Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algerdo Urbšio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant išteisintajam L. R., jo gynėjui advokatui Linui Stanislovui Bagdonui, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. B. atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo, privataus kaltintojo A. B. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad L. R. buvo kaltinamas pagal BK 139 str. 1 d., nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl neatsargumo, t.y. tuo, kad 2010 m. gegužės 22 d., apie 23 val., dalyvaudamas medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) organizuotojoje medžioklėje, vykusioje (duomenys neskelbtini) miške, netyčia peršovė nukentėjusiajam A. B. koją, padarydamas jam šautinę žaizdą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Nukentėjusiojo, privataus kaltintojo A. B. atstovas advokatas Danius Svirinavičius skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo L. R. pripažinti kaltu dėl neatsargumo padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors kaltinamasis L. R. neigė jam privataus kaltintojo A. B. pareikštą kaltinimą, tačiau yra pagrindas tokius kaltinamojo parodymus vertinti tik kaip vengimą pastarojo atsakomybės. Įrodymų (nukentėjusiojo parodymai, liudytojų V. B., A. B. parodymai; nuotraukos, kuriose matyti sužalota nukentėjusiojo koja; teismo medicinos specialisto išvada; teismo medicinos ekspertės S. B. parodymai) pakanka padaryti išvadai, kad L. R. dėl neatsargumo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą A. B., t.y. byloje surinkti ir išnagrinėti įrodymai sudaro pagrindą pripažinti L. R. kaltu.

Skundo autoriaus teigimu, kaltinimo nepaneigia nuosprendžio motyvas apie tai, kad nukentėjusiojo skunde ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai nėra identiški (skunde dėl privataus kaltinimo proceso pradėjimo nukentėjusysis nurodė, kad 2010-05-22 medžiojo tik dviese su L. R., o teisiamajame posėdyje jis jau nurodė, kad kažkur medžiojo ir jo sūnus V. B.). Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog nukentėjusysis rašydamas skundą, o po to duodamas parodymus minėtoje dalyje turėjo omenyje atskirus kontekstus. Jis ir teismo posėdyje parodė, kad pats medžiojo kartu būtent su L. R., tokius jo parodymus teisme patvirtino ir liudytojas V. B., parodęs, kad medžioklėje pastarasis medžiojęs su kitais medžiotojais atskirai nuo tėvo ir L. R.. Apylinkės teismas nevertino nukentėjusiojo ir minėtojo liudytojo V. B. parodymų visame byloje nustatytų bylos duomenų kontekste, o radus formalų pretekstą dirbtinai bei deklaratyviai atmetė jų parodymus. Pažymėtina, jog jeigu kilo kokių nors neaiškumų dėl atitinkamų tariamų prieštaravimų kaltintojo skunde ir nukentėjusiojo parodymuose, tai galima buvo išsiaiškinti teismo posėdyje pateikiant papildomus klausimus nukentėjusiajam ar pan. Tokie apylinkės teismo veiksmai, įrodymų vertinimas neatitinka ir BPK 20 str. 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai ir neteisėtai apylinkės teismas atmetė ir liudytojos A. B. parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje motyvuojamas tomis nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusysis dėl kojos sužalojimo į policiją kreipėsi tik 2014-01-27, tai yra praėjus beveik ketveriems metams po tikrojo ar tariamo įvykio; dėl tokio pavėluoto kreipimosi nebėra galimybės patikrinti nukentėjusiojo parodymų tikrumo: nebėra galimybės paskirti teismo balistinę ekspertizę, nebėra galimybės nustatyti, kokiu ginklu buvo padaryta žaizda: nebėra galimybės nustatyti, kada tai buvo padaryta; nebėra galimybės tuoj po įvykio apžiūrėti žaizdą, ir t.t.; niekas iš medžiotojų būrelio narių nesutiko atvykti į teisiamąjį posėdį ir patvirtinti ar paneigti vienokių ar kitokių aplinkybių; iš teismui pateiktų medžioklės lapų nematyti, kad 2010-05-22 būtų buvusi organizuojama medžioklė; iš teismui pateiktų medžioklės lapų matyti, kad po 2010-05-22 nukentėjusysis A. B. aktyviai dalyvavo medžioklėse; teismas daro išvadą, kad nukentėjusysis, kreipdamasis dėl jam padaryto sužalojimo beveik po ketverių metų nuo sužalojimo padarymo, pats užkirto kelius neginčijamiems įrodymams, galintiems patvirtinti kaltinamojo kaltę, surinkti. Kaip sektų iš nuosprendžio konteksto atskiri iš tų išskirtųjų motyvų teismo taikomi ir vertinant visus privataus kaltintojo pateiktus byloje įrodymus, darant teismui galutines išvadas šioje byloje. Pažymėtina, jog nurodytieji išskirtieji nuosprendžio argumentai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje, nesudarė ir nesudaro pagrindo nei atmesti liudytojos A. B. parodymus, nei jie paneigia kaltinimą. Nukentėjusysis įtikinamai, logiškai paaiškino, kodėl jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas praėjus tik kuriam laikui. Tie nukentėjusiojo parodymai byloje taip pat nepaneigti. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojai. Šalia to byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog nukentėjusysis iš tiesų buvo pašautas. Atitinkami objektyvaus pobūdžio įrodymai - fotonuotraukos, teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiojo sužalojimą, pastarojo šautinį pobūdį - yra patvirtinami ne tik nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, bet ir liudytojų parodymais, teismo medicinos ekspertės parodymais.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendyje motyvuojama, jog nukentėjusysis parodė, kad gydymo procedūras jam atliko kaltinamojo pusbrolis, gydytojas R. G., dirbantis (duomenys neskelbtini) ir tame mieste dirbantis chirurgas; iš gydytojo R. G. gydymo įstaigos 2014-02-24 pažymos Nr. 37 (b.l. 27) matyti, kad A. B. 2010 metais (duomenys neskelbtini) gydymo įstaigoje, kurioje dirba gydytojas R. G., nebuvo gydomas; iš kaltinamojo pateiktų medžioklės lapų matyti, kad medžioklės 2010-05-22 medžiotojų klubas (duomenys neskelbtini) neorganizavo, kad nukentėjusysis aktyviai medžioklėse dalyvavo tuoj po 2010 05 22; iš teismui turimų duomenų matyti, kad pats A. B. yra teistas (b.l. 37-41). Ir pastarieji nuosprendžio argumentai, motyvai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje, nepaneigia kaltinimo, nesudarė ir nesudaro pagrindo kaltinamąjį išteisinti. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis A. B. parodė, kad dėl jo peršovimo gydymo procedūras jam atliko kaltinamojo pusbrolis - gydytojas R. G., dirbantis (duomenys neskelbtini), bei to gydytojo kolega. Nukentėjusysis byloje nuosekliai parodė, kad jis kaltinamojo pagalba buvo vežiojamas gydymo procedūroms į (duomenys neskelbtini) būtent neoficialiai ir logiškai bei įtikinamai paaiškino viso to priežastis (nenorėjo viešinti įvykio, kad nepakenkti jau ir taip oficialių problemų turėjusiam tuometiniam jų medžiotojų būreliui). Byloje ir ši nukentėjusiojo parodymų dalis nepaneigta. Šalia to nukentėjusysis teismo motyvuotai prašė iškviesti ir apklausti R. G. liudytoju, tačiau apylinkės teismas tą nukentėjusiojo prašymą nepagrįstai atmetė. Tai rodo tam tikrą šališką teismo požiūrį (šiuo atveju - kaltinamojo naudai). Nepaneigia kaltinimo ir „kaltinamojo pateikti medžioklės lapai, kad medžioklės 2010-05-22 medžiotojų klubas (duomenys neskelbtini) neorganizavo“. Kaltinamasis, priklausydamas iki šiol minėtajam medžioklės būreliui, galėjo gauti ir pateikti teismui medžioklės lapus pasirinktinai. Jo pateiktieji medžioklės lapai nei patvirtina, nei paneigia apie nukentėjusiojo nurodomą medžioklę, vykusią 2010-05-22.

Apeliacinio skundo autoriaus teigimu, nėra korektiškas bei tikslus ir nuosprendžio motyvas apie tai, kad esą „iš kaltinamojo pateiktų medžioklės lapų matyti, kad nukentėjusysis aktyviai medžioklėse dalyvavo tuoj po 2010 m. gegužės 22 d. Tai, kad nukentėjusysis formaliai buvo įrašytas į dalyvavusių medžioklėje asmenų tarpą ar net ir buvo nuvykęs po jo sužalojimo į medžioklės plotus (būdamas aistringu medžiotoju) jokiu būdu nereiškia, kad jis nebuvo jo nurodytuoju būdu prieš tai sužalotas. Dar kartą akcentuojame, jog duomenis apie nukentėjusiojo šautinį sužalojimą patvirtina ne tik subjektyvaus pobūdžio įrodymai (nukentėjusiojo, liudytojų parodymai), tačiau ir objektyvaus pobūdžio įrodymai (teismo medicinos specialisto išvada; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (pažeidė BPK 20 str. reikalavimus) ir to pasekoje padarė nepagrįstą išvadą apie kaltinamojo nekaltumą. Todėl šioje byloje yra nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o tuo pačiu patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį (kuris yra pagrįstas) bei priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiajam pastarojo patirtas šioje byloje proceso išlaidas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo atstovo advokato prašymą apeliacinį skundą tenkinti, bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nukentėjusiojo, privataus kaltintojo atstovo advokato apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis nebuvo įrodyta, kad L. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privataus kaltintojo atstovui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nukentėjusiojo atstovas tvirtina, jog byloje esančių duomenų, pakanka išvadai jog L. R. padarė nusikalstamą veiką. Tačiau sutikti su apeliacinio skundo motyvais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privataus kaltintojo A. B. teiginio, jog L. R. 2010 m. gegužės 22 d., apie 23 val., dalyvaudamas medžioklėje, netyčia peršovė nukentėjusiajam A. B. koją, padarydamas jam šautinę žaizdą, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiojo parodymų analizė ir gretinimas su išteisintojo, parodymais bei rašytiniai byloje surinkti duomenys rodo, kad kaltinime aprašyta L. R. inkriminuota veika pagal BK 139 str. 1 d., neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kaltinime nurodytas aplinkybes, kad 2010-05-22 medžioklės metu netyčia peršovė A. B., viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu išteisintasis nuosekliai neigė, teigdamas, jog neatsimena ar 2010-05-22 jis buvo medžioklėje su A. B., tačiau medžioklėje, kurioje būtų sužalotas A. B. jis nėra dalyvavęs, jam nežinoma apie tai, kad A. B. būtų siuvama žaizda, nėra jo vežęs į gydymo įstaigas. Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, kad 2010-05-22 (duomenys neskelbtini) apskritai vyko medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) organizuota medžioklė. Byloje esantys Medžioklės lapai Nr. (duomenys neskelbtini), kurie aktualūs nagrinėjamo kaltinimo laikui (2010-05-22) buvo išduoti medžioklės vadovams (t.y. A. B. galiojantis nuo 2010-05-09 iki 2010-05-31 ir R. R. galiojantis nuo 2010-05-17 iki 2010-06-16), patvirtina, kad 2010-05-22 medžioklė nebuvo organizuojama (b. l. 66, 67). Apeliacinio skundo argumentai, kad išteisintasis galėjo pasirinktinai pateikti tik jam naudingus medžioklės lapus yra nepagrįsti, kadangi minėti medžioklės lapai pateikti Medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininko raštu Nr. 1/01/2015. Be to, medžioklės lapuose, kurie išduoti atskiriems medžioklės vadovams, buvo fiksuojamos medžioklės vykusios ilgesnį laiko tarpą, t.y. tiek prieš kaltinime nurodomą įvykį, tiek ir po jo, surašant vykusias medžiokles iš eilės. Tokiu būdu 2010-05-22 medžioklė, pildant duomenis medžioklės lapus pagal jų organizavimo datas, būtų buvusi minėtų lapų viduryje.

Visgi, nagrinėjamu atveju svarbi ir Specialisto išvada Nr. G238/14(02) (ikiteisminio tyrimo medžiagos lapai 31-32), kurioje nurodoma, kad tyrimas buvo atliekamas nuo 2014-01-28 iki 2014-03-20, A. B. konstatuota dešinės šlaunies odos randas, kuris susiformavo sugijus odos-poodžio žaizdai, tikėtina, kad žaizda gijimo metu pūliavo arba buvo sužaloti gilesni audiniai. Odos randas susiformavo sugijus žaizdai ne mažiau, kaip prieš 1-2 metus iki apžiūros, tiksliai nustatyti sužalojimo padarymo laiką nėra galimybių, sužalojimas galėjo būti padarytas įvairiomis aplinkybėmis, nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą nėra galimybės, vertinant rando pobūdį dėl padaryto sužalojimo sveikata turėjo sutrikti ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra nuotraukos, kuriose, kaip nurodo nukentėjusysis užfiksuota peršauta žaizda. Ekspertė S. B. teisiamajame posėdyje patvirtino specialisto išvadą, nurodė, kad nuotraukas nukentėjusysis buvo atsinešęs, kai buvo vertinamas randas, tačiau nuotraukos nėra tyrimo objektas, tai tik papildoma medžiaga, todėl ekspertė jų nevertino. S. B. nurodė, jog neatmestina, kad tai šautinė žaizda, tačiau kategoriškai to netvirtina. Toks sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų, asmuo po sužalojimo galėjo judėti, bet tai būtų labai skausminga. Nurodė, kad nematyti ar žaizda buvo susiūta, nematyti siuvimo žymių, bet jų šiuo atveju gali ir nesimatyti. Įvertinus Specialisto išvadą, posėdyje apklaustos ekspertės parodymus, spręstina, kad jų pagrindu daryti neginčijamų išvadų dėl sužalojimo laiko, mechanizmo, gydymo eigos nėra galimybių. Išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam iš tiesų konstatuotas dešinės šlaunies kojos randas, toks sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau kitos pateikiamos su sužalojimu susijusios išvados nėra kategoriškos ir neginčytinos, išvados yra tikėtinos.

Šiame kontekste analizuojant bylos medžiagoje esančius duomenis susijusius su medžioklių organizavimu aukštesnysis teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusysis, po nurodomo įvykio įvykusio 2010-05-22, aktyviai dalyvavo tolesnėse medžioklėse t.y. 2010-05-25, 2010-05-27, 2010-05-29, 2010-05-31 vykusiose medžioklėse, medžioklės organizuotos tykojant ir sėlinant (b.l. 66, 68). Aukštesniojo teismo vertinimu ši aplinkybė, kad jau po trijų dienų nuo įvykio A. B. dalyvavo medžioklėse ir netgi buvo kai kurių iš jų vadovas, įvertinus ekspertės paaiškinimus dėl tokio pobūdžio žaizdos gijimo laiko, taip pat kelia abejonių dėl kaltinime nurodomo sužalojimo laiko. Šias abejones sustiprina ir nukentėjusiojo A. B. paaiškinimai, kad po įvykio du mėnesius L. R. jį vežiojo į perrišimus, o maždaug birželio mėnesį, jis buvo nuvežtas į ligoninę ir žaizda buvo susiūta. Taigi vertinat šiuos parodymus, abejotina, jog A. B. atvira žaizda, būtų galėjęs dalyvauti medžioklėse, kad ir koks aistringas medžiotojas, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, jis buvo.

Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik Specialisto išvada ir ekspertės paaiškinimai, bet ir paties nukentėjusiojo A. B., bei liudytojų V. B., A. B. paaiškinimai. Tačiau iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie tiesiogiai įvykio nematė. V. B. nurodė matęs tėvą A. B. po medžioklės, kuris sakė, kad yra problemų, o tėvui grįžus namo sužinojo, kad jam pataikė į koją, sakė, kad tai padarė L. R., žino jog tėvą vežė į (duomenys neskelbtini) į ligoninę. Liudytoja A. B. nurodė, kad ryte grįžęs vyras su sutvarstyta koja pasakojo, kad jį peršovė L. R., kuris vėliau vyrą vežiojo pas gydytojus (duomenys neskelbtini). Tačiau nukentėjusysis nei pareiškime ikiteisminio tyrimo įstaigai, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog po įvykio, į medžioklės plotus buvo atvykęs jo sūnus V. B., pareiškime nurodoma, kad po įvykio jis ir L. R. skubiai važiavo iki pastarojo namų, kur sustabdė kraujavimą. 2014-11-14 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis į atstovo klausimą, kas dar dalyvavo medžioklėje iš medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini), šį klausimą patikslinus teisėjui, nurodė, jog tame medžioklės plote dalyvavo tik jis ir L. R., tačiau medžiojo keturiese ar penkiese, medžioklės lapuose turi būti fiksuota. Kaip jau buvo minėta, nenustatyta, kad medžiotojų klube (duomenys neskelbtini) 2010-05-22 vyko medžioklė. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo paaiškinimai nėra identiški. Į policiją nukentėjusysis kreipėsi tik praėjus daugiau nei trims metams nuo įvykio, todėl, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, patikrinti jo pareiškime nurodomų aplinkybių šiuo metu nėra galimybių. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir išteisintasis nurodė tarp jų esant konfliktiniams santykiams. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju kaltinimas iš esmės yra grindžiamas nukentėjusiojo ir jo šeimos narių (sūnaus ir sutuoktinės) paaiškinimais, kurie kaip nustatyta įvykio patys nematė, aplinkybes žino tik iš A. B. pasakojimų. Neatmestina, jog liudytojai esantys nukentėjusiojo šeimos nariai, gali bandyti padėti nukentėjusiajam.

Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. B. buvo gydytas (duomenys neskelbtini), o nenustačius sužalojimo laiko, būdo ir kitų aplinkybių, netikslinga buvo kviesti gydytoją, liudytoją R. G., juo labiau iš gydymo įstaigos, kurioje dirba šis gydytojas buvo gautas atsakymas A. B., joje gydytas nebuvo. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas atsisakydamas apklausti R. G. buvo šališkas. Pažymima ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovas prašymo apklausti liudytoją nereiškė, nors nurodė, jog tam neprieštarautų.

Kaip jau minėta, vienintelė byloje nustatyta aplinkybė, kad A. B. koja buvo sužalota, tačiau priešingai nei nurodyta kaltinime, nėra duomenų neginčijamai patvirtinančių, kad L. R. padarė kaltinime nurodomą nusikalstamą veiką. Įvertinus aptartas aplinkybes, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde, byloje surinkti duomenys nėra pakankami kaltinime nurodytoms aplinkybės pagrįsti. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde remiasi daugiau prielaidomis, negu byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo pritarti jo argumentams. Pažymima, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriuo L. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant tokioms aplinkybėms naikinti nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, jokio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo, privataus kaltintojo A. B. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.