Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-15 · Byla Nr. N-62-1937-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
N-62-1937-11
Teisminio proceso Nr.
4-52-3-01562-2010-1
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Kategorijos
  • 48.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N62-1937/2011Teisminio proceso Nr. 4-52-3-01562-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 48.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. J., atstovaujamo advokato M. M., apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo A. R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu A. R. J. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181 straipsnio 2 dalį skirta 50 Lt bauda už tai, kad 2009 m. rugsėjo 10 d., apie 17 val. 40 min., namo kieme, matant jo mažamečiams vaikams N. K. J. ir J. C. J., šaukė, rėkė, trankė duris, savo netinkamu elgesiu sukėlė vaikams baimę ir išgąstį, taip panaudojo tėvo valdžią priešingai vaikų interesams. Teismas konstatavo, kad A. R. J. kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniais pranešimais, J. J. pareiškimu ir rašytiniu paaiškinimu, N. K. J. ir J. C. J. rašytiniais paaiškinimais, duomenimis apie asmens baustumą, kurie patvirtina, kad A. R. J. 2009 m. rugpjūčio 7 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas gyventi skyrium su vaikais ir jam buvo uždrausta gyventi name, tačiau atvyko prie namų, užėjo į kiemą, nepavykus patekti į namus triukšmavo, trankė duris, taip išgąsdindamas namie buvusius mažamečius savo vaikus. Pažymėjo, kad A. R. J. pažeidimą padarė būdamas 2009 m. birželio 11 d. nutarimu baustas pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį, todėl jo padarytas pažeidimas kvalifikuotinas pagal ATPK 181 straipsnio 2 dalį.

II.

Apeliaciniu skundu A. R. J., atstovaujamas advokato M. M., prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad nuatrime nurodytų veiksmų neatlikto, ką patvirtino liudininkas L. F., į namo kiemą buvo užėjęs norėdamas pasiimti jam bei jo artimiesiems priklausančius daiktus. Paaiškina, kad tarp jo ir J. J. vyksta teisminis ginčas dėl sutuoktinių turtinių klausimų civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, todėl J. J., siekdama turtinės naudos ir palankaus sprendimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, kaltina jį nebūtais dalykais bei įteikinėja vaikams, kad jų tėvas yra blogas ir pavojingas. Todėl teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi J. J. pareiškimu ir paaiškinimu bei vaikų N. K. J. ir J. C. J. rašytiniais paaiškinimais. Mano, kad teismas turėjo apklausti J. J., vaikus N. K. J. ir J. C. J., jį patį bei liudytoją L. F.. Tvirtina, kad byloje nėra sutrinkta pakankamai neabejotinų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Pabrėžia, kad administracinė nuobauda skirta praleidus ATPK 35 straipsnyje numatytus nuobaudos skyrimo terminus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

A. R. J. administracinė nuobauda skundžiamu teismo nutarimu paskirta pagal ATPK 181 straipsnio 2 dalį, kuri inter alia numato, kad tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, padarytas tėvų, baustų šį pažeidimą, užtraukia baudą tėvams iki 400 Lt. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad Teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (Įstatymo 6 str. 1 d.). Vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (Įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.). Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis. Abu tėvai vienodai privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu (Įstatymo 21 str. 1 ir 2 d.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už fizinio ar psichinio smurto demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiklą taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Pažymėtina, kad tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Pastarieji veiksmai, kurie gali pasireikšti ir tėvų piktnaudžiavimu savo valdžia, jų amoraliu elgesiu (muštynės, necenzūriniai žodžiai, keliantys vaikui baimę), taip pat laikytini priešingais vaiko interesams. Tokiu būdu, tėvų konfliktai, darantys žalą vaiko psichikai, patenka į ATPK 181 straipsnyje aprašyto teisės pažeidimo sudėtį (žr. pvz., nutartį byloje Nr. N62-482/2011 ).

A. R. J. nesutinka su jam pareikštu kaltinimu ir neigia šaukęs, trankęs duris ir tokiu elgesiu sukėlęs vaikams baimę ir išgąstį.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti J. J. pareiškimu ir paaiškinimu, kuriuose nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, vaikščiodamas po kiemą, rėkavo, reikalaudamas atiduoti raktus, trankė duris, bandė laužtis (b. l. 7, 10), kadangi juos iš esmės patvirtina J. J. ir A. R. J. vaikų N. K. J. ir J. C. J. paaiškinimai. Pažymėtina, kad N. K. J. ir J. C. J. paaiškinimuose pakankamai detaliai nurodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai. N. K. J. paaiškino, jog neatidarius durų, tėvas jas pradėjo trankyti, šaukė, reikalavo atidaryti, pradėjo vaikščioti po kiemą ir vieną kartą kumščiu trenkė į langą, po to trenkė į kitą langą, taip pat kad ji labai išsigando (b. l. 18). J. C. J. paaiškindamas nurodė, jog neatidarius durų jo tėvas labai supyko, pradėjo šaukti, reikalavo atidaryti duris, bėgiojo po kiemą, taip pat kad jis labai išsigando tokio tėvo elgesio ir labai bijojo manydamas, kad jei tėvas įeis į namus, jis gali padaryti ką nors blogo mamai ir net jam (b. l. 20). Taigi J. J., N. K. J. ir J. C. J. paaiškinimai patvirtina padarytą pažeidimą.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentas, kad J. J. vaikus nuteikinėja prieš jį, yra negrįsti jokiais įrodymais ir todėl atmestini. Tuo pačiu pažymėtina, kad kaimynystėje gyvenusio L. F. paaiškinimai nenuoseklūs – 2010 m. balandžio 17 d. paaiškinime jis nurodė nesidomintis kaimynų asmeniniu gyvenimu ir nieko neatsimenantis apie 2009 m. rugsėjo 10 d. įvykius (b. l. 21), tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 4 d. paaiškinime L. F. tvirtino, jog A. R. J. į savo namus nesilaužė ir netriukšmavo (b. l. 29). Taigi šio liudytojo paaiškinimai prieštaringi, todėl teisėjų kolegija jais nesiremia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti J. J., vaikus N. K. J. ir J. C. J., patį A. R. J. bei liudytoją L. F.. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas A. R. J. į pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ar apklausti kokius nors liudytojus nepateikė (b. l. 36). Be to, kad A. R. J. apeliacinės instancijos teismo iškviesti šiuos liudytojus neprašo, taip pat nenurodo, kokios aplinkybės tuėtų būti išaiškintos apklausiant minėtus asmenis. Todėl pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju įrodymų vertinimo principai, numatyti ATPK 257 straipsnyje, nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka neabejotinai išvadai, kad A. R. J. veikoje yra ATPK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

ATPK 35 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Šis terminas gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip vieneriems metams, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo.

Nagrinėjamu atveju inkriminuojamas pažeidimas padarytas 2009 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio įgaliotas pareigūnas, nustatęs, kad A. R. J. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir niekas iš šeimos narių jo dabartinės gyvenamosios vietos nežino, 2010 m. kovo 8 d. nutarimu pratęsė administracinės nuobaudos skyrimo terminą iki 2010 m. rugsėjo 10 d. (b. l. 16). Taigi administracinė nuobauda A. R. J. skundžiamu 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu skirta nepraleidus termino administracinei nuobaudai skirti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. J. padarytas ATPK 181 straipsnio 2 dalyje nurodytas pažeidimas yra įrodytas byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. R. J., atstovaujamo advokato M. M., apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas