Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų teismo teisėja Ledina Šinkūnienė, sekretoriaujant Jolantai Samėnienei,

dalyvaujant atsakovui V. K., atsakovo atstovui advokato padėjėjui R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. K., trečiasis asmuo – A. R., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas raštu ( 2020-03-17 raštas Nr. S-4426-20- (4.11.) „Dėl 2020-03-19 teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-11-504/2020) ( II t., b. l. 1-8 ) papildomai nurodė, kad atsakovas buvo informuotas apie Vokietijoje vykstantį 2013-10-02 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimą, t. y. jam buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti paaiškinimus, tačiau atsakovas nesiėmė aktyvių, ir, tokiomis aplinkybėmis – protingų veiksmų, siekiant operatyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Biuro pareikštas reikalavimas atsakovui yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie Vokietijoje yra pakankami nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą. Biuro pateikti įrodymai yra detalizuojami Biuro Žalų administravimo departamento išvadoje, tuo tarpu, atsakovas apsiriboja vien tik nepagrįstomis abejonėmis ir kritika.

Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., 10 str. l d., 17 str., 23 str., 41 str. 3 ir 8 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.44 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.249 str. 4 d., 6.263 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 130 str. 1 d., 235 str. 6 d., teismo prašo:

1. Priteisti iš atsakovo 1295,56 EUR nuostolių atlyginimo;

2. Priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 39,00 EUR žyminį mokestį, bei 73,01 EUR už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą;

3. Priteisti iš atsakovo penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vokietijoje 2013-10-02 įvyko eismo įvykis dėl G. L., vairavusio transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės. VĮ „Regitra“ duomenimis 2013-10-02 automobilio VW Passat, valt. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė V. K. (I t., b. l. 4). Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis nebuvo sudaryta. Šio eismo įvykio metu buvo padaryta žala. Kadangi autoįvykis Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone įvyko Vokietijoje, civilinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, tai Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą 1295,56 Eur žalą. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Veikla vykdoma tokiu būdu, kad įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykio metu padarytą žalą pagal eismo įvykio valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas. Transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimą, todėl Lietuvos draudikų biuras sumokėjo Vokietijos draudikų biurui jo išmokėtą žalos atlyginimą.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsniu, kuriame nurodyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

Atsakovas su ieškiniu nesutinka nurodydamas, kad automobilis žalos padarymo metu jam nepriklausė, šį automobilį jis buvo pardavęs A. R. pagal 2013-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį („Kaufvertrag“) už 150 Eur.

Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančios VĮ „Regitra“ Informacijos apie transporto priemonę matyti, kad 2013-10-02, tai yra eismo įvykio metu, automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šios informacinės sistemos duomenimis, priklausė atsakovui.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad registro duomenys Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010).

Pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, sandorio sudarymo faktu neigiantis savo atsakomybę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas yra pažymėjęs, kad atsakovas, ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre, turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-300/2010). Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras gali ginčyti šio atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad toks atsakovas turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, jo teigimu, eismo įvykio neapdrausta transporto priemone metu buvo perėjusi nuosavybės teisė į šią transporto priemonę.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-33-1075/2020). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014; taikyta Šiaulių apygardos teismo 2016-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-838-368/2016).

Atsakovas V. K. aplinkybei, kad 2013-10-02 autoįvykio Vokietijoje metu jis nebuvo automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, patvirtinti, pateikė 2013-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį („Kaufvertrag“) ( II t., b.l.75-76), iš kurios matyti, kad pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta dėl automobilio VW Passat, važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini), pirmoji registracija 1990-07-02, techninio paso Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavėjas - V. K., pirkėjas – A. R. N(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Tai, kad V. K. pardavė automobilį kazachui patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai.

Liudytojas G. Š. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. R. K. vežė į Vokietiją. Važiavo prie V. K. mašinos VW Passat, kurios numerio nepamena, kuri stovėjo aikštelėje. V. K. susižinojo kazacho numerį. Su kazachu surašė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Mašiną pirkėjas pasiėmė ir pinigus už ją perdavė jo akivaizdoje. Po dviejų dienų matė mašiną be sparnų, be variklio.

Liudytojas R. K. parodė, kad 2013 m. vyko į Vokietiją keturiese – V., R. K. ir G. Š.. Buvo nuvažiavę į kažkokį miestelį, kur aikštelėje buvo V. K. mašina VW Passat. Atvažiavę kazachai mašiną apžiūrėjo. Po dviejų dienų nuvažiavus pas kazachus matė pradėtą ardyti automobilį. Suprato, kad sudarė automobilio pardavimo sutartį.

Liudytojas R. K. teismo posėdyje parodė, kad 2013 m. važiavo į Vokietiją kartu su V. K., kuris ten tvarkė automobilio pardavimo reikalus. Važiavo ir G. Š., R. K.. Buvo sudaryta automobilio pardavimo sutartis po dienos ar dviejų. Matė VW Passat seno modelio, mėlynos spalvos, be valstybinių numerių.

Automobilio pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta naudojant Vokietijoje tokiai pirkimo sutarčiai patvirtintą „Kaufvertrag“ formą. Ieškovas nurodo, kad sutartis sudaryta vokiečių kalba, dėl ko ją vargu ar supranta atsakovas ir tariamas priemonės pirkėjas, tačiau šis ieškovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas ne kartą lankėsi Vokietijoje, jis užsiima automobilių pirkimu – pardavimu, o sutarties forma nėra tokio sudėtingumo, kad jai suprasti reikėtų išskirtinių žinių.

Į bylą įtrauktam trečiajam asmeniui atsakovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. R., teismas siuntė procesinius dokumentus atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), per Kazachstano Respublikos kompetentingą teismą. Turkestano apskrities Saryagašo rajono teismas pateikė teismo posėdžio protokolą 2018 m. lapkričio 14d., Nr. 5154-18-00-2m/5403, kuriame nurodė, kad nėra galimybių įteikti procesinių dokumentų A. R., nes nustatytu adresu jis negyvena - jis išvyko uždarbiauti į Rusijos Federaciją. Teismui taip pat pateikė A. R. brolio N. R. apklausos aktą ir jo asmens dokumento kopiją ( I t., b.l.108, 111, 112, 113).

Tai paneigia ieškovo teiginį, kad automobilio pirkėjas galimai buvo tariamas.

Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, rašytinės formos 2013-10-02 automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas pardavė automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A. R. už 150 Eur, sudaryta paprasta forma, laikytina tinkamai sudaryta ir galiojančia. Ieškovo argumentas, kad sutartis nėra patvirtinta notaro, dėl ko negalima įsitikinti tariamo pirkėjo parašo autentiškumu, ir negalima laikyti tokią sutartį sukeliančia teisines pasekmes tariamam pirkėjui, atmestinas.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovas automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė privalomojo draudimo sutartį nutraukė 2013-07-01, nes, kaip nurodė atsakovas, ji buvo nevažiuojanti, remontuoti būtų buvę brangu, ir tai patvirtina byloje nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo nevažiuojantis ir galėjo būti parduotas ardymui.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Tuo tarpu teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Esant išdėstytam, byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymų visetas leidžia teismui konstatuoti, kad 2013-10-02 eismo įvykio metu atsakovas nebuvo automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir neturėjo pareigos šį automobilį drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tad ieškovės ieškinys V. K. atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).

Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdyje nurodė, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykį sukėlė jam anksčiau priklausęs automobilis - pateiktoje medžiagoje neužfiksuotas nei eismo įvykyje dalyvavęs automobilis, nei šio automobilio kėbulo numeris, nėra apgadinto automobilio fotonuotraukų. Jo žiniomis, G. L. pasiėmė jam priklausiusio automobilio numerius, kuriuos pritvirtino savo tokios pačios markės automobiliui, pasiėmė dokumentus, ir savo automobiliu sukėlė autoįvykį.

Byloje nesant pakankamai informacijos apie G. L. vairuotą automobilį, bei jam, G. L., mirus ( mirties įrašas, I t., b.l.81 ), dėl šių atsakovo nurodytų aplinkybių teismas nepasisako.

Atmetus ieškinį, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 93 straipsnio 1 dalyje, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 600 Eur atstovavimo ir 168,15 Eur vertimo išlaidų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 32,30 Eur. Atmetus ieškinį, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263-265 str., 268 str. 5 d., 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro, į. k. 125709291, 768,15 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro, į. k. 125709291, 32,30 Eur (trisdešimt du eurus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (išlaidų įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.