- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-9-198/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Laimutė Sankauskaitė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Atsakovas
- A. N., V. N.
- Ieškovas
- J. M., Z. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. N. ir V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. M. , Z. M. ieškinį atsakovams A. N. ir V. N. dėl kelio servituto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai J. M. ir Z. M. prašė nustatyti atsakovams V. ir A. N. priklausančiame žemės sklype, kurio kadastro Nr. 2701/0017:193, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) , kelio servitutą, suteikiantį jiems teisę neatlygintinai važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku per atsakovų žemės sklypo dalį, pagal planą esančią tarp taškų: 2, 12, 11, 7, 6, 10, užimančią 39 kv.m., viešpataujančiam daiktui, t.y. jų (ieškovų) sklypui, kurio unikalus Nr. 2701-00170034, kadastro Nr. 2701/0017:34 Panevėžio mst. k. v., esančiam adresu (duomenys neskelbtini) , naudoti. Taip pat prašė iš atsakovų priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) , ribojasi su atsakovams priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) . Šį žemės sklypą su jame esančiais pastatais jie įsigijo 2001-05-03 jau su šiuo įrengtu įvažiavimu, per kurio vidurį eina minėtų sklypų riba. Šį įvažiavimą 2000 m. įrengė ankstesnė sklypo savininkė R. M. kartu su (duomenys neskelbtini) savininkais. Jie tuo įvažiavimu nuo 2001 m. ir naudojasi, kito įvažiavimo į savo žemės sklypą neturi. Yra avarinis įvažiavimas iš Panevėžio m. spec. mokykos, kur yra kiemai, gėlynai, medeliai, ir šis įvažiavimas gali būti naudojamas tik avariniu atveju, nors ne visuomet ir tokiu atveju per šį įvažiavimą į jų sklypą galima patekti, nes mokyklos vartai ne visuomet būna atidaryti. Dabartinis įvažiavimas, kuriuo jie ir naudojasi, yra padarytas pagal projektą, tačiau Registrų centre neregistruotas, todėl nori įteisinti šį faktinį įvažiavimo servitutą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nustatė V. N. ir A. N. priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) , kelio servitutą, suteikiantį Z. M. ir J. M. teisę neatlygintinai važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku per V. N. ir A. N. žemės sklypo dalį, pagal planą esančio tarp taškų: 2, 12, 11, 7, 6, 10, užimančio 39 kv. m., viešpataujančiam daiktui, t.y. Z. M. ir J. M. sklypui, kurio unikalus Nr.2701-00170034, kadastro Nr. 2701/0017:34, esančiam (duomenys neskelbtini), tinkamai naudoti. Taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad ieškovai bendrosios nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą bei kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovams bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 0,0350 ha žemės sklypas, su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini) . Šie sklypai ribojasi. Į ieškovams priklausantį žemės sklypą pagal projektą yra įrengtas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, kuris yra bendras su atsakovams priklausančiu gretimu sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) . Žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) riba eina bendro įvažiavimo viduriu. Šiam įvažiavimui servitutas nenustatytas, nors įvažiavimas buvo naudojamas patekti iš (duomenys neskelbtini) gatvės į sklypą dar iki ieškovams jį įsigyjant. Su tokiomis sklypų ribomis ir bendru įvažiavimu, sutiko abi tuometinės žemės sklypų savininkės A. B. A. ir E. T. . Kito įvažiavimo ar įėjimo, kuriuo ieškovai galėtų tinkamai naudotis, norėdami patekti į savo žemės sklypą, nėra, yra tik avarinis įvažiavimas per Panevėžio spec. internatinės mokyklos teritoriją. Ieškovai kiekvienu momentu be jokių suvaržymų patekti į savo sklypą per šiuos avarinius vartus realios galimybės neturi, kadangi jie yra siauresni už įprastai jų naudojamus, pro vartus patenkama tiesiai į sklypo žaliąją zoną, reikalinga pravažiuoti Panevėžio m. spec. internatinės mokyklos teritoriją, kurios vartai ne visuomet būna atviri. Darė išvadą, kad ieškovams be jokių suvaržymų į jiems priklausantį žemės sklypą ir tinkamai juo naudotis (viešpataujantis daiktas), jiems yra būtina teisė naudotis atsakovams priklausančia įvažiavimo dalimi (tarnaujantysis daiktas), kuo jie iki šio ginčo bei ankstesni jų sklypo savininkai ir naudojosi. Atsakovams priklausanti bendro su ieškovais įvažiavimo dalis, kuri yra apribota taškais: 2, 12, 11, 7, 6, 10 ir yra iš viso 39 kv. m. ploto, būtent šiai 39 kv.m. ploto atsakovams priklausančio žemės sklypo daliai nustatė servitutą, kad ieškovai galėtų tinkamai naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu. Nurodė, kad atsakovų teisės nustatant servitutą esmingai nebus suvaržomos, nes jie patys į savo žemės sklypą įvažiuoja per tą patį įvažiavimą, po sklypo ir pastato ant jo įsigijimo iki šiol jais faktiškai nesinaudoja ( namas netinkamas gyvenimui), konkrečių planų dėl sklypo naudojimo perspektyvų, dėl kurių esamo įvažiavimo panaikinimas būtinas jau dabar, teismui neatskleidė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. N. ir V. N. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovų ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga (LRK 23 str., CK 4.37 str.). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino ginčo šalių interesų pusiausvyros, kadangi teismas visų pirma netinkami įvertino aplinkybę, kad ieškovai šiuo metu gali naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu. Ir antra, visiškai neatsižvelgė į tai, jog ieškovai neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kurios leistų jiems įgyvendinti savo nuosavybės teisę neapribojant atsakovų teisių ir interesų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti ieškovų nepatogumai (tai ieškovų avarinių vartų dydis, kuris yra siauresnis už įprastai jų naudojamus; mokyklos teritorijos vartai ne visuomet būna atviri; pro avarinius vartus yra patenkama tiesiai į sklypo žaliąją zoną), susiję su jų patekimu į žemės sklypą per internatinės mokyklos teritoriją, negali būti pagrindu varžyti atsakovų nuosavybės teisę. Ieškovų patiriami nepatogumai (sunkumai), susiję su jų žemės sklypo naudojimu, yra ne objektyvios aplinkybės, kurių vienintelis pašalinimo būdas yra servituto nustatymas, o priklausančios nuo ieškovo valios, kurios gali būti pašalinamos normaliomis sąnaudomis. Ieškovai jiems priklausančius vartus gali praplatinti iki tokio dydžio kiek jiems reikia tenkinti savo poreikius. Taigi vartų dydžio pakeitimas priklauso vien tik nuo ieškovų valios ir šio dydžio pakeitimo pagal poreikius darbų vertė pripažįstama normaliomis sąnaudomis. Aplinkybė, kad internatinės mokyklos teritorija yra rakinama, taip pat yra lengvai pašalinama kliūtis, nes tokios mokyklos direktorius, leidęs ieškovams važiuoti per mokyklos teritoriją turi užtikrinti ir tokios jų teisės įgyvendinimą, t. y. privalo duoti ieškovams raktų, nuo mokyklos rakinamų vartų, dublikatą. Taip pat ir aplinkybė, kad ieškovai, važiuodami per mokyklos teritoriją patenka į žaliąją zoną, negali būti vertinama kaip objektyvi, lemianti servituto nustatymą nes tai yra įprastas nepatogumas, su kuriuo kiekvienas savininkas privalo taikytis. Priešingu atveju, niekas nenorėtų naudoti savo namų valdos keliui įrengti, o reikalautų nustatyti servitutą į kito asmens žemę. Visi pirmosios instancijos teismo išvardinti ieškovų patiriami nepatogumai (sunkumai), susiję su jų žemės sklypo naudojimu, yra ne objektyvios aplinkybės.
Nurodo, jog ieškovai gali naudoti savo žemės sklypą ne tik per minėtą įvažiavimą, bet ir įrengiant naują įvažiavimą iš pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės. Ieškovų žemės sklypą nuo šios gatvės atskiria jų pačių pastatyta tvora. Jeigu ieškovai pašalintų dalį tvoros ir toje vietoje įrengtų vartus (naujus ar juos perkeliant iš šiuo metu naudojamų), tai jie galėtų laisvai be jokių nepatogumų (sunkumų), kurie egzistuoja ieškovams važinėjant per mokyklos teritoriją, patekti į savo žemės sklypą. Esant galimybei įrengti kelią iš (duomenys neskelbtini) gatvės į ieškovams priklausantį žemės sklypą, ieškovai neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų, o pirmosios instancijos teismas, ignoravęs atsakovo argumentus dėl tokio kelio įrengimo būdo, ir nustatęs ginčijamą kelio servitutą neįvykdė teisingumo.
Nurodo, kad anksčiau buvęs įvažiavimas į ginčo šalių žemės sklypus, negali būti pagrindu konstatuoti, kad egzistuoja objektyvi būtinybė įrengti kelio servitutą, be kurio ieškovai negalėtų patekti į savo žemės sklypą. Teigia, kad ieškovai naudojo ir naudoja atsakovams priklausančio žemės sklypo dalį tam, kad padidintų savo namų valdos naudingą plotą. Dėl to ieškovų tvoros dalies, esančios iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, nugriovimas, įrengiant įvažiavimą į ieškovams priklausantį žemės sklypą, ne tik patvirtina, kad yra galimybė ieškovams naudoti savo žemės sklypą nesuvaržant atsakovų nuosavybės teisių, bet ir tai, jog išlaidų dydis naujo įvažiavimo įrengimui, negali būti pagrindu suvaržyti atsakovų nuosavybės teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai J. M. ir Z. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-16 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad avariniai vartai buvo įrengti po to, kai 2002-05-08 sutartimi ieškovai papildomai įsigijo 1,46 aro valstybinės žemės. Avariniai vartai yra skirti tik išimtiniais atvejais specialiai technikai (pvz. gaisrinei) įvažiuoti į rytinę sklypo dalį, kadangi praėjimas tarp vakarinės ir rytinės sklypo dalių yra tik 130 cm pločio. Pro pagrindinius vartus jokia keturratė transporto priemonė negali pravažiuoti į rytinę ieškovų sklypo dalį. Ir priešingai, nėra jokios galimybės pro avarinius vartus įvažiuoti į trinkelėmis gristą kiemą ir garažą. Pro avarinius vartus ieškovai turi galimybę prieiti prie elektros įvado (elektros skaitiklio), įrengto ant Panevėžio specialiosios internatinės mokyklos pastato sienos, kai mokyklos teritorija yra užrakinta. Toks elektros įvadas pagal suderintą projektą buvo įrengtas dar prieš ieškovams įsigijant nekilnojamuosius daiktus adresu (duomenys neskelbtini) . Teigia, kad žemės sklypą su jame esančiais statiniais ieškovai įsigijo jau su įrengtu įvažiavimu, kuri įrengė ankstesni abiejų žemės sklypų savininkai. 2001 m. rugsėjo mėnesį parengtame sklypų ((duomenys neskelbtini) ) detaliajame plane fiksuojant esamą padėtį šis įvažiavimas parodytas kaip laisvos valstybinės žemės fondas (taškai 7-8-9 VŽF (esamas pravažiavimas)), o 2002 m. sausio mėnesį parengtame žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajame plane nebeliko laisvos valstybinės žemės. Faktiškai nuo seno egzistuojantis įvažiavimas buvusių ieškovų ir atsakovų sklypų savininkų pagal suderintą projektą ir panaudojant abiejų sklypų savininkų lėšas buvo 2000 m. naujai įrengtas. Teigia, kad ieškovai namų valdą (duomenys neskelbtini) įsigijo 2001-05-03 su jau įrengtu įvažiavimu ir įrengtais vartais. Teigia, kad naujo įvažiavimo įrengimui pirmiausia reikėtų parengti projektą, jį suderinti, gauti reikiamus leidimus. Taip pat reiktų atlikti sekančius darbus: išgriauti kapitalinę tvorą: 25m. ilgio, 1,8 m. aukščio, 30-40 cm pločio, apskardinta, aklina tinkuoto mūro su tašytų akmenų pamatu ir pastatyti tokią pat naują; išardyti įėjimo vartelius ir slankiojančių įvažiavimo vartų konstrukciją, kurią kitam įvažiavimui nebus galimybės panaudoti; išardyti kalto metalo tvoros dalį; pertvarkyti išvedžiotą elektros instaliaciją apšvietimui ir slankiojančių vartų konstrukcijai, apsauginę signalizaciją, apšvietimo bei vejos laistymo sistemą ir kt. Tai tik būtiniausi darbai, o jų vertė visais atžvilgiais yra neprotingos ir nepateisinamos didžiulės išlaidos, įskaitant sugaištą laiką ir asmenines fizines sąnaudas. Atsakovų siūlymas kompensuoti (savo jėgomis padėti) naujo įvažiavimo įrengimo darbus tėra apgaulingas ir niekuo neįpareigojantis pareiškimas. Jis yra visiškai nekonkretus, nesuprantamas ir nepriimtinas. Apeliantai niekaip ir niekada nekompensuos nei materialinių, nei tuo labiau laiko ir asmeninių fizinių naujojo įvažiavimo įrengimo sąnaudų. Ieškovų ir atsakovų sklypų riba eina įvažiavimo viduriu. Įvažiavimu naudojasi abiejų sklypų savininkai, kito tinkamai įrengto įvažiavimo tiesiog nėra. Įvažiavimas yra įrengtas lygiomis dalimis panaudojant tiek vieno, tiek kito žemės sklypo dalis. Atsakovų teisės nustatant servitutą esmingai nebus suvaržomos. Apeliantai, įsigydami žemės sklypą su jame esančiais statiniais, žinojo, kad minėtu įvažiavimu be jų naudojasi ir ieškovai. Šis įvažiavimas buvo įrengtas dar ankstesnių žemės sklypų savininkų ir visą laiką buvo naudojamas privažiuoti prie nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini) ir nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini) . Ir patys apeliantai į savo žemės sklypą įvažiuoja per tą patį įvažiavimą kaip ir ieškovai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovai A. N. ir V. N. bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 2007-01-19 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DM-90 įsigijo 0,0350 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 2701/0017:193 Panevėžio m.k.v, unik. Nr. 4400-0840-6806, su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 43-49). Ieškovai J. M. ir Z. M. bendrosios nuosavybės teise Valstybinės žemės sklypo 2002-05-08 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5676 įsigijo žemės sklypą, kurio kadastro Nr. 2701/0017:193, unikalus Nr. 2701-0017003, ir 2001-05-03 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2713, 2002-12-18 Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto bei 2002-12-23 Susitarimo pagrindu šiame sklype esančius statinius – gyvenamąjį namą bei kitus statinius esančius adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-10).
Apeliantai savo apeliaciniame skunde dėl servituto nustatymo objektyvumo ir būtinybės cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintą konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, CK 4.37 str. 1 d. apibrėžimą, servituto sąvoką pagal CK 4.111 str. 1 d. Neginčytina, kad savininkas gali reikalauti nepažeidinėti jo teisių ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma. Nuosavybės teisė, kaip civilinio pobūdžio teisė, gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 str. 2 d.). Servituto nustatymas yra įstatymo pagrindu atliekamas civilinės nuosavybės teisės ribojimas. Kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentu, jog pagal suformuotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas servitutas nustatomas tik išimtinais atvejais ir tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas, kad sprendžiant ginčą dėl servituto nustatymo teismas turi siekti abiejų pusių interesų pusiausvyros ir proporcingumo, kad nebūtų be pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų negalėtų pašalinti be didelio vargo. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje servitutas nustatytas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo.
Byloje nustatyta, kad žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) riba eina bendro ginčo kelio viduriu (b.l. 20).
Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ginčo kelias buvo įrengtas iki atsakovams 2007-01-19 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DM-90 pagrindu įsigijus nuosavybėn 0,0350 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 2701/0017:193 Panevėžio m. k.v, unik. Nr. 4400-0840-6806, su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) . Jau 1994 m. su ginčo keliu sutiko abi tuometinės žemės sklypų savininkės A. B. A. ir E. T. (b.l. 17). Taigi, ieškovai prašo nustatyti servitutą – suteikti jiems teisę naudotis keliu, kuris buvo įrengtas prieš tai esančių savininkų bendromis lėšomis ir naudojamas kaip bendras kelias patekti į savo žemės sklypus. Šis kelias ir toliau yra naudojamas pagal paskirtį, kaip kelias kuriuo patenkama į šalių žemės sklypus. Šių teismo nustatytų faktinių aplinkybių apeliantas neginčija. Tarp šalių kilo ginčas dėl kito kelio įrengimo arba avarinio kelio naudojimo, kuris eina per mokyklos teritoriją. Apeliantas nepateikia jokių racionalių argumentų, kokiu būdu ieškovų naudojimasis atsakovams priklausančia kelio dalimi, kuri jau įrengta iki ją įsigijo atsakovai, pažeidžia jo, kaip sklypo savininko, nuosavybės teises. Ieškovų naudojimasis jau įrengtu keliu, kuriuo naudojasi ir patys atsakovai, nepareikalaus papildomų investicijų; duomenų, kad sklypo savininkai ruošiasi panaikinti kelią, juo nesinaudoti arba panaudoti šį žemės sklypo ruožą kitokiems tikslams (statyboms) byloje nėra. Dėl išdėstyto kolegija pripažįsta apelianto argumentą apie ieškovų ir atsakovų interesų pusiausvyros pažeidimą nepagrįstu.
Esminiai apeliacinio skundo argumentai – nesutikimas su pirmos instancijos teismo išvada, jog atsakovams nuosavybės teise priklausanti kelio dalis yra vienintelis galimas privažiavimas prie ieškovų žemės sklypo. Šį argumentą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovai gali važiuoti per internatinės mokyklos teritoriją arba įsirengti naują įvažiavimą iš pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ieškovų galimybę nustatyti kelio servitutą per mokyklos teritoriją arba naujo kelio įrengimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Teisėjų kolegija su apelianto teiginiais nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė apelianto nurodytas aplinkybes bei motyvuotai atmetė paminėtus teiginius. Naujo įvažiavimo įrengimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra neracionalus būdas. Iš pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad naujo įvažiavimo įrengimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės iš ieškovo pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų, nes reikėtų gauti leidimus, parengti projektą. Taip pat reikėtų griauti tvorą, įrengti naujus vartus, pertvarkyti išvedžiotą elektros instaliaciją apšvietimui ir slankiojančių įvažiavimo vartų konstrukciją, apsauginę signalizaciją, apšvietimo bei vejos laistymo sistemą ir kt. Iš bylos medžiagos bei šalių ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad pas ieškovus yra avarinis įvažiavimas iš Panevėžio m. internatinės mokyklos, kur yra kiemai, gėlynai, medeliai, ir šis įvažiavimas gali būti naudojamas tik avariniu atveju, nors ne visuomet ir tokiu atveju per šį įvažiavimą į jų sklypą galima patekti, nes mokyklos vartai ne visuomet būna atidaryti, taip pat pro avarinius vartus yra patenkama tiesiai į ieškovų sklypo žaliąją zoną. O esamu keliu, ribojančiu šalių sklypus, faktiškai naudojosi ir iki šiol tebesinaudoja tiek visi abiejų sklypų buvę, tiek ir dabartiniai savininkai. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų byloje aplinkybių visumą, abiejų sklypų savininkų teisėtų interesų pusiausvyrą, padarė pagrįstą išvadą, jog kelio servituto nustatymas per atsakovams priklausančią žemės sklypo dalį, per jau įrengtą kelią, labiau atitinka abiejų sklypų savininkų interesų pusiausvyrą, nei naujo kelio įrengimas. Vertinant šalių interesų pusiausvyrą šiuo aspektu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, jog atsakovams nuosavybės teise priklausanti kelio dalis yra vienintelis galimas privažiavimas prie ieškovų žemės sklypo, bei atmeta apelianto argumentą apie tai, kad servitutas per atsakovų žemės sklypo dalį nustatytas tik ieškovų patogumo sumetimais. Kolegija daro išvadą, kad teismo nustatytas kelio servitutas yra susijęs su minimaliais tarnaujančiojo daikto savininkų teisių ribojimais.
Pagal teismų praktikoje suformuotas nuostatas, nustatant žemės sklypo servitutą, jis turi būti tiksliai, kiek tai įmanoma, apibrėžtas, t. y. ieškovas, reikalaujantis nustatyti servitutą turi pateikti planą (schemą), parengtą taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009). Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje servitutas nustatytas pagal UAB „Geodeziniai darbai“ parengtą 2011-04-26 žemės sklypo planą, kuris atitinka visus paminėtus reikalavimus (b.l. 20).
Kitas esminis šios kategorijos bylų aspektas – servituto atlygintinumo nustatymas. Servitutu yra varžoma savininko nuosavybės teisė, todėl tarnaujančiojo daikto savininkas dėl jo nustatymo gali patirti nuostolių. Servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, tačiau priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė nustatyti neatlygintinį servitutą, atsakovai bylos nagrinėjimo metu jokių argumentų ar įrodymų, susijusių su servituto nustatymo nuostolių atsiradimo galimybe, nepateikė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nustačius servitutą jau buvusiam ir esančiam pravažiavimo keliui, atsakovai nepatirtų papildomų nuostolių ir patenkinęs ieškovų reikalavimą dėl neatlygintino servituto nustatymo, padarė tai ne formaliai, o todėl, kad šalių žemės sklypų riba eina bendro ginčo kelio (įvažiavimo) viduriu ir ginčo keliu naudojasi šalys.
Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog šalių žemės sklypų riba eina bendro įvažiavimo viduriu ir juo naudojasi abi šalys, teismo sprendimas nustatyti atsakovui 39 kv.m. kelio servitutą atitinka CK 4.126 straipsnio 1 dalyje, 4.128 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo teisių ribojimas šiuo atveju atitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principus, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
LR CPK 321 str. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškė po to, kai byla jau buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b.l.117). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.).
Ieškovai prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą, ieškovai pridėjo 2011 m. lapkričio 7 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 592599, iš kurio matyti, kad J. M. sumokėjo 600 Lt už advokato pagalbą (b.l. 113). Remiantis CK 6.6 str. 1 d., skolininkų solidarioji prievolė nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus, bylinėjimosi išlaidų atveju nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakovų prievolę, kadangi bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja CPK normos, o jos nenumato solidariosios atsakovų pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, atsakovai bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti lygiomis dalimis. Atmetusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija šį ieškovų prašymą tenkina ir priteisia J. M. iš atsakovų po 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktą, pagal kurį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą rekomenduojama priteisti 1,5 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui J. M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. N. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. N. po 300 Lt (tris šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.