nebuvo sudarytos. Nurodė, kad tiek A. G., tiek D. R., žodžiu susitarę su R. M., laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. spalio 23 d. dirbo UAB „Rimexsus“ plytelių klojėjais, t.y. tam tikros specialybės darbą. Tai patvirtina jų pačių, liudytojų ir traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens parodymai, kad jis siūlė darbą plytelių klojėjams, kalbėjosi dėl šio darbo statybos objekte su tokios specialybės asmenimis, pripažino, kad A. G. bei D. R. daugiau ar mažiau, geriau ar blogiau būtent tokį darbą dirbo, tai iš esmės pripažino ir liudytojai A. A. bei D. R.. Tie patys įrodymai patvirtina, kad R. M. būtent tokį darbą įsipareigojo suteikti A. G. ir D. R., jie žodžiu sutarė dėl šio darbo sąlygų bei darbo užmokesčio, nustatydami jo apskaičiavimo tvarką, šis susitarimas buvo pradėtas vykdyti, sumokant šiems asmenims avansą. Nors tai, kad atlygis už darbą buvo susietas ne su dirbto laiko periodu, o su išklotų plytelių plotu, o aiški ir griežta darbo drausmė, kurios šie dirbantieji būtų turėję laikytis, nebuvo nustatyta, labiau būdinga ne darbo, o civiliniams rangos santykiams, R. M. net pats nenurodė, kad būtų siekęs tokio ar kitokio pobūdžio civilinių teisinių santykių su A. G. ir D. R., o ne juos įdarbinti. Priešingai, jis nurodė siūlęs darbą, tik kažkodėl nė vieno iš atsiliepusių asmenų neįdarbino. Byloje nustatyta, kad šie asmenys jokių verslo liudijimų ar individualią darbinę veiklą vykdyti leidžiančių dokumentų neturėjo, už darbo galutinį rezultatą jie nebuvo atsakingi, dirbo jiems nurodytose patalpose ir vietose, vadovaujami, kaip patys nurodė, netgi kitos įmonės darbų vadovo, aprūpinusio juos ir kitus UAB „Rimexsus“ darbuotojus statybinėmis medžiagomis bei įrankiais. Dėl darbo drausmės nenustatymo R. M. ir pats teismui pripažino, kad UAB „Rimexsus“ tai iš esmės nebuvo reglamentuota, kiek galėdamas, jis pats prižiūrėjo ir kontroliavo darbų atlikimą ir drausmę, darbuotojų saugą darbe ir kt., tačiau raštu tai nebuvo reglamentuota. Teismas padarė išvadą, kad tiek darbo drausmės reikalavimų, kiek R. M. A. G. ir D. R. buvo nurodęs, jie vykdė – atvykdavo į darbą aptartu laiku, dirbo apsirengę savais darbo rūbais, klausė UAB „Rimexsus“ darbų vykdytojo nurodymų ir kt.. Teismas pažymėjo, kad išsamiai nustatyti darbo drausmę kaip darbuotojų darbinės veiklos kontūrus yra darbdavio pareiga, kurios sąmoningai išvengęs, jis negali tikėtis, kad tokios tvarkos nebuvimas pasitarnaus, išvengiant atsakomybės už nelegalių darbo santykių sukūrimą.
Šalies argumentai
R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad nei A. G., nei D. R. iš UAB „Rimexsus“ jokių avansų nėra gavę, jei kažkokius darbus jie ir atliko, tai be darbdavio žinios. Nebuvo net žodžiu aptarti esminiai darbo sutarties dalykai (darbo vieta, darbo laikas, darbo funkcijos, darbo užmokestis). Nurodo, kad teismas nepilnai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Nurodo, kad dėl A. G. veiksmų - plytelių pjaustymo staklių vagystės – su pareiškimu jis kreipėsi į policiją, todėl A. G. gali jam keršyti. Nurudo, kad minėti asmenys nuvyko ne į Inspekciją, o į Inspekcijos pareigūnės G. N. namus, kur ir pranešė apie nelegalaus darbo faktą. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas neobjektyviai ir šališkai. Pažymi, kad A. G. Inspekcijai apie nelegalų darbą pranešė jau ne pirmą kartą, todėl daro prielaidą, kad tokiu būdu jis šantažuoja darbdavius.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu prašo netenkinti apeliacinio skundo ir teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus nurodo, kad liudytojai D. R. ir A. G. paaiškino, kad plytelių pjaustymo staklės yra saugomos pas A. G.. Šios staklės, pasak liudytojų, bus grąžintos pareiškėjui, tik pastarajam atsiskaičius už atliktus darbus. Liudytoja G. N. paaiškino, kad ji 2008 m. lapkričio 14 d. savo namuose priėmė D. R. ir A. G. paaiškinimus tik dėl to, kad pastarieji to prašė, teigdami, kad darbo metu neturi galimybės to padaryti. Ši liudytoja paaiškino, kad nedelsdama informaciją apie nelegalų darbą pateikė operatyvios kontrolės skyriaus vedėjui, šios informacijos pagrindu buvo išduotas pavedimas UAB „Rimexus“ operatyviam patikrinimui. Nurodo, kad aplinkybė, jog A. G. ne pirmą kartą kreipiasi į valstybines institucijas, pranešdamas apie asmenų padarytus teisės pažeidimus, tik patvirtina jo pilietiškumą, tokie veiksmai yra skatintini ir negali būti vertinami neigiamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.
D. R. 2008 m. lapkričio 14 d. paaiškinime Inspekcijai nurodė, kad minėtoje statybvietėje dirbo - klijavo plyteles, darbui buvo suteiktos plytelių pjaustymo staklės, dėl darbo sąlygų ir užmokesčio tarėsi su UAB „Rimexus“ direktoriumi R. M., kuris žadėjo per savaitę įdarbinti, tačiau darbo sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Nurodė, kad direktorius R. M. 2008 m. spalio 16 d. jam išmokėjo 1250 Lt avansą grynais pinigais (b. l. 9). A. G. 2008 m. lapkričio 14 d. paaiškinime Inspekcijai nurodė, kad minėtoje statybvietėje dirbo – klijavo plyteles, darbui buvo suteiktos plytelių pjaustymo staklės, kurias jis kiekvieną vakarą veždavosi namo, nes nebuvo kur jų palikti, dėl darbo sąlygų ir užmokesčio tarėsi su UAB „Rimexus“ direktoriumi R. M., kuris žadėjo per savaitę įdarbinti, tačiau darbo sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Nurodė, kad direktorius R. M. 2008 m. spalio 16 d. jam išmokėjo 1290 Lt avansą grynais pinigais (b. l. 10). Analogiškas aplinkybes minėti asmenys nurodė ir teismo posėdžio metu. Liudytojas A. A., kuris dirba UAB „Rimexus“, teismo posėdžio metu patvirtino, kad minėtoje statybvietėje matė dirbusius A. G. ir D. R.. Nurodė, kad pats R. M. atvedė juos pristatyti, kaip busimus bendradarbius, taip pat pažymėjo, kad jam su broliu teko taisyti jų atliktų darbų broką. Liudytojas D. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad R. M. yra jo giminaitis, kurio prašymu jis pasižiūrėdavo, kaip dirba A. G. ir D. R.. Pats R. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškojo naujų darbuotojų, A. G. ir D. R. atvyko įsidarbinti, jis jiems aprodė statybvietę, minėti asmenys atliko konkrečius darbus, bet nekokybiškai. Teisėjų kolegijos nuomone šių įrodymų visuma, neabejotinai įrodo, kad A. G. ir D. R. UAB „Rimexus“ atliko realias darbines funkcijas, nors su jais nebuvo sudarytos darbo sutartys, t.y. dirbo nelegalų darbą.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos, vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.