Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-27 · Administracinė byla Nr. I-666-583/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-27
Bylos Nr.
I-666-583/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
M. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai
Vidmantas Žylė
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-666-583/2015 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01696-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.4; 6.6; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 27 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Neringai Keršienei,dalyvaujant pareiškėjui M. Š.,pareiškėjo atstovui advokatui Vidmantui Žylei,atsakovų atstovui Gediminui Savickui,

2015 m. sausio 13 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, tarnybinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. gruodžio 18 d. teismo nutartimi buvo priimtas pareiškėjo M. Š. skundas dalyje dėl reikalavimų:

1) panaikinti 2014 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymą Nr. 30-TE-1319 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. atleidimo“;

2) grąžinti pareiškėją M. Š. į vidaus tarnybą – į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1- osios kuopos 1 - ojo būrio vyresniojo patrulio pareigas;

3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo neteisėto nušalinimo nuo pareigų, t.y. 2014-10-21 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės 10000 litų neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Š. skunde (b.l. 5-7) nurodo, kad ginčijamu 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-TE-1319 atsakovas nepagrįstai pareiškėją, Patrulių rinktinės pirmosios kuopos pirmojo būrio vyresnįjį patrulį, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-113, nuo 2014 m. lapkričio 21 d. atleido iš pareigų. Teigia, kad 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patvirtinimo išvadoje Nr. 30-IS-113 pasiūlyta pareiškėją atleisti iš tarnybos, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00235-14 medžiaga, kurioje nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas. Mano, jog pareiškėjo neveikimo konstatavimas, o būtent, administracinio teisės pažeidimo nefiksavimas, jo nuslėpimas nuo policijos vedamos dokumentų apskaitos bei leidimas asmeniui išvengti teisinės atsakomybės, kol dėl minėtų pažeidimų nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principus. Be to, konkretūs pareiškėjo veiksmai, pažeminę M. Š., policijos pareigūno, vardą, kurie pripažintini kaltais ir kuriais remiantis konstatuotas tarnybinės etikos, valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto normų pažeidimas, tarnybinio patikrinimo išvadoje konkrečiai nenurodomi. Argumentuoja, kad atsakovui nepanaikinus 2014 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 30-TE-1200 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo perteklinis. Pabrėžia, jog budinčio ekipažo vyresnysis pareigūnas A. G., su kuriuo kartu tarnybinio pažeidimo padarymo dieną budėjo pareiškėjas, vienasmeniškai pripažino kyšininkavimo faktą, tačiau jo atžvilgiu nebuvo atliekamas baudžiamasis persekiojimas ir minėtas pareigūnas atleistas sulaukus pensinio amžiaus. Tvirtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai ypatingai sukrėtė pareiškėją, pablogino jo reputaciją ir neigiamai įtakojo šeimos turtinę padėtį, todėl prašo priteisti 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas M. Š. prašė skundą tenkinti. Pareiškėjo atstovas advokatas Vidmantas Žylė pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas remiantis išimtinai ikiteisminio tyrimo medžiaga, nors ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas. Mano, jog nušalinimas nuo pareigų ir atleidimas iš tarnybos vertintinas kaip dvigubas nubaudimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 17-20) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimais bei prašo jų netenkinti. Paaiškino, jog atsakovas, remdamasis atsakingų pareigūnų pranešimu apie pareiškėjo galimą dalyvavimą vykdant nusikalstamą veiką bei manydamas, kad jo veiksmai galimai žemina pareigūno vardą, pradėjo tarnybinį patikrinimą, kurį atliko struktūrinio padalinio, atliekančio tarnybinius patikrinimus kompetentingas pareigūnas, turintis tam reikiamus įgaliojimus. Nurodo, kad 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-113, kuri yra sudedamoji skundžiamo įsakymo dalis, konstatuojama, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. , apie 1.30 val. pareiškėjas kartu su ekipažo porininku A.G. tarnybiniu automobiliu, pažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, patruliavo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šalia geležinkelio pervažos sustabdė K.O. vairuojamą automobilį „C. V.“, tačiau apie sustabdytą transporto priemonę radijo ryšiu nustatyta tvarka niekam nepranešė. Teigia, jog pareiškėjas nustatė, kad vairuotojas K.O. transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, bet patrulių veiklos darbo ataskaitoje šio įvykio nepažymėjo. Tvirtina, kad pareiškėjas sutiko neįforminti K.O. padaryto administracinio teisės pažeidimo, vairuotojui gražino dokumentus ir leido važiuoti toliau. Argumentuoja, jog netikėti ekipažo porininko A.G. ir kitų liudytojų parodymais, nėra pagrindo bei pats pareiškėjas jų parodymų nepaneigė. Tvirtina, kad pareiškėjas neteisėtu neveikimu – nepranešimu apie stabdytą transporto priemonę radijo ryšio priemonėmis, atlikto patikrinimo rezultatų nepateikimu, pažeidimo neįtraukimu į darbo veiklos ataskaitą, administracinės teisės pažeidimo nefiksavimu – nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 p., 5 p., Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 p., 21 straipsnio 1 dalies 2 p., Instrukcijos 3 p., 28 p., 47 p., 61.7 p., Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 p., 4.6 p., 4.8 p., 4.9 p., 4.11 p., 4.12 p., pareigybės aprašymo 7.8 p. nustatytų reikalavimų ir tokiais savo kaltais ir tyčiniais veiksmais sulaužė Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą. Pabrėžia, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo elgesį atliekant tarnybines pareigas užtikrinant Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliamus uždavinius, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo ir mano, jog nustačius akivaizdžius pareigūno vardą žeminančius pareiškėjo veiksmus bei aiškią jo kaltę, nėra aktualu, kaip pareiškėjo veika bus įvertinta baudžiamojoje byloje. Teigia, kad M. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos procedūros nėra pažeistos, nustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais tarnybos metu sąmoningai elgėsi priešingai teisei, žemindamas pareigūno vardą, taip pat ir orumą institucijos, kurioje jis dirba, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais panaikinti skundžiamą atsakovo įsakymą, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos, nes už tokias veikas Vidaus tarnybos statute numatytas specialusis atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 straipsnio 1 d. 7 p.). Nurodo, jog nėra būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnį atsirasti, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovo atstovas Gediminas Savickas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir teigė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui M. Š. paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas įsakymu Nr. 30-TE-1319 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. atleidimo“ vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (dėl pareigūno vardo pažeminimo), atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-113, atleido iš vidaus tarnybos vyresnįjį policininką M. Š., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnįjį patrulį.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tyrimų poskyrio 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-113 „Dėl M. Š. ir A. G. veiksmų“ (toliau ir Išvada) pasiūlyta pareiškėją Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-ojo būrio vyresnįjį patrulį M. Š. už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš vidaus tarnybos. Išvadoje nurodoma, jog 2014-08-10 apie 1.30 val. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis M. Š. ir vyriausiasis patrulis A. G. tarnybiniu automobiliu „S. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ekipaže Puma 27, patruliavo (duomenys neskelbtini), kai šalia geležinkelio pervažos sustabdė piliečio K. O. vairuojamą automobilį „C. V.“, valst. Nr (duomenys neskelbtini), nustatė, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau teisės pažeidimo nustatyta tvarka neįformino. Išvadoje, vertinant M. Š. veiksmų pobūdį, konstatuota, kad pareigūnas sąmoningai savo neteisėtu neveikimu vykdant įgaliojimus pažeidė savo tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o būtent: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 5 punktą, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau ir Instrukcija) 3 punktą, 28 punktą, 47 punktą, 61.7 punktą, Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau ir Etikos kodeksas) 3 punktą, 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą, 4.11 punktą, 4.12 punktą, pareigybės aprašymo 7.8 punktą, ir tokiais savo kaltais ir tyčiniais veiksmais sulaužė Statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą.

Pareiškėjas M. Š. neginčija, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. kartu su vyriausiuoju patruliu A. G. patruliavo (duomenys neskelbtini), tačiau neigia atlikęs neteisėtus veiksmus, kadangi K. O. vairuojamą automobilį C. V.“, valst. Nr (duomenys neskelbtini) sustabdė jis, o su K. O. bendravo patrulis A. G.. Be to, nesant baigtam ikiteisminiam tyrimui medžiagoje Nr. 30-1-00235-14 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. (kyšininkavimas), kurioje pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą, atsakovas nepagrįstai atleido M. Š. iš vidaus tarnybos, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau ir Statutas), bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau ir Aprašas). Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, A62-1099/2011), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves; sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kompetentingai institucijai ar įstaigai.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja valstybės tarnautojus tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, o to paties straipsnio 5 dalis įpareigoja laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Remiantis Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi prie pagrindinių policijos uždavinių priskirtini inter alia nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas bei saugaus eismo priežiūra (5-6 p.)

Pradėdamas eiti tarnybines pareigas, pareiškėjas prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenti geram policijos vardui. Tačiau tarnybinio patikrinimo metu surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad neteisėtu neveikimu pareiškėjas neužkirto kelio neteisėtos veikos darymui, nors Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta policijos pareigūno imperatyvi pareiga „gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai“. Pabrėžtina, kad minėtas imperatyvus įpareigojimas taikomas ne vienam kuriam nors ekipažo patruliui, o abiems iš jų, todėl pareiškėjo pasirinkta gynybos pozicija, jog jis neteisėtoje veikoje nedalyvavo, nes tuo metu rūkė, neatleidžia jo nei nuo pareigos vykdyti savo tarnybines pareigas, nei nuo tarnybinės atsakomybės už tų pareigų nevykdymą. Spręstina, jog pareiškėjo padaryta veika akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Teismo vertinimu, pareiškėjo veikoje egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu jis pripažintas pažeminęs pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1:30 val. sustabdžius K. O. vairuojamą automobilį „C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nepranešus apie tai budėtojui, nustačius Kelių eismo taisyklių pažeidimą už kurį numatyta administracinė atsakomybė neįforminus pažeidimo procesinėmis priemonėmis, tikslingai jį nuslėpus, nefiksavus patruliavimo metu atliktų veiksmų ir nustatytų aplinkybių patrulių darbo ataskaitoje, neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituoja. Teismas konstatuoja, jog savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnai tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti teisės aktų reikalavimų, t. y. sudaryti sąlygas išvengti administracinės atsakomybės nefiksuojant įvykdytų teisės pažeidimų, kas neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policijos sistema, joje dirbančiais pareigūnais (tarnybomis), menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje. Neinformuodamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo apie sustabdytą automobilį, sustabdymo vietą, priežastį, galimai įvykdytą pažeidimą, pareiškėjas taip ignoravo ne tik veiklos instrukcijos nuostatas, nuslėpė įvykį, bet tuo pačiu parodė savo, kaip policijos pareigūno, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, nesilaikė Etikos kodekso 3 straipsnyje įtvirtintų etikos principų, pažeidė Etikos kodekso 4.6, 4.8, 4.9, 4.11, 4.12 punktų reikalavimus bei padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Pareigūno veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalyje, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams bei uždaviniams, Instrukcijos 3 punkto, 28 punkto ir Pareigybės aprašymo nuostatoms. M. Š., kaip policijos pareigūno, elgesys akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, griauna pasitikėjimą ja visuomenėje ir žemina pareigūno vardą.

Vertinant faktinių duomenų pakankamumą aukščiau paminėtai teisinei pareiškėjo veiksmų kvalifikacijai atlikti, pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, jog nei vienas ekipažo narys radijo ryšiu nepranešė apie sustabdytą transporto priemonę „C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neinformavo apie jos sustabdymo priežastį, sustabdymo vietą, taikytas priemones, taip pat patrulių darbo ataskaitoje neužfiksuota jokia informacija apie šį įvykį, nebuvo paneigtos ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl šie faktiniai duomenys akivaizdžiai patvirtina ir įrodo, kad M. Š. savo veiksmais (neveikimu) akivaizdžiai ignoravo jam numatytą imperatyvią pareigą elgtis laikantis aukščiau aptartų teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nenurodė ir teismas nenustatė jokių esminių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimų, todėl darytina išvada, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas (įsakymas) dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Be to, pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad atsakovas neturėjo alternatyvių elgesio variantų, kaip tik, pripažinus, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Pagal Statuto 25 straipsnio 1 dalį, pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Analogiška nuostata įtvirtinta Aprašo 35 punkte. Ta aplinkybė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiame policijos komisariate atliekame ikiteisminiame tyrime Nr. 30-1-00235-14 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas), pareiškėjui M. Š. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius, nereiškia, jog jo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų. Ikiteisminiame tyrime M. Š. veika vertintina tik baudžiamosios, o ne tarnybinės atsakomybės kontekste.

Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo bei jo atstovo advokato argumentai dėl M. Š. dvigubo nubaudimo. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų dažniausiai yra taikomas asmenims įtariamiems nusikalstamomis veikomis, kurias jie padarė vykdydami savo tiesiogines darbines ar tarnybines funkcijas, o taikymas reglamentuotas BPK nuostatų. Taip sudaroma reali galimybė surinkti duomenis turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir užkertamas kelias naujoms nusikalstamoms veikoms. Pareiškėjui Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartimi byloje Nr. 30-1-00235-14 teismo taikytas laikinas nušalinimas nuo pareigų laikytinas procesine prievartos priemone, skirta pasiekti procesinius tikslus, o ne nubausti M. Š.. Taigi laikinas nušalinimas nuo pareigų, kuris taikomas kaip procesinė priemonė baudžiamajame procese bei atsakovo 2014 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 30-TE-1200, priimtas vykdant 2014 m. spalio 21 d. teismo nutartį dėl nušalinimo nuo pareigų, negali būti kliūtimi spręsti pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimą, kadangi pareiškėjo veika vertinant ar padarytas tarnybinis nusižengimas, gali būti atribota nuo galimai padarytų nusikalstamų veikų, dėl kurių vyksta baudžiamasis procesas (žr.: LVAT 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje AS146-685/2013).

Nagrinėjamoje byloje, įvertinus atsakovo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atliekant patikrinimą buvo nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, kurioms esant buvo faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog M. Š. pažemino pareigūno vardą. Todėl įvertinus aukščiau išdėstytą, ginčijamas 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 30-TE-1319 laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos – imperatyvi neteisėtų pareiškėjo veiksmų teisinė pasekmė.

Pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą ir atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, yra išvestiniai reikalavimai iš ginčijamo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Šiuo teismo sprendimu konstatavus, kad atsakovo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas, nėra teisinių prielaidų tenkinti išvestinių skundo reikalavimų.

Pareiškėjas skundo argumentus grindžia ir ta aplinkybe, kad jo ir tuo metu policijos ekipažo vyresniuoju buvusio A. G. veiksmai teisinės atsakomybės prasme įvertinti skirtingai, tuo nesilaikyta lygiateisiškumo ir lygybės prieš įstatymą principo. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra ir šioje byloje nėra nagrinėjamas A. G. atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo teisėtumas, o įvertinti ar A. G. veikoje yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, privalo ikiteisminio tyrimo institucija atlikdama ikiteisminį tyrimą. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas G. Savickas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. G. veiksmų taip pat yra atliekamas, todėl būtent šio ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyta ar A. G. veikoje yra nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas M. Š. skundu taip pat prašo priteisti 10000 Lt neturtinės žalos.

Žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau - CK). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal šią CK normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų (valstybės institucijos) veiksmų (neveikimo) neteisėtumo faktas. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tam, kad atsirastų civilinė atsakomybė (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) įstatymai numato būtinų tam sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką, t.y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą, žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes), priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūnų kaltę. Nesant bent vieno iš šių elementų civilinė atsakomybe negalima.

Nors pareiškėjas teigia patyręs nepatogumus, pergyvenimus, tačiau šioje byloje nenustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jų veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti.

Aptartų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendė:

pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas