- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- A-602-1217-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00036-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Siampeksas ir Co“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Siampeksas ir Co“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Siampeksas ir Co“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pateikė atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) skundą, kuriuo prašė minėtąjį Klaipėdos AVMI sprendimą panaikinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuriuo prašė minėtąjį VMI sprendimą panaikinti.
MGK 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. S-333 (7-301/2010) (toliau – ir MGK 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimas) VMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą patvirtino.
II.
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos AVMI Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir 2010 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (04)-AP-03; 2) panaikinti VMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą; 3) panaikinti MGK 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą.
Skunde nurodė, jog mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepakankamai pasisakė dėl pareiškėjo sutartinių santykių su UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“, UAB „Virgimeda“. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-345/2007. Teigė, kad kol nėra įrodyta, jog bendrovė sukčiavo PVM atžvilgiu, teisė į PVM atskaitą neprarandama. Nei mokesčių administratorius, nei MGK plačiau nepasisakė ir nevertino juridinę galią turinčių dokumentų, kurie buvo pateikti mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms – tai Klaipėdos AVMI pateiktų 2005 m. eksporto deklaracijų, sandėlio apskaitos dokumentų, krovinio važtaraščių. Nesutiko su ginčo sprendimuose pateikiama pozicija dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Rėmėsi LVAT administracine byla Nr. A438-1097/2009, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-688/2010. Paaiškino, jog mokestiniame ginče nėra jokių įrodymų, patvirtinančių įmonių sąsajas ir galėjimą žinoti, kad PVM nebus sumokėtas. Tik tada, kai mokesčių administratorius pateikia pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias sumas. Mokesčių administratorius nepateikė įrodymų dėl bendrovės nesąžiningumo, o tik subjektyviai vertino tam tikras aplinkybes, padarė sau naudingas prielaidas, todėl patikrinimo aktas negalėjo būti tvirtinamas ir pareiškėjas dėl savo sąžiningumo neprivalėjo teikti įrodymų. Taip pat pareiškėjas nesutiko su paskirtos baudos dydžiu. Paaiškino, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 138 ir 139 straipsnių nuostatas, skiriant baudą būtina atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, į tai, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, į pažeidimo pripažinimą ir į kitas aplinkybes, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas atitinkamo dydžio baudą. Nurodė, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus prašomus dokumentus ir paaiškinimus, todėl mano, kad skirtina 10 procentų dydžio bauda. Pridūrė, kad mokestinio ginčo metu jokių sunkinančių atsakomybę aplinkybių taip pat nenustatyta.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad mokestinis ginčas vyksta dėl Inspekcijos sprendimo nepripažinti pareiškėjo teisės į 181 765 Lt PVM atskaitą ir nepripažinti 1 009 806 Lt sumos leidžiamais atskaitymais, motyvuojant tuo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir kontrahentų (UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“ bei UAB „Virgimeda“), teikusių atitinkamas prekes ir paslaugas pareiškėjai, tikrovėje neįvyko, t. y., kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų paslaugų teikimo nei prekių tiekimo pareiškėjui pagal minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai nebuvo. Teigė, jog įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Terrazyt prekyba“ ir UAB „Nikolmeda“ ir UAB „Virgimeda“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose, realiai neįvyko, t. y. minėtos įmonės netiekė prekių pareiškėjui, o jų vardu tik buvo įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Todėl Inspekcija, vadovaudamasi įstatymų normomis, pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius, jų delspinigius ir baudas.
Atskirai paaiškino dėl pareiškėjo sandorių su konkrečiais kontrahentais:
1. Dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Terrazyt prekyba“ paaiškino, jog pareiškėjas per laikotarpį nuo 2005 m. liepos 28 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d. apskaitė iš viso 42 974 kg dėvėtų rūbų bei avalynės už 573 396,81 Lt, iš tos sumos 87 467,31 Lt PVM, įsigijimą iš UAB „Terrazyt prekyba“ pagal šios įmonės vardu išrašytas 6 PVM sąskaitas-faktūras. PVM sąskaitose-faktūrose UAB „Terrazyt prekyba“ vardu pasirašė darbuotojai M. Z., E. P. ir L. P., o už pareiškėją – direktorius A. C.. Tikrinimui pareiškėjas pateikė su UAB „Terrazyt prekyba“ pasirašytą 2005 m. liepos 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 05/07-27/2005/P016 dėl dėvėtų rūbų pirkimo. Sutartį UAB „Terrazyt prekyba“ vardu pasirašė direktorė M. Z., o pareiškėjo vardu – direktorius A. C.. Už prekes pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 2 d. – 2005 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu į UAB „Terrazyt prekyba“ sąskaitą mokėjimo nurodymais pervedė iš viso 71 321,20 Lt ir 502 075,61 Lt išmokėjo iš kasos grynais pinigais. Kasos išlaidų orderių kvituose pasirašė pareiškėjo direktorius A. C., vyr. finansininkė Ž. R. ir kasininkė L. V., kasos pajamų orderių kvituose kaip pinigus gavę asmenys pasirašė UAB „Terrazyt prekyba“ darbuotojai M. Z. ir L. P.. Inspekcija 2007 m. birželio 18 d. atliko UAB „Terrazyt prekyba“ 2005 m. kovo 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PVM patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „Terrazyt prekyba“ pateiktose PVM deklaracijose deklaravo medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninės prekybos veiklą (EVRK-515300); už 2005 metų liepos, lapkričio mėn. ir 2006 m. sausio mėn. Inspekcijai pateiktose PVM deklaracijose deklaruota įmonės veikla: statybinių medžiagų mažmeninė prekyba (EVRK 514200). Inspekcijos iniciatyva UAB „Terrazyt prekyba“ 2006 m. vasario 8 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes nesurasta jos deklaruotose buveinės ir veiklos vykdymo vietose. UAB „Terrazyt prekyba“ patikrinimui nepateikė prekių įsigijimo, sandėliavimo dokumentų, bendradarbiavimo su kitomis įmonėmis, galėjusiomis pateikti prekes, sutarčių bei kitų duomenų, patvirtinančių apie realiai įvykusias prekių/paslaugų įsigijimo ūkines operacijas, nenustatyta, kad ši įmonė turėjo patalpų, reikalingų bei skirtų prekybai mediena, dėvėtais rūbais, avalyne bei statybinėmis prekėmis vykdyti. Taip pat nenustatyti UAB „Terrazyt prekyba“ darbuotojai, kurie galėjo pagal įmonės vardu sudarytas darbo sutartis atlikti darbus bei užduotis (prekių krovimo, rūšiavimo, svėrimo ir kt.), nenustatyta, kad UAB „Terrazyt prekyba“ būtų suteikusi įgaliojimus fiziniams asmenims atstovauti įmonę parduodant prekes ar suteikiant paslaugas. Todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti, pagal kokius dokumentus įmonė PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ir paslaugų apmokestinamąją vertę. Įmonei nepateikus tikrinimui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, remiantis iš trečiųjų šalių surinkta informacija, nustatyta, kad įmonė realios veiklos nevykdė, neturėjo galimybių įsigyti bei nebuvo įsigijusi prekių ar paslaugų iš kitų įmonių, kurias būtų galėjusi parduoti. Atsižvelgus į tai konstatuota, kad UAB „Terrazyt prekyba“ vardu buvo įforminti tik formalūs prekių įsigijimai, PVM skirtumas yra formalus ir neatitinka tikrovės. Nustatyta, kad UAB „Terrazyt prekyba“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, todėl pridėtinė vertė šiuose apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis nebuvo sukurta, minėtos PVM sąskaitos-faktūros laikomos neturinčiomis juridinės galios. Buvusi UAB „Terrazyt prekyba“ direktorė M. Z. 2007 m. balandžio 24 d. paaiškinime dėl UAB „Terrazyt prekyba“ vardu išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų, kuriose įformintas dėvėtų rūbų ir avalynės pardavimas pareiškėjui, nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepaaiškino, kaip vyko minėtose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos, nepaaiškino kada, kur, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas atsiskaitė. M. Z. tik nurodė, kad prisimena, jog sudarė sutartį su pareiškėju ir kad prekes pasiėmė pats pirkėjas, tačiau nenurodė kada, kokiu transportu bei kas buvo pirkėjo atstovai. Buvusi UAB „Terrazyt prekyba“ darbuotoja J. P. 2007 m. balandžio 5 d. paaiškino, kad UAB „Terrazyt prekyba“ vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurios pasirašytos jos vardu, parašas yra jos, tačiau apie dokumentuose nurodytą prekių pardavimą nieko negali paaiškinti, nes nieko neprisimena. Patikrinimo metu nustačiusi, kad ūkinės operacijos nurodytos UAB „Terrazyt prekyba“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose faktiškai nevyko, Inspekcija 2007 m. birželio 18 d. patikrinimo akte Nr. 7-06-10-6 padarė išvadą, kad pardavimo ir pirkimo PVM buvo deklaruotas nepagrįstai, todėl UAB „Terrazyt prekyba“ pardavimo PVM nebuvo apskaičiuojamas, nes įmonės vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros nepagrindė realiai įvykusių operacijų. Minėtame akte taip pat konstatuota, kad UAB „Terrazyt prekyba“ ekonominės veiklos nevykdė, jos vardu išrašomais dokumentų blankais buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, įmonė buvo naudojama kaip tarpininkė („priedangos įmonė“) neteisėtai veiklai, siekiant savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, išvengė turtinės prievolės valstybei bei padėjo patikrinimo akte nurodytoms įmonėms neteisėtai suformuoti 87 467 Lt PVM atskaitą, bei 485 929,50 Lt sąnaudas, tuo padarydama žalą valstybės biudžetui.
2. Dėl sandorių su UAB „Nikolmeda“ nurodė, jog pareiškėjas 2005 m. rugsėjo mėn. apskaitė dėvėtų rūbų įsigijimą iš UAB „Nikolmeda“ už 94 459 Lt, tarp jų 14 409 Lt PVM pagal pareiškėjai išrašytą 2005 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą NIK Nr. 0038, kurią UAB „Nikolmeda“ vardu pasirašė direktorius N. N., o pareiškėjo vardu – direktorius A. C.. Už prekes pareiškėjas atsiskaitė grynais pinigais pagal UAB „Nikolmeda“ vardu išrašytus kasos pajamų orderių kvitus, kuriuos UAB „Nikolmeda“ vardu pasirašė direktorius N. N., o kasos išlaidų orderių kvituose pasirašė pareiškėjos direktorius A. C., vyr. finansininkė Ž. R. ir kasininkė L. V.. Inspekcija 2006 m. balandžio 27 d. atliko UAB „Nikolmeda“ 2005 m. birželio 20 d. – 2006 m. sausio 3 d. laikotarpio PVM patikrinimą, pažymėdama, kad įmonė tikrinimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, todėl patikrinimas buvo atliktas turimais VMI informacinės sistemos duomenimis bei pagal surinktą priešpriešinę medžiagą. Akte nurodyta, kad UAB „Nikolmeda“ Inspekcijos iniciatyva 2006 m. sausio 3 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes nerasta jos deklaruotose buveinės ir veiklos vykdymo vietose. Remiantis trečiųjų asmenų pateikta informacija nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. UAB „Nikolmeda“ PVM sąskaitomis faktūromis įformino prekių (tik medienos) pardavimo ir paslaugų teikimo (keltuvų nuomos) operacijas kitiems ūkio subjektams. UAB „Nikolmeda“ realiai PVM sąskaitose-faktūrose įformintų operacijų atlikti negalėjo, nes nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių medienos įsigijimą, neturėjo tam jokių resursų ir nepateikė sutarčių su kitomis įmonėmis, galėjusiomis suteikti sandėliavimo, saugojimo, gabenimo paslaugas. Padaryta išvada, kad ši įmonė ekonominės veiklos nevykdė, pasinaudojant jos vardu išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis buvo įformintos ūkinės operacijos, kurių tikslas buvo sukurti kuo didesnę prekių judėjimo grandinę formaliai PVM atskaitai pavaizduoti bei sudaryti sąlygas neteisėtai ūkio subjektų PVM atskaitai. Konstatuota, kad ši įmonė buvo naudojama kaip tarpininkė („priedangos įmonė“) kitokiai, negu įmonės steigimo dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti, neturėjo ir nesukūrė PVM objekto, išvengė turtinės prievolės valstybei ir tokiu būdu sudarė sąlygas pareiškėjai neteisėtai suformuoti 14 409 Lt PVM atskaitą bei 80 050 Lt sąnaudas, dėl ko buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Papildomai pažymėjo, kad dėl UAB „Nikolmeda“ veiklos išrašant kitiems asmenims fiktyvius dokumentus teisei į PVM atskaitą imituoti yra pasisakęs ir LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A438-1845/2008.
3. Dėl sandorių su UAB „Virgimeda“ pažymėjo, jog pareiškėjas pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą VIR Nr. 0157 apskaitė marketingo paslaugų pirkimą iš UAB „Virgimeda“ už 101 487,08 Lt, iš tos sumos 15 481,08 PVM (marketingo paslaugos, potencialių rinkų tyrimai, formavimas produkcijos (paslaugų, darbų) pardavimo tinklo, įmonės reklama užsienyje, gaminimas reklamos bukletų, stendų, produkcijos skelbimas laikraščiuose užsienyje, paieška potencialių tiekėjų ir klientų). PVM sąskaitą-faktūrą išrašė direktorius V. N., sąskaitą priėmė pareiškėjo direktorius A. C.. Be to, pagal nuo 2005 m. lapkričio 6 d. iki 2005 m. lapkričio 20 d. UAB „Virgimeda“ vardu išrašytas 7 PVM sąskaitas-faktūras pareiškėjas apskaitė dėvėtų rūbų (13 750 kg) bei avalynės (8270 kg) už 422 227,60 Lt, iš tos sumos – 64 407,60 Lt PVM įsigijimą. Išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose UAB „Virgimeda“ vardu pasirašė UAB „Virgimeda“ direktorius V. N., o pareiškėjo vardu – direktorius A. C.. Atsiskaitymą už paslaugas bei prekes, įformintas grynais pinigais (nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. balandžio 7 d.), t. y. pagal UAB „Virgimeda“ vardu išrašytus kasos pajamų orderių kvitus, iš viso pareiškėjas V. N. iš kasos grynais pinigais išmokėjo 523 714,68 Lt. Inspekcija 2010 m. gegužės mėn. atliko UAB „Virgimeda“ 2005 m. sausio 1 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PVM mokestinį tyrimą ir surašė 2010 m. gegužės 14 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą Nr. A13-23, kurioje nurodė, kad UAB „Virgimeda“ mokestiniam tyrimui nepateikė tikrinamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos registrų, todėl mokestinis tyrimas atliktas pasinaudojus Inspekcijos turima medžiaga, įvertinus gautą informaciją iš trečiųjų asmenų. Ataskaitoje pažymėta, kad UAB „Virgimeda“ nepateikė Inspekcijai PVM deklaracijos už 2005 m. lapkričio mėn., todėl pareiškėjai išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje apskaičiuoto pardavimo PVM nedeklaravo ir nesumokėjo. Nuo 2005 m. gruodžio 15 d. UAB „Virgimeda“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes teikiamose deklaracijose nedeklaravo prekių tiekimo ir paslaugų teikimo ir prekių/paslaugų įsigijimo. Nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. vienintelis UAB „Virgimeda“ akcininkas yra V. N., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacija. Mokestinio tyrimo metu pagal VMI informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad įmonės akcininkas V. N. įmonėje įdarbintas nebuvo. Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie V. N. nėra ir jo buvimo vieta Lietuvoje mokestinio tyrimo metu nenustatyta. Inspekcija 2006 m. kovo 8 d. raštu Nr. (8.6.)-D2-3541 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl informacijos pateikimo apie V. N. Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Gautame atsakyme teigiama, kad ši tarnyba neturi duomenų apie V. N. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. Inspekcija 2006 m. kovo 8 d. raštu Nr. (8.6.)-D2-3540 kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę dėl informacijos pateikimo apie V. N. ar jo įgalioto asmens įvežamų pinigų, įvažiuojant į Lietuvos Respubliką, deklaravimus. Gautame atsakyme teigiama, kad Klaipėdos teritorinės muitinės Keleivių deklaracijų duomenų bazėje informacijos apie Rusijos Federacijos piliečio V. N. grynųjų pinigų deklaravimą, 2005 m. rugpjūčio 1 d. – 2005 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu kertant Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, nėra. Mokestinio tyrimo metu nenustatyta, kad UAB „Virgimeda“ būtų samdžiusi subrangovus ar pati turėjusi atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų teikti marketingo paslaugas, atlikti potencialių rinkų tyrimus, formuoti produkcijos (paslaugų, darbų) pardavimo tinklą, reklamuoti įmonę užsienyje naudojant spaudą, laikraščius, muges ir t. t., ieškoti potencialių partnerių ir tiekėjų, o su savo darbo ir materialiniais resursais negalėjo atlikti tokių apimčių darbų, kurie nurodyti pareiškėjos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Pareiškėja veiklai vykdyti neturėjo nei materialinių, nei darbo resursų. Mokestinio tyrimo metu taip pat nenustatytos įmonės veiklos vykdymo vietos, įmonė neturėjo veiklai vykdyti reikalingų išteklių, patalpų prekių sandėliavimui ir transporto priemonių prekių gabenimui, nes lizingo būdu įmonės veikloje naudota transporto priemonė 2005 m. liepos 21 d. sutartimi buvo perduota naudoti kitam ūkio subjektui. Konstatuota, kad 2005 m. rugpjūčio 9 d. įforminus UAB „Virgimeda“ akcijų savininko pakeitimą, ši įmonė buvo naudojama kaip tarpininkė („priedangos įmonė“) neteisėtai veiklai vykdyti, ji siekė ne ūkinės veiklos rezultatų, o mokestinės naudos, t. y. sudarė sąlygas kitiems ūkio subjektams neteisėtai suformuoti PVM atskaitą ir veiklos sąnaudas. UAB „Virgimeda“ pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose siekta įteisinti iš anksto suplanuotus, realiai neįvykusius sandorius, tokiu būdu padedant neteisėtai suformuoti 79 889 Lt PVM atskaitą ir 443 826 Lt veiklos sąnaudų sumą, dėl ko buvo padaryta žala valstybės biudžetui.
Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, jog darytina išvada, kad Inspekcija surinko pakankamai įrodymų, iš kurių galima daryti pagrįstą išvadą, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“, UAB „Virgimeda“ realiai neįvyko, t. y. šios įmonės neatliko pareiškėjui paslaugų, nepardavė prekių, atvaizduotų ginčo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Paaiškino, kad patikrinimo akte minimos UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“ deklaravo pardavimo PVM sumas, artimas pirkimo PVM sumoms, deklaravo grąžintinas iš biudžeto arba į biudžetą mokėjo tik nedideles (simbolines) PVM sumas, o UAB „Virgimeda“ iš viso nepateikė PVM deklaracijos už 2005 m. lapkričio mėn. Inspekcijos duomenimis, šiuo metu visos įmonės yra išregistruotos iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva kaip įmonės, nerandamos jų deklaruotose buveinės ir veiklos vykdymo vietose (UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“), ar kaip asmenys, teikiamose deklaracijose nedeklaruojantys prekių tiekimų ir paslaugų teikimo ir prekių/paslaugų įsigijimo (UAB „Virgimeda“). Šie mokesčių administratoriaus veiksmai atlikti netrukus po ginčijamų sandorių: UAB „Terrazyt prekyba“ iš PVM mokėtojų išregistruota 2006 m. vasario 8 d., o paskutinis atsiskaitymas už 2005 m. rugsėjo mėn. patiektas prekes grynais pinigais iš kasos atliktas 2005 m. gruodžio 9 d.; UAB „Nikolmeda“ išregistruota 2006 m. sausio 3 d., arba praėjus vos trims mėnesiams nuo ginčijamų sandorių; UAB „Virgimeda“ buvo išregistruota 2005 m. gruodžio 15 d., t. y. kitą mėnesį po prekių ir paslaugų sandorio įforminimo ir dar vykdant atsiskaitymus grynais pinigais už patiektas prekes bei suteiktas paslaugas. Atlikus priešpriešinius kontrahentų patikrinimus (tyrimus) nustatyta, kad minėtos įmonės neturėjo veiklos vykdymo vietos, ūkinės komercinės veiklos vykdymui reikalingų išteklių (registruotino turto, veiklos vietos, samdomų kvalifikuotų darbuotojų ir pan.), taip pat nebuvo nustatyta (įmonių atstovai nenurodė), kad minėtos įmonės būtų naudojusios pagal nuomos ar panaudos sutartis įsigytą turtą, šios įmonės realiai ekonominės veiklos nevykdė ir prekių kaip PVM objekto įsigijusios nebuvo, todėl parduoti prekes bei teikti paslaugas pareiškėjui negalėjo. Paslaugų teikimo pareiškėjui laikotarpiu minėtose įmonėse paprastai dirbo vadovas, arba vadovas ir buhalteris, o UAB „Virgimeda“ 2005 m. lapkričio – 2006 m. balandžio mėn. laikotarpiu, t. y. prekių/paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas laikotarpiu nebuvo įdarbintas nei vienas darbuotojas.
Atsakovas pridūrė, jog beveik visi paaiškinimus teikę su minėtomis įmonėmis vienaip ar kitaip susiję asmenys (pasirašę įformintose sutartyse, PVM sąskaitose-faktūrose bei kasos pajamų orderiuose) nepatvirtino, kad reali veikla jų įmonėse buvo vykdoma. Nurodė tai patvirtinančius duomenis: UAB „Terrazyt prekyba“ 2005 m. birželio 14 d. – 2005 m. lapkričio 11 d. laikotarpiu įdarbinta J. P. Inspekcijai 2007 m. balandžio 5 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad į darbą ją priėmė pareiškėjos direktorė L. P. (jos sutuoktinio motina), kad faktiškai ji dirbo sandėlio darbuotoja kas antrą savaitę, nes tuo pačiu metu dirbo pagalbine darbuotoja kinų restorane, kad ji yra kirpėja ir buhaltere dirbti nemoka. J. P. nurodė, kad kitokio darbo įmonėje neatliko, dokumentų neišrašinėjo, buhalterinės apskaitos netvarkė, tik kartais pasirašydavo dokumentuose ar kai kuriose ataskaitose, kuriuos jai pateikdavo L. P.. Dėl kokių priežasčių L. P. jai duodavo pasirašyti dokumentus, ji nežinanti. J. P. taip pat negalėjo nieko paaiškinti, kas ir pagal kokius dokumentus pildė PVM deklaracijas bei kitas ataskaitas ir jas teikė elektroniniu būdu Inspekcijai, nes elektroniniu paštu nemoka naudotis ir juo nesinaudoja. Pažymi, jog L. P. ir J. P. paaiškinimuose Inspekcijai yra nurodomos prieštaringos aplinkybės: priešingai nei J. P., L. P. 2006 m. sausio 17 d. paaiškinime Inspekcijai nurodė, kad nuo 2005 m. birželio iki 2005 m. lapkričio mėn. buhalterinę apskaitą tvarkė J. P., tačiau 2006 m. vasario 8 d. paaiškinime Inspekcijai L. P. jau nurodė, kad nuo 2005 m. liepos 19 d. iki 2005 m. spalio 17 d. apskaitą tvarkė ji pati. M. Z. 2007 m. balandžio 24 d. paaiškinime nurodė, kad įsidarbino administratore, kad apie šią pareiškėją sužinojo iš pažįstamų, tačiau iš kokių, neprisimena. M. Z. paaiškino, kad kontaktinis asmuo, ieškojęs prekių tiekėjų, buvo R. N., kuri įmonėje nebuvo įdarbinta. Pastarosios nurodymu buvo tikrinamos prekės, priimamos per vairuotoją perduodamos sąskaitos, mokami gryni pinigai. UAB „Terrazyt prekyba“ direktorė M. Z. tik nurodė, kad prisimena, jog sudarė sutartį su pareiškėja ir kad prekes pasiėmė pats pirkėjas, tačiau nenurodė kada, kokiu transportu bei kas buvo pirkėjo atstovai. Pareiškėjo direktoriaus 2006 m. birželio 1 d. paaiškinime nurodoma priešinga informacija, t. y., kad jų darbuotojai prekių pakrovimo metu nedalyvavo ir tikrinimui pareiškėjas nepateikė prekių gabenimo dokumentų, važtaraščių. Pažymi, kad buvusi UAB „Terrazyt prekyba“ direktorė L. P. Inspekcijai pateiktuose 2006 m. sausio 17 d., 2006 m. vasario 8 d. ir 2007 m. gegužės 9 d. paaiškinimuose nė karto nenurodė ir nepaminėjo pareiškėjo, kaip dėvėtų rūbų ir avalynės pirkėjo. Taip pat pažymi, jog UAB „Terrazyt prekyba“ 2007 m. birželio 18 d. patikrinimo akte Nr. 7.-06-10-6 konstatuota, kad ši įmonė laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 25 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. iš dėvėtų rūbų ir avalynės tiekėjų (UAB „Dalmeta“, UAB „Risė“, Airijos įmonių: V. K. įmonės, „BESTLINES WHOLESALE LTD“, Didžiosios Britanijos įmonių: „NATIONWIDE RECYCING SERVICE LTD“, „AFRICAN CLOTHING EXPORTS LTD“) jų vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių faktiškai neįsigijo. UAB „Nikolmeda“ direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. paaiškinime nurodyta, kad jis buvo direktoriumi iki 2005 m. gruodžio 19 d., o akcininku iki 2005 m. lapkričio 2 d. ir kad jo įmonė vykdė prekybą baldais ir mediena (pareiškėjo apskaitoje fiksuotas dėvėtų darbinių žieminių striukių, kepurių, pirštinių, darbinių kostiumų įsigijimas). UAB „Nikolmeda“ importo, eksporto, eksporto-tranzito procedūrų 2005 m. gegužės 26 d. – 2006 m. balandžio 30 d. laikotarpiu nevykdė. UAB „Nikolmeda“ 2006 m. balandžio 27 d. patikinimo akte Nr. 9.-06-10-4-AC1 iš viso nepateikiama informacija apie vykdytus sandorius su pareiškėju. UAB „Nikolmeda“ vyr. finansininkė R. S. Inspekcijai 2006 m. kovo 7 d. paaiškino, kad ji bendravo asmeniškai su direktoriumi, tačiau išnuomotose patalpose nė karto nebuvo ir kitų pareiškėjo darbuotojų nematė, taip pat negali pateikti informacijos, ar nuomojamose patalpose buvo biuro baldai ir kompiuteris.
Akcentavo, jog pareiškėjas negalėjo išsamiai paaiškinti PVM sąskaitose-faktūrose įformintų prekių ir paslaugų įsigijimo iš ginčijamuose sandoriuose minimų įmonių aplinkybių bei nepateikė faktinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent su jo kontrahentais UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“ bei UAB „Virgimeda“ ir būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos šių bendrovių vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose. Remiantis priešpriešinio patikrinimo metu surinkta informacija konstatuota, kad nei viena iš šių įmonių neįsigijo pareiškėjui parduotų prekių ir paslaugų, todėl ir negalėjo jų parduoti pareiškėjui bei kitoms įmonėms. Pareiškėjo direktorius A. C. 2006 m. gegužės 3 d. ir 2006 m. birželio 1 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad sutartį su UAB „Terrazyt prekyba“ pasirašė pareiškėjo patalpose ir pokalbio metu sužinojo, kad UAB „Terrazyt prekyba“ dėvėtus rūbus įsigijo iš ES įmonių, tačiau įsigijimo dokumentų nematė. Gryni pinigai buvo išmokami taip pat pareiškėjo patalpose. Direktorius taip pat nurodė, kad dėvėti rūbai ir avalynė iš UAB „Terrazyt prekyba“ nebuvo atvežti į pareiškėjo sandėlius ir nei vienas pareiškėjo darbuotojas nedalyvavo pirkėjams – Rusijos įmonės atstovams pasiimant prekes iš UAB „Terrazyt prekyba“ sandėlio. Pareiškėjo direktoriaus pateiktame 2010 m. gegužės 24 d. paaiškinime apie sandorius su UAB „Nikolmeda“, UAB „Virgimeda“ nurodyta, „kad praėjo 5 metai ir aš negaliu prisiminti visų sandorių“, „esu įsitikinęs, kad šios įmonės buvo patikrintos VMI duomenų bazėje“, „tokiems dideliems prekių kiekiams gabenti, mes savo transporto neturime, todėl prekių pristatymas yra tiekėjo problema“. Tačiau, kaip matyti iš priešpriešinių patikrinimų, nei „Nikolmeda“, nei UAB „Virgimeda“ neturėjo savo vardu registruotų transporto priemonių ir nenustatyta, kad būtų nuomojusi iš kitų ūkio subjektų. Į Inspekcijos klausimą kaip buvo įsitikinama, kad dalyvauja būtent tos įmonės vadovai, pareiškėjo direktorius atsakė, kad „įmonės vadovas turi įmonės antspaudą, o įgaliotas atstovas turi įgaliojimą, patvirtintą įmonės antspaudu“.
Atsakovas pažymėjo, jog LVAT plenarinė sesija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (ne mokesčių administratorius, kaip teigia pareiškėjas savo skunde). Tačiau patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas ėmėsi kokių nors veiksmų, jog išsiaiškintų, ar kita sandorio šalis vykdo veiklą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ūkinės operacijos įvyko būtent tarp jo ir kontrahentų, kurie nurodyti šių įmonių vardu išrašytose sąskaitose. Pareiškėjas nei su atsikirtimais, nei kartu su skundu nepateikė jokių papildomų įrodymų Inspekcijos nustatytoms aplinkybėms paneigti ir sandoriams su minėtomis įmonėmis pagrįsti. Nors pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą VIR Nr. 0157 ir apskaitytas marketingo paslaugų pirkimas iš UAB „Virgimeda“ (marketingo paslaugos, potencialių rinkų tyrimai, formavimas produkcijos (paslaugų, darbų) pardavimo tinklo, įmonės reklama užsienyje, gaminimas reklamos bukletų, stendų, produkcijos skelbimas laikraščiuose užsienyje, paieška potencialių tiekėjų ir klientų), tačiau įrodymų, patvirtinančių šių paslaugų faktinį suteikimą (rinkos tyrimo ataskaitų, reklaminių bukletų pavyzdžių, laikraščiuose patalpintų skelbimų pavyzdžių ir kt.), pareiškėjas nepateikė. Dėl pareiškėjo argumentų, jog imtasi visų įmanomų priemonių, siekiant įsitikinti sandorio šalies realumu, pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės, jei būtų įrodinėjamas pareiškėjo nesąžiningumas, remiantis LVAT praktika nebūtų laikomos pakankamomis. Akcentavo, kad ginčijamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjo kontrahentai PVM nuo ginčijamų sandorių į biudžetą nemokėjo. Be to, iš mokestinės bylos dokumentų matyti, jog tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių buvo susiklostę nevienkartinio pobūdžio santykiai, sudarantys galimybę sandorio šalims geriau žinoti apie viena kitos elgesį ir ketinimus dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą, t. y. su UAB „Terrazyt prekyba“, bendrauta 6 mėnesius, su UAB „Nikolmeda“ – 1 mėnesį, o su UAB „Virgimeda“ – 9 mėnesius. Tačiau, nepaisant tęstinio tarpusavio santykių pobūdžio, pareiškėjas negalėjo detaliau paaiškinti sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pareiškėjo atstovai visiškai nesidomėjo minėtų įmonių vardu sutartis pasirašiusių, prekes pristačiusių ar paslaugas suteikusių asmenų tapatybėmis, jų įgaliojimais atstovauti nurodytosioms įmonėms, net nebandė išsiaiškinti konkretesnių šiuos asmenis identifikuojančių duomenų, pasidomėti galimybėmis teikti prekes ar paslaugas, įmonių veiklos vietomis. Toks pareiškėjo neveikimas vertintinas kaip nesąžiningumas, paneigiantis išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų juridinę galią, o kartu ir teisę į PVM atskaitą bei sąnaudas pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Pabrėžė, jog atsižvelgus į tai, kad patikrinimo metu nustatyta, jog minėtų 3 bendrovių prekių ir paslaugų pardavimas pareiškėjui neįvyko, taip pat įvertinus tai, kad minėtų bendrovių vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neturi juridinės galios, šiuose apskaitos dokumentuose nurodytų prekių vertė, apskaičiuojant pareiškėjos apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį, negali būti pripažįstama leidžiamais atskaitymais ir pagal jas išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas. Tai, kad pareiškėjo bendrovėje buvo įforminami kasos pajamų orderiai, pažymintys apie minėtų įmonių atstovams už prekes išmokamas sumas, nepatvirtina fakto, jog minėtų įmonių prekės ir paslaugos iš tiesų buvo pateiktos pareiškėjui.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Siampeksas ir Co“ skundą atmetė.
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, jog mokestinio ginčo eiga ir jo metu priimtų sprendimų turinys yra detaliai aprašytas VMI atsiliepime į skundą teismui, todėl teismas neatkartoja visų priimtų sprendimų turinio, tik tiria, ar pareiškėjo argumentai dėl ūkinių operacijų realumo, kurį neigia mokesčių administratorius, yra pagrįsti. Taip pat vertinami pareiškėjo argumentai dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kurios išdėstytos atsakovės atsiliepime, tik ginčija tų aplinkybių vertinimą.
Dėl sandorių su UAB „Terrazyt prekyba“ nurodė, jog Patikrinimo akte tiriamos aplinkybės, kurių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė. Pareiškėjas per laikotarpį nuo 2005 m. liepos 28 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d. apskaitė iš viso 42 974 kg dėvėtų rūbų bei avalynės už 573 396,81 Lt, iš tos sumos 87 467,31 Lt PVM, įsigijimą iš UAB „Terrazyt prekyba“, kuri savo vardu išrašė 6 PVM sąskaitas faktūras. PVM sąskaitose faktūrose UAB „Terrazyt prekyba“ vardu pasirašė darbuotojai M. Z., E. P. ir L. P., o už pareiškėją – direktorius A. C.. Tikrinimui pareiškėjas pateikė su UAB „Terrazyt prekyba“ pasirašytą 2005 m. liepos 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 05/07-27/2005/P016 dėl dėvėtų rūbų pirkimo. Sutartį UAB „Terrazyt prekyba“ vardu pasirašė direktorė M. Z., o pareiškėjos vardu – direktorius A. C.. Pareiškėjas teisme aiškino, kad pakako šios sutarties, todėl vėliau, atliekant konkrečius pirkimus, nei pareiškėjas, nei jos įgalioti asmenys netikrino, nei kas parduoda prekes, nei kas pasirašo apskaitos dokumentus, nei kam realiai tos prekės priklauso. Visos 6 PVM sąskaitos-faktūros pateikiamos Patikrinimo akto lentelėse, pareiškėjas šių duomenų neginčija. Taip pat pateikiami duomenys apie grynųjų pinigų išmokėjimą. Didele dalimi dėl šios bendrovės mokesčių administratorius rėmėsi 2007 m. birželio 18 d. atliktu UAB „Terrazyt prekyba“ patikrinimu už laikotarpį, atitinkantį šioje byloje nagrinėjamų PVM sąskaitų faktūrų laikotarpį. Šiame akte, punkte 9.3. nagrinėjami pareiškėjo santykiai su šia bendrove. Šiame akte jau pakankamai aprašyta ir ištirta šių santykių esmė – pareiškėjo bendrovės direktoriaus A. C. paaiškinimai, pvz., kad pareiškėjas tik iš šios bendrovės atstovų žodžių sužinojo, kad jie įsigijo dėvėtus rūbus iš ES įmonių, tačiau jokių įsigijimo dokumentų direktorius nematė, A. C. aiškino, kad prekes iš UAB „Terrazyt prekyba“ sandėlio tiesiogiai pasiėmė patys pirkėjai, o pareiškėjo darbuotojai nedalyvavo prekių pakrovimo pirkėjams metu. Šiame patikrinimo akte buvo įvertinti ir pareiškėjo teikiami eksporto dokumentai, jau tuo metu buvo nustatyta, kad prekių kiekiai neatitinka. Šiame akte taip pat įvertinti UAB „Terrazyt prekyba“ direktorės M. Z. 2007 m. balandžio 24 d. pateikto paaiškinimo duomenys, t. y. nieko konkretaus dar 2007 m. direktorė patvirtinti negalėjo. „Terrazyt prekyba“ darbuotoja J. P. 2007 m. balandžio 5 d. pateiktame paaiškinime, pagal pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kur yra jos parašas, iš viso nurodė, kad nors parašas yra jos, bet apie tų prekių pardavimą ji nieko negali paaiškinti, tačiau ji prisimena, kad šių prekių pardavime ji nedalyvavo, dokumentuose nurodytos įmonės ji nežino. Analogiški buvo ir buvusios „Terrazyt prekyba“ direktorės L. P. parodymai. Jau šiame patikrinimo akte nurodyta, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas faktiškai įgijo prekes iš UAB „Terrazyt prekyba“. Atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas šių prekių į savo sandėlius iš viso neatsivežė, jos darbuotojai nedalyvavo parduodant prekes. Minėtame UAB „Terrazyt prekyba“ patikrinimo akte yra duomenys, kad aktualiu šiai bylai laikotarpiu „Terrazyt prekyba“ sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini), dėvėtų rūbų prekybą vykdė visai kitos įmonės – UAB „Daveikta“, UAB „Adagama“ ir kt. Taip pat šiuo aktu nustatyta, kad „Terrazyt prekyba“ neturėjo tokiai veiklai reikalingų išteklių. Šios aplinkybės ir kitos aplinkybės, kurios išdėstytos pareiškėjo patikrinimo akte (dėl „Terrazyt prekyba“ teiktų PVM deklaracijų ir kt.), pagrįstai leido mokesčių administratoriui padaryti išvadą, kad UAB „Terrazyt prekyba“ išrašytose sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos faktiškai nevyko. Todėl pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius dar privalėjo patikrinti, ar tokias prekes pareiškėjas buvo įsigijęs, jas vėliau pardavė, yra nepagrįsti. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas galėjo turėti tokias prekes ir netgi tą patį kiekį (nors nustatyta „Terrazyt prekyba“ patikrinimo akte, kad kiekiai nesutapo), galėjo jas parduoti Rusijos pirkėjams, tačiau tai nepatvirtintų ūkinių operacijų tarp pareiškėjo ir UAB „Terrazyt prekyba“ realumo, t. y., kad būtent iš sąskaitose nurodyto pardavėjo pareiškėjas pirko prekes. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog mokesčiai apskaičiuoti neteisingai. Būtent mokesčių administratorius ginčo patikrinimo akte detaliai ištyrė visus surinktus įrodymus ir juos teisingai įvertino. Tokiu atveju, vadovaujantis MAĮ 67 straipsniu, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tačiau pareiškėjas dėl to jokių įrodymų neteikė. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktos eksporto deklaracijos ir su jomis susiję dokumentai neįrodo, kad tos prekės pirktos būtent iš „Terrazyt prekyba“. Todėl šių prekių skaičiaus, kiekio ir netgi labiau individualių požymių palyginimas su ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytomis prekėmis neįrodytų, kad pareiškėjas jas pirko būtent iš „Terrazyt prekyba“. Nustatyta, kad ši bendrovė tokių prekių įsigijusi neturėjo, kad ši bendrovė naudota kaip tarpininkė („priedangos įmonė“), ir tokios veiklos, kuri pavaizduota ginčo apskaitos dokumentuose, nevykdė ir vykdyti negalėjo. Teismas pridūrė, jog atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas (bendrovės direktorius) visiškai nesidomėjo, nedėjo jokių pastangų, kad įsitikintų, jog ši bendrovė realiai parduoda pareiškėjai prekes, o ne tik išrašinėja apskaitos dokumentus. Tam nereikėjo jokių ypatingų pastangų, nes tereikėjo įsitikinti, kas iš tiesų ir kieno prekes pakrauna pareiškėjo pirkėjams (nustatyta, kad pareiškėjas šiose operacijose iš viso nedalyvavo), jokių ypatingų pastangų nereikėjo įsitikinti, kad „Terrazyt prekyba“ yra įsigijusi tas prekes savo vardu iš ES įmonių, kad tas prekes parduoda pareiškėjai. Pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo tiesiog veikti pakankamai apdairiai ir rūpestingai, o vien apskaitos dokumentų išrašymas, grynųjų pinigų perdavimas dar nėra įsitikinimas, ar prekės realiai perkamos iš to ūkio subjekto, kuris išrašo PVM sąskaitas-faktūras.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl sandorių su UAB „Nikolmeda“ nurodė, jog pareiškėjas 2005 m. rugsėjo mėn. apskaitė dėvėtų rūbų (žieminių striukių, kepurių, pirštinių, darbinių kostiumų) įsigijimą iš UAB „Nikolmeda“ už 94 459 Lt, tarp jų 14 409 Lt PVM pagal pareiškėjui išrašytą 2005 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą NIK Nr. 0038, kurią UAB „Nikolmeda“ vardu pasirašė direktorius N. N., o pareiškėjo vardu pasirašė direktorius A. C.. Už prekes pareiškėjas atsiskaitė grynais pinigais pagal UAB „Nikolmeda“ vardu išrašytus kasos pajamų orderių kvitus, kuriuos UAB „Nikolmeda“ vardu pasirašė direktorius N. N., o kasos išlaidų orderių kvituose pasirašė pareiškėjos direktorius A. C., vyr. finansininkė Ž. R. ir kasininkė L. V.. Klaipėdos AVMI 2006 m. balandžio 27 d. atliko UAB „Nikolmeda“ laikotarpio nuo 2005 m. birželio 20 d. iki 2006 m. sausio 3 d. PVM patikrinimą. Patikrinimo akte konstatuojama, kad ši bendrovė nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, todėl patikrinimas buvo atliktas turimais VMI informacinės sistemos duomenimis bei pagal surinktą priešpriešinę medžiagą. Akte nurodyta, kad UAB „Nikolmeda“ AVMI iniciatyva 2006 m. sausio 3 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes nerasta jos deklaruotose buveinės ir veiklos vykdymo vietose. UAB „Nikolmeda“ patikrinimo aktu konstatuota, kad ši bendrovė realiai PVM sąskaitose faktūrose įformintų operacijų atlikti negalėjo, nes tam neturėjo jokių resursų, jokios ekonominės veiklos nevykdė. Be to, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu PVM sąskaitomis-faktūromis įformino tik medienos prekių pardavimą ir tik keltuvų nuomos operacijas kitiems ūkio subjektams. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas taip pat visiškai nesiėmė priemonių, kad įsitikintų, ar nurodyta bendrovė buvo įsigijusi prekes, kurių pirkimą pardavimą pareiškėjos bendrovė ir UAB „Nikolmeda“ įformino PVM sąskaitose-faktūrose. Mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo pateikti informaciją apie šią bendrovę, tačiau 2010 m. vasario 22 d. atsakyme į žodinį nurodymą direktorius A. C. jokios konkrečios informacijos apie prekių įsigijimą pateikti negalėjo. Pareiškėjo direktorius 2010 m. gegužės 24 d. paaiškinime aiškina, kad mano, jog kontaktai buvo su tais žmonėmis, kurie pasirašė prekių tiekimo dokumentus. Iš šių atsakymų matyti, kad jie yra bendro pobūdžio ir šie atsakymai tik patvirtina, kad realiai pareiškėjas (bendrovę atstovaujantys darbuotojai) netikrino, su kuo atliekamos operacijos. Įmonės antspaudo turėjimas, įgaliojimo turėjimas dar nereiškia, kad tuos dokumentus turintis asmuo realiai atstovauja įmonei, su kuria atliekamos operacijos.
Dėl sandorių su UAB „Virgimeda“ nurodė, jog pareiškėjas pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą VIR Nr. 0157 apskaitė marketingo paslaugų pirkimą iš UAB „Virgimeda“ už 101 487,08 Lt, iš tos sumos 15 481,08 PVM (marketingo paslaugos, potencialių rinkų tyrimai, formavimas produkcijos (paslaugų, darbų) pardavimo tinklo, įmonės reklama užsienyje, gaminimas reklamos bukletų, stendų, produkcijos skelbimas laikraščiuose užsienyje, paieška potencialių tiekėjų ir klientų). PVM sąskaitą faktūrą išrašė direktorius V. N., sąskaitą priėmė pareiškėjo direktorius A. C.. Taip pat pagal laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 6 d. iki 2005 m. lapkričio 20 d. UAB „Virgimeda“ vardu išrašytas 7 PVM sąskaitas-faktūras pareiškėjas apskaitė dėvėtų rūbų (13 750 kg) bei avalynės (8270 kg) už 422 227,60 Lt, iš tos sumos 64 407,60 Lt PVM įsigijimą. Išrašytose PVM sąskaitose faktūrose UAB „Virgimeda“ vardu pasirašė UAB „Virgimeda“ direktorius V. N., o pareiškėjo vardu – direktorius A. C.. Atsiskaitymas už paslaugas bei prekes įformintas grynais pinigais, t. y. pagal UAB „Virgimeda“ vardu išrašytus kasos pajamų orderių kvitus iš viso pareiškėjas tos bendrovės akcininkui V. N. iš kasos grynais pinigais išmokėjo 523 714,68 Lt. Dėl šio atvejo mokesčių administratorius taip pat vadovavosi UAB „Virgimeda“ 2010 m. gegužės 14 d. atliktu PVM mokestiniu tyrimu už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje 2.8. punkte analizuojamos šios bendrovės sąsajos su pareiškėju. Pirmiausiai pasisakoma dėl Marketingo paslaugų atlikimo sutarties Nr. 05-01/03. Konstatuojama, kad nebuvo nustatyta, jog ši bendrovė turėtų kokių nors resursų tokios sutarties vykdymui. Pareiškėjas vėliau mokestinio ginčo metu nepateikė jokių duomenų, kad ši sutartis buvo reali, kad pirko tokias paslaugas, o už ką mokėta, nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo rasta jokių duomenų, patvirtinančių, kad ši bendrovė galėjo parduoti pareiškėjui drabužių. UAB „Virgimeda“ mokestinio tyrimo metu padaryta išvada, kad ši bendrovė realiai PVM sąskaitose faktūros įformintų operacijų atlikti negalėjo, nes tam neturėjo jokių resursų, negalėjo parduoti to, ko nebuvo įsigijusi. Pareiškėjo Patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „Virgimeda“ akcininkas V. N. (gyvenantis Rusijoje) valstybės sienos laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. nekirto, taip pat nenustatyta, kad jis būtų deklaravęs pervežamus grynus pinigus. Šiuo atveju taip pat akivaizdu, kad pareiškėjas visiškai netikrino, su kuo vykdomos ūkinės operacijos, o dėl paslaugų pirkimo jokių įrodymų nepateikė, kas reiškia, kad žinojo, jog apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos nebuvo perkamos. Taigi, mokesčių administratorius yra įrodęs, kad dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos nevyko visiškai, todėl įrodyti priešingai turėjo būtent pareiškėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus padarytų išvadų teisingumas patvirtinamas ir aptariamų mokesčių teisiniu reglamentavimu. Taikyti ūkinių operacijų metu galioję teisės aktai reikalavo, kad PVM sąskaita-faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus rekvizitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 80 straipsnis). Pareiškėjas aiškina, kad šiuo atveju PVM sąskaitos-faktūros turėjo visus būtinus rekvizitus, mokesčių administratorius nenurodė, kad trūktų kokio nors privalomo rekvizito. Tačiau taip nėra, kadangi, kaip pagrįstai nurodyta mokestinio ginčo sprendimuose, visos aptartos PVM sąskaitos faktūros neturėjo vieno svarbaus rekvizito, kurio reikalavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis, - nurodytas netikras ūkinės operacijos turinys, kas reiškia, kad jis iš viso nenurodytas, nes ūkinės operacijos tarp PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų ūkio subjektų nevyko ir vykti negalėjo. Jeigu vyko kitokia ūkinė operacija, tai bet kuriuo atveju nagrinėtos PVM sąskaitos faktūros jau neturėjo juridinės galios ir jomis pareiškėjas negalėjo pagrįsti teisės į PVM atskaitą. PVMĮ 64 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad MAĮ nustatytais pagrindais PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas formaliai atitinka šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus (MAĮ 10 straipsnyje nustatyta pirmenybė veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai). Vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsniu, pirkimo PVM gali būti įtrauktas į PVM atskaitą tik tuo atveju, kai turimas dokumentas realiai patvirtina prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, t. y. pridėtinės vertės sukūrimą. Taip pat nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo partnerių veiklos neteisėtumą, o atveju dėl Marketingo paslaugų teikimo, akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo, kad forminama iš viso neegzistuojanti ūkinė operacija. Toliau dėstė, kad dėl tų pačių priežasčių (fiktyvios PVM sąskaitos-faktūros) buvo paneigta ir pareiškėjo teisė į leidžiamus atskaitymus apskaičiuojant pelno mokestį. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad visgi buvo sumokėtas pelno mokestis nuo pardavimų tų prekių, kurios įsigytos pagal netinkamas PVM sąskaitas faktūras, reiškia, tos prekės realiai egzistavo, šiam ginčui jokios teisinės reikšmės neturi. Pareiškėjas 2006 m. spalio 2 d. Klaipėdos AVMI pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją (Patikrinimo akto duomenys). Tuo metu galiojusi Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies redakcija reglamentavo, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Jau minėta, kad šio ginčo metu nustatyta, kad tirtos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes jose nurodyta ūkinė operacija tarp jose nurodytų ūkio subjektų nevyko. Taigi, išlaidos nebuvo pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Tačiau pajamų pripažinimui toks reikalavimas nebuvo taikomas. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 16 dalį pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Minėta, kad pareiškėjas pats deklaravo pajamų, įtrauktų į pelno mokesčio bazę, bendrą sumą, nurodė finansinėje apskaitoje nustatytą mokestinių metų pelną (nuostolį) prieš apmokestinimą, šiais duomenimis ir buvo vadovaujamasi, juos pakoreguojant dėl dalies sąnaudų nepripažinimo. Šiuo atveju mokesčių administratorius netikrino, už kokią veiklą pinigine išraiška pareiškėjas apskaičiavo savo pajamas, tačiau iš esmės neneigė, kad pareiškėjas iš nežinomų ūkio subjektų buvo įsigijęs prekių (dėvėtų rūbų ir avalynės), kurias pardavė ir gavo pajamų. Mokesčių administratorius neneigė, kad už dėvėtų rūbų pardavimą į Rusiją pareiškėjas gavo pajamų, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad tų daiktų įsigijimas pareiškėjo buvo pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas juos įsigijo iš nenustatytų asmenų, prekės apyvartoje nedraudžiamos, todėl gautos pajamos galėjo būti apmokestintos, nepaisant, kad nėra jų įsigijimą patvirtinančių dokumentų.
Dėl ginčijamų baudų dydžio teismas nurodė, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio 2 ir 4 dalimis, sprendė klausimą dėl baudos, kurios dydį įstatymas apibrėžė nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos. Taip pat baudos skyrimą reglamentavo MAĮ 139 straipsnio 1 dalis. Baudą tokiais atvejais skiria apskrities mokesčių inspekcija, kai patvirtina Patikrinimo aktą. Klaipėdos AVMI Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, priešingai nei teigia pareiškėjas, motyvavo baudų skyrimą. Nurodyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė, kad bendrovė apskaitė juridinės galios neturinčius dokumentus, kuriuose nurodytos ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis nevyko, taip pat atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad bendrovė patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo, tai laikė baudą mažinančia aplinkybe, todėl paskyrė vidutinio dydžio baudas. Šiuo atveju atsižvelgta į pažeidimo pobūdį. Visa mokestinio ginčo medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, visai nesidomėdamas savo ūkio partnerių veikla, padėjo sudaryti juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus ir tuo prisidėjo prie netikrų sandorių, kuriais siekta sukurti kuo didesnę prekių judėjimo grandinę formaliai PVM atskaitai pavaizduoti, įforminimo. Tokia veikla pažeidžiama PVM esmė, kadangi šio mokesčio objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai prekes tiekia ir paslaugas teikia apmokestinamas asmuo vykdydamas ekonominę veiklą (PVMĮ 3 straipsnis). Taigi, pareiškėjo veikla prisidėjo prie to, kad ūkio subjektai, kurie jokios pridėtinės vertės nesukūrė, mokesčio į biudžetą nemokėjo, visgi perdavė teisę į mokesčio atskaitą kitiems ūkio subjektams. Tai ir yra padaryto mokesčio įstatymo pažeidimo pobūdis, į kurį mokesčių administratorius pagrįstai atsižvelgė. Pažymėjo, jog dėl pelno mokesčio baudos taikytas MAĮ 139 straipsnis. Šioje normoje taip pat yra nuoroda į tai, kad skiriant baudą atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, į tai, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, atsižvelgiama, ar pripažįstamas pažeidimas, į kitas aplinkybes, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis. Šiuo atveju taip pat atsižvelgta į lengvinančią aplinkybę, kuri mažina baudą, tačiau atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas panaudojo juridinės galios neturinčius dokumentus. Pridūrė ir tai, jog pareiškėjo skundo reikalavime yra nuoroda, kad pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos AVMI 2010 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (04)-AP-03, tačiau kartu su skundu toks sprendimas teismui nepateiktas, kaip to reikalauja ABTĮ 24 straipsnio 1 dalis, pareiškėjo skunde teismui taip pat nėra jokių motyvų dėl tokio sprendimo neteisėtumo ar jo realaus egzistavimo, nėra nuorodos, kuo jis pažeidžia pareiškėjo teises, be to, nuorodų į šį aktą nėra ir mokestinio ginčo metu teiktuose pareiškėjo skunduose ir rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto, todėl šio pareiškėjo reikalavimo teismas netenkino, pripažindamas, jog jis visai nepagrįstas.
IV.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111 – 113), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo pateiktą skundą.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamame teismo sprendime nepateikiant jokių objektyvių įrodymų yra konstatuojama, kad apeliantas vykdydamas sutartinius santykius su UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“ ir UAB „Virgimeda“ (toliau – ir Bendrovės) veikė nesąžiningai, dėl ko netenka teisės į PVM atskaitą. Taip pat yra nurodoma, kad nei apeliantas nei paminėtos bendrovės realiai nevykdė ūkinių operacijų, kurias atspindėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose ir PVM sąskaitose-faktūrose. Tokiu būdu apelianto veikla neatitinka juridinių faktų visumos, konstatuotos LVAT 2004 m. spalio 27 nutartyje Nr. Al-355-2004, kurioje LVAT nurodė, jog tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą yra būtina juridinių faktų visuma: ūkinės operacijos tikras įvykdymas; tokios operacijos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose ir asmens įgyjančio teisę į PVM atskaitą sąžiningumas. Nagrinėjamu atveju yra nepripažįstama apelianto teisė į PVM atskaitą būtent dėl neva realaus ūkinės operacijos nevykdymo ir nesąžiningumo. Mano, jog šias išvadas teismas padarė nepagrįstai, nes jos akivaizdžiai prieštarauja liudytojų – minėtų bendrovių darbuotojų ir vadovų – duotiems parodymams, kuriais remiantis galima objektyviai spręsti, kad veikla buvo vykdoma. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą nebuvo kreipiama dėmesio į svarbias aplinkybes, kurios buvo nurodytos visuose apelianto skunduose ir paaiškinimuose, kad tiek apelianto įmonė, tiek ir minėtos bendrovės dažnai veikė kaip tarpininkai, o prekes pasiimdavo galutinis pirkėjas, kad įmonių bendradarbiavimas buvo nevienadienis, kad niekada nebuvo nesklandumų dėl atsiskaitymų ir prekių pristatymų, todėl apeliantas pagrįstai pasitikėjo verslo partneriais. Teigia, jog visus dokumentus pasirašydavo bendrovių antspaudus turintys darbuotojai, bendrovių direktoriai tarpusavyje nuolat bendravo, buvo lankomasi bendrovių patalpose tiek pasirašant sutartis, tiek ir atsiskaitant už prekes, todėl apeliantui niekada nekilo įtarimų, kad minėtos bendrovės gali veikti neteisėtai, slėpti mokesčius ir kt. Pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog apelianto veiksmų visuma: nesidomėjimas kontrahentais, darbuotojų neidentifikavimas yra vertinamas, kaip apelianto nesąžiningumas, paneigiantis išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų juridinę galią. Mano, jog vertinant apelianto sąžiningumą buvo netinkamai interpretuojamos įstatymų normos ir teismų praktika, nes nebuvo iš esmės atsižvelgta į apelianto direktoriaus A. C. pateiktus paaiškinimus ir atsakymus, o tik deklaratyviai apie juos užsiminta skundžiamame sprendime. Pažymi ir tai, kad teisės aktai nenumato pareigos reikalauti visiško kontrahento veiklos ištyrimo, todėl mokesčių administratoriaus nurodomas pareiškėjos neveiklumas dėl atskirų bendrovių darbuotojų identifikavimo, darbo santykių legalumo nustatymo, pasirašiusių PVM sąskaitas-faktūras, neturi reikšmės įrodinėjant pareiškėjo nesąžiningumą.
Taip pat nurodo, jog ūkinių operacijų su minėtomis bendrovėmis vykdymo realumui pagrįsti, apeliantas pateikė apmokėjimus patvirtinančius dokumentus, prekių eksporto dokumentus, sandėliavimo ir prekių likučių dokumentus, PVM sąskaitas-faktūras. Visų šių dokumentų pagrindu galima objektyviai konstatuoti, kad ūkinės operacijos buvo realios ir tikrai vykdomos. Objektyviais įrodymais apeliantas pagrindė prekių judėjimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ūkinės operacijos buvo apsimestinės. Akcentuoja, jog skundžiamą sprendimą priėmęs teismas rėmėsi tik prielaidomis, neaptarė jokių objektyvių įrodymų dėl neva nevykusių ūkinių operacijų. Tokiais veiksmais teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įstatymų normas ir nesilaikė teismų praktikos. Sprendimas grindžiamas prielaidomis ir prieštaringais įrodymais, kas iš esmės draudžiama MAĮ ir ABTĮ. Atkreipia dėmesį, kad iš byloje pateiktų muitinės dokumentų, kurie atspindi prekių eksportą, yra užfiksuoti prekių kodai, kurie sutampa su prekių kodais fiksuojamais, dokumentuose sudarytuose tarp anksčiau minėtų bendrovių. Teismui taip pat buvo pateikti ir prekių sandėliavimą patvirtinantys dokumentai. Tokiu būdu objektyviai galima nustatyti, kad prekės buvo įgytos būtent iš apelianto kontrahentų, kas pagrįstai įrodo, jog nagrinėjamos ūkinės operacijos buvo realios, o jas įforminantys dokumentai turi juridinę galią. Priduria, jog nesutinka su teismo išvada, kad informacijos nebuvimas apie minėtas bendroves, su kuriomis ir buvo vykdomos neva apsimestinės ūkinės operacijos, pripažįstamas, kaip tikslas nuslėpti mokėtinus į valstybės biudžetą mokesčius, nes objektyvių įrodymų nepateikimas, kitų bendrovių neteisėti ar aplaidūs veiksmai, negali būti pagrindu priimti sprendimus, kuriais grubiai pažeidžiami apelianto interesai ir teisės. Be to, tiek teismas priimtame sprendime, tiek ir atsakovai pateiktuose dokumentuose daug kartų remiasi informacija gauta iš trečiųjų asmenų, tačiau konkrečiai nenurodo informacijos šaltinio, pačios informacijos, todėl tokiais įrodymais teismas priimdamas sprendimą remtis negali, kadangi jie neatitinka įrodymų leistinumo ir tikrumo sampratos.
Pažymi ir tai, jog priėmęs skundžiamą sprendimą teismas visiškai nesivadovavo LVAT suformuota praktika analogiškose bylose. LVAT 2008 m. liepos 25 d. sprendime Nr. A146-l 398/2008 yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad mokesčių administratorius dėl atitinkamų priežasčių negali patikrinti jam žinomo atitinkamos ūkinės operacijos dalyvio apskaitos dokumentų, pati savaime negali sukelti neigiamų mokestinių pasekmių kitam toje pačioje operacijoje dalyvavusiam ūkio subjektui. Šiuo atveju teismas, neturėdamas duomenų apie pareiškėjo kontrahentų apskaitą, padarė prielaidas, kad ūkinės operacijos realiai nevyko. Tame pačiame LVAT sprendime buvo nurodyta, kad esant apskaitos dokumentuose visiems būtiniems rekvizitams ir įrodymais objektyviai nepaneigus, kad tuose dokumentuose nurodytos operacijos įvyko, nėra pagrindo teigti, kad ūkinė operacija neįvyko, o apskaitos dokumentas neturi juridinės galios. Be to, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratoriaus apeliantui skirta bauda yra teisėta ir tinkamai apskaičiuota. Kaip apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra nurodoma, juridinės galios neturinčių dokumentų apskaitymas. Toks sunkinančios aplinkybės vertinimas neatitinka įstatymo normų ir pagrindinių teisės principų, kadangi iš esmės apeliantui taikoma bauda ir sunkinama pačia jo neva padaryta veikla, dėl kurios ir yra nustatoma nuobauda.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 154 – 158) prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Paminėtina, jog byloje nustatyta, jog pareiškėjas per laikotarpį nuo 2005 m. liepos 28 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d. apskaitė iš viso 42 974 kg dėvėtų rūbų bei avalynės už 573 396,81 Lt, iš tos sumos 87 467,31 Lt PVM, įsigijimą iš UAB „Terrazyt prekyba“, kuri savo vardu išrašė 6 PVM sąskaitas faktūras, pareiškėjas 2005 m. rugsėjo mėn. apskaitė dėvėtų rūbų (žieminių striukių, kepurių, pirštinių, darbinių kostiumų) įsigijimą iš UAB „Nikolmeda“ už 94 459 Lt, tarp jų 14 409 Lt PVM pagal pareiškėjui išrašytą 2005 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą NIK Nr. 0038. Pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą VIR Nr. 0157 pareiškėjas apskaitė marketingo paslaugų pirkimą iš UAB „Virgimeda“ už 101 487,08 Lt, iš tos sumos 15 481,08 PVM (marketingo paslaugos, potencialių rinkų tyrimai, formavimas produkcijos (paslaugų, darbų) pardavimo tinklo, įmonės reklama užsienyje, gaminimas reklamos bukletų, stendų, produkcijos skelbimas laikraščiuose užsienyje, paieška potencialių tiekėjų ir klientų). Taip pat pagal laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 6 d. iki 2005 m. lapkričio 20 d. UAB „Virgimeda“ vardu išrašytas 7 PVM sąskaitas-faktūras pareiškėjas apskaitė dėvėtų rūbų (13 750 kg) bei avalynės (8270 kg) už 422 227,60 Lt, iš tos sumos 64 407,60 Lt PVM įsigijimą.
Pareiškėjas mokesčių administratoriaus sprendimą nepripažinti jo teisės į PVM atskaitą ginčija, savo apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, jog: 1) objektyvūs įrodymai pagrindžia, jog ūkinės operacijos su minėtomis įmonėmis buvo realiai vykdomos, tačiau teismas neatsižvelgė į jo teiktus paaiškinimus, neįvertino svarbių bylai aplinkybių ir t. t.; 2) teisės aktai nereikalauja visiško kontrahento veiklos ištyrimo, o kitų bendrovių veiksmai negali būti pagrindu priimti jo teises pažeidžiančius sprendimus; 3) mokesčių administratoriaus paskirta bauda nėra teisėta, nes jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe įvardyta juridinės galios neturinčių dokumentų apskaitymas, kas ir taip sudaro baustiną veiką.
Dėl pareiškėjo ir UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“, UAB „Virgimeda“ buhalteriniuose dokumentuose įformintų sandorių (ūkinio operacijų) realumo
Teisės į PVM atskaitą, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) VII ir VIII skyrių normomis, įgyvendinimas siejamas tiek su formaliųjų įstatymo reikalavimų – tokių kaip teisės aktų reikalavimus atitinkančių PVM sąskaitų-faktūrų turėjimu (PVMĮ 64 straipsnis) ir buvimu PVM mokėtoju (PVMĮ 57 straipsnis) – vykdymu, tiek su ūkinių operacijų realumu bei su reikalavimo elgtis sąžiningai, kildintino iš mokesčių mokėtojų lygybės principo, laikymųsi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ūkinės operacijos, užfiksuotos ginčo apskaitos dokumentuose realiai neįvyko, todėl ši būtinoji sąlyga, suteikianti teisę į PVM atskaitą pareiškėjo įgyvendinta nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, jog visos faktinės aplinkybės, buvo nustatytos išsamia ir pakankama mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visuma. Jos buvo detaliai išanalizuotos pirmosios instancijos teismo, kurio vertinimui apeliacinės instancijos teismas pritaria ir jo detaliai nebekartoja.
Pabrėžtina, jog byloje buvo neabejotinai įrodyta, kad visi trys pareiškėjo kontrahentai – UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“, UAB „Virgimeda“ – negalėjo atlikti ginčo apskaitos dokumentuose įformintų ūkinių operacijų, nes tam neturėjo ekonominei veiklai vykdyti reikalingų išteklių – patalpų, transporto priemonių prekių gabenimui, reikalingos kvalifikacijos darbuotojų ir pan., bet priešingai – buvo naudojamos kaip „priedangos įmonės“ neteisėtai veikai vykdyti. Šios aplinkybės buvo nustatytos mokesčių administratoriaus patikrinimo aktais (MGK bylos l. 106 – 151; 152 – 166; 167 – 186), dėl kurių pagrįstumo teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, todėl tas pareiškėjo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, vadovaudamasis prielaidomis ir prieštaringais įrodymais, yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių administratoriaus nustatytosios aplinkybės nepalieka abejonių, jog ūkinės operacijos vykti realiai negalėjo, nes tai buvo objektyviai neįmanoma arba, kiek kitais žodžiais, pareiškėjo kontrahentai negalėjo parduoti to, ko nebuvo realiai įsigiję. Įrodžius minėtųjų ūkinių operacijų neįmanomumą, t. y. nustačius konkrečius faktus, tokius kaip išteklių ekonominei veiklai vykdyti stoka, nepagrįsta teigti ir tai, kad jų realumą vis dėlto įrodo bendrovių darbuotojų ir vadovų, tarp jų – ir pareiškėjo direktoriaus A. C. paaiškinimas (MGK bylos l. 103 – 105), kuriuo jis, beje, nurodė neprisimenantis tikslių sandorių sudarymo aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys negali būti svaresni, t. y. turėti didesnės įrodomosios galios ir įtikinamo tikrumo laipsnio, nei aukščiau įvardyti faktai, nustatyti leistinais įrodymais, bei nenuneigia teismo įsitikinimo pastarųjų faktų egzistavimu. Pridurtina, jog pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu taipogi akcentavo, jog ūkinių operacijų realumą patvirtina byloje esantys muitinės dokumentai, tačiau teisėjų kolegija šiuos dokumentus vertina kritiškai, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, eksporto deklaracijos dar neįrodo, jog prekės pirktos iš kontrahentų, todėl šių prekių skaičiaus, kiekio ir netgi labiau individualių požymių palyginimas su ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytomis prekėmis pareiškėjo dėstomų faktų savaime neįrodytų.
Dėl pareiškėjo neveiklumo (nesidomėjimo) kontrahentų veikla reikšmės, įrodinėjant jo nesąžiningumą
Minėta, jog teisės į PVM atskaitą įgyvendinimas, be kita ko, siejamas ir su reikalavimo elgtis sąžiningai, kildintino iš mokesčių mokėtojų lygybės principo, laikymųsi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006). Šiuo aspektu pažymėtina, jog jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128-142).
Kaip ne kartą pažymėjo savo nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui ir pan.), gali atlikti. Taigi, vertinant mokesčio mokėtojo sąžiningumą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti jo veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos partnerio veiklos sąžiningumu.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys rodo, kad jokių veiksmų pareiškėjas, idant nustatytų, ar minėtos bendrovės realiai vykdo ūkines operacijas, nesiėmė, nors turėjo visas galimybes sužinoti apie savo kontrahentų veiklos neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas visiškai nesidomėjo, ar bendrovės parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes pakrauna pareiškėjo pirkėjams. Taip pat pareiškėjas nesidomėjo savo kontrahentų vardu sutartis pasirašiusiųjų asmenų tapatybėmis, įmonių veiklos vietomis. Visiškas nesidomėjimas kontrahentų veikla konkrečiu atveju akivaizdžiai prieštarauja sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus verslo subjekto modus operandi (veikimo būdui). Tuo tarpu vien tai, jog, kaip teigė pareiškėjas, sutartis pasirašydavo antspaudus turintys asmenys, teismo vertinimu, nėra pakankama ir minėtiems rūpestingo bei apdairaus verslo subjekto kriterijams neatitinka. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog bendrovių bendradarbiavimas buvo nevienadienis, todėl jis pasitikėjo verslo partneriais. Tačiau šis jo teiginys, teisėjų kolegijos nuomone, kaip tik įrodo, jog tęstinis komercinių santykių pobūdis suteikė jam galimybių nuodugniau susipažinti su kontrahentų veikla, tačiau jis, kaip minėta, jokių veiksmų nesiėmė bei negalėjo paaiškinti konkrečių sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Be to, byloje buvo nustatyta, jog vienoje iš ginčo PVM sąskaitų-faktūrų (MGK byla l. 79) buvo įformintas marketingo (rinkų tyrimai, įmonės reklama užsienyje, reklaminių bukletų gamyba ir pan.) paslaugų pirkimas iš UAB „Virgimeda“, tačiau šios paslaugos realiai suteiktos nebuvo. Atsižvelgus į marketingo paslaugų pobūdį (MGK bylos l. 74 – 77), t. y. į tai, kad jos buvo neatsiejamai susijusios su potencialių rinkų tyrimu ar potencialių partnerių ir tiekėjų paieška, be kita ko, informuojant ir konsultuojant pareiškėją, akivaizdu, jog pareiškėjas žinojo, jog forminama iš viso neegzistuojanti operacija. Todėl jis nepagrįstai teigia, jog kitų bendrovių neteisėti ir aplaidūs veiksmai negali sąlygoti jo teises ir interesus pažeidžiančių sprendimų, nes tokiam teiginiui būtų galima pritarti, tik jei pareiškėjas būtų buvęs sąžiningu.
Dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio
Pareiškėjui, kaip įvardyta anksčiau, mokesčių administratorius, nustatęs, kad jis nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 181 765 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Terrazyt prekyba“, UAB „Nikolmeda“ ir UAB „Virgimeda“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, be kita ko, skyrė 54 530 Lt (30 %) PVM baudą ir 45 441 Lt (30 %) PM baudą.
Kaip matyti iš Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokesčių administratorius atitinkamo dydžio (30 %) baudą parinko, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas apskaitė juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, kuriuose nurodytomis sąlygomis užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, ką įvertino, kaip baudą didinančią aplinkybę bei tuo, jog jis patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, ką įvertino kaip baudą mažinančią aplinkybę. Pareiškėjas su tokiu mokesčių administratoriaus baudos dydžiu nesutinka.
Pažymėtina, jog baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą skiriantį baudą motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr. 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261‑214/2008).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu faktą, jog pareiškėjas apskaitė juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, kuriuose nurodytomis sąlygomis užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, kvalifikuoti kaip baudą didinančią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas pagrįstai teigia, jog iš esmės tokiu būdu jam taikoma bauda „būtų padidinta jo paties padaryta veika“. Teigtina, jog pats mokestinis pažeidimas, už kurį yra baudžiama, t. y. neteisėtai suformuota PVM atskaita, savaime implikuoja vienokių ar kitokių neleistinų veiksmų atlikimą, todėl pripažinti tą byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas apskaitė juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, kuriuose nurodytomis sąlygomis užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, svarbia ar specifiška, bei sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą yra nepagrįsta. Spręstina, jog šiuo aspektu mokesčių administratoriaus pateikta motyvacija nėra pakankama, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kas, priešingai nei anksčiau analizuoti teiginiai, įstatymo leidėjo expressis verbis įvertinta kaip baudą mažinanti aplinkybė, jam paskirtoji bauda, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, mažintina iki minimalios (10 %), t. y. 18 176 Lt PVM baudos ir 15 147 Lt PM baudos.
Be to, pareiškėjui paskirta bauda mažintina atsižvelgiant į tai, kad su mokesčiais susijusių sumų – delspinigių ir baudos, suma yra beveik tokia kaip pareiškėjo neįvykdyta pagrindinė mokestinė prievolė. Pareiškėjui už ilgą laikotarpį yra paskaičiuoti delspinigiai. Pareiškėjui mokesčių administratoriaus paskirta 30 % dydžio bauda kartu su kitomis su mokesčiu susijusiomis pagal įstatymą paskaičiuotomis delspinigių sumomis, mokesčių mokėtojui nustato neproporcingą sankciją už mokesčių įstatymų pažeidimą, šios sankcijos nei prevencinis, nei nubaudimo poveikis neturėtų būti toks, kad neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.
Apibendrinant pažymėtina, jog atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinusi teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu, vadovaujantis PVMĮ 58, 64, 80 straipsniais ir 123 straipsnio 2 dalimi, taip pat – PMĮ 11 straipsniu, nurodyti bendrovei į biudžetą papildomai sumokėti 181 765 Lt PVM ir 151 471 Lt PM, taip pat – vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalimi ir 97 straipsnio 2 dalimi, 124 295 Lt PVM delspinigių bei 88 217 Lt PM delspinigių. Nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjui papildomai paskaičiuotų mokėtinų mokesčių sumų teisingumo abejonių nekyla (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Tačiau teisėjų kolegija, kaip nurodyta aukščiau, nesutinka su mokesčių administratoriaus pareiškėjui paskirtų baudų dydžiu (30 %), todėl sprendžia, jog jis mažintinas iki minimumo (10 %).
Pridurtina, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių ir jų delspinigių sumas. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, tiek ikiteisminių institucijų, tiek pirmosios instancijos teismo iš esmės buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo nurodyta pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių ir jų delspinigių sumas. Tuo tarpu dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta ir patvirtinta bauda už mokesčių įstatymų pažeidimus, sprendimas yra keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Siampeksas ir Co“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Siampeksas ir Co“ skundą tenkinti iš dalies. Klaipėdos AVMI 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (6.5)-47 dėl patikrinimo akto tvirtinimo paskirtąsias baudas sumažinti iki 18 176 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudos ir 15 147 Lt pelno mokesčio baudos. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.