Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-30 · Administracinė byla Nr. AS-146-279-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-30
Bylos Nr.
AS-146-279-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
K., K. S. M.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
Advokatai
Audronė Petronytė
Administracinė byla Nr. AS146–2792010 Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. M. atstovės advokatės Audronės Petronytės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

pareiškėjas K. S. M. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas:

1. Panaikinti 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus priimtą sprendimą Nr. 162-7 „Dėl D nacionalinės daugkartinės vizos Nr. LT 1805000 panaikinimo Indijos Respublikos piliečiui K. S. M.";

2. Panaikinti 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimą Nr. 155-11 "Dėl Indijos Respublikos piliečio K. S. M. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos".

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 155-11, kuriuo jis įpareigotas per 3 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos išvykti iš Lietuvos Respublikos į Indijos Respubliką, galiojimą ir pratęsti K. S. M. buvimo Lietuvos Respublikoje terminą iki teismas išnagrinės šią administracinę bylą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo K. S. M. skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai naikinamas užsieniečio leidimas gyventi. Pažymėjo, kad pareiškėjo teismui apskųsto sprendimo dėl panaikinimo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje vykdymas yra sustabdytas teisės normos pagrindu, todėl konstatavo, kad iki ginčo išsprendimo teisme jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jis negali būti įpareigotas išvykti. Ginčijami administraciniai aktai yra tiesiogiai susiję vienas su kitu, todėl juos apskundus teismui aktų sustabdymo pagrindas yra išspręstas nurodytu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Laikinai sustabdyti ginčijamą aktą galima su sąlyga, kad nesiėmus šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas tuo atveju, jei teismas patenkintų skundą ir panaikintų ginčijamą aktą. Pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, akcentuojama būtinybė motyvuotai įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus. Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo paskirti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

2010 m. kovo 30 d. pareiškėjo K. S. M. atstovė advokatė Audronė Petronytė pateikė atskirąjį skundą (b. l. 42-43, 50-51) dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties, kuriuo prašo pakeisti panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvus:

1. Pažymi, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo (ginčo) dalykas nėra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, nes pareiškėjui K. S. M. Valstybės sienos apsaugos tarnyba panaikino „D" kategorijos nacionalinę vizą o ne leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas be jokio pagrindo nusprendė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Kadangi Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 139 str. 3 d. yra nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais priimto sprendimo vykdymas yra sustabdomas, kai atitinkamas administracinis teismas priima nutartį, todėl 2010-03-08 pareiškėjo skunde ir buvo prašoma sustabdyti 2010-03-04 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Pakrančių apsaugos rinktinės nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus priimto sprendimo Nr. 155-11 vykdymą ir pratęsti K. S. M. buvimo Lietuvos Respublikoje terminą iki teismas išnagrinės šią administracinę bylą.

3. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui priėmus nutartį dėl tų aplinkybių, kurių pareiškėjas savo skunde net nenurodo, o tuo labiau net neskundžia, atsirado pagrindas apskųsti 2010-03-16 nutarties dalį, kuria atsisakoma pareiškėjui K. S. M. taikyti jo skunde išdėstyto reikalavimo užtikrinimo priemones skundžiamo sprendimo atžvilgiu, nes ši teismo nutarties dalis yra nepagrįsta ir keistina, kadangi pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė jo nurodyto teisės akto normas.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 139 straipsnio 3 dalies normomis, ar užsieniečio atžvilgiu priimtas sprendimas dėl įpareigojimo išvykti gali būti sustabdytas, turėtų būti vertinamos tiek to paties įstatymo panašios normos, tiek kiti teisės aktai, nes sprendimo sustabdymas iš esmės reiškia užsieniečio neteisėto buvimo šalyje įteisinimą. Mano, kad užsieniečio išvykimas į kitą šalį nagrinėjamu atveju neapsunkins šios administracinės bylos nagrinėjimo, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą jis įgytų teisę į patirtos žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo sprendimą dėl pareiškėjo atskirojo skundo priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (71 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas (71 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas iš esmės inicijuoja ginčą dėl jo atžvilgiu priimtų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo laikinai sustabdyti 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 155-11, kuriuo jis įpareigotas per 3 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos išvykti iš Lietuvos Respublikos į Indijos Respubliką, galiojimą t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 139 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet teismui apskųsto sprendimo, priimto pagal šį įstatymą vykdymas yra sustabdomas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vienas iš tokio sustabdymo pagrindų yra 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos – apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai naikinamas užsieniečio leidimas gyventi. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjo keliamo ginčo dalykas yra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, todėl priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teismui apskųsto sprendimo dėl panaikinimo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje vykdymas yra automatiškai sustabdytas teisės normos pagrindu (Įstatymo 139 str. 1 d. 1 p.). Priėjęs tokios išvados pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundu argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo dalyką ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui K. S. M. atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba panaikino „D" kategorijos nacionalinę vizą, o ne leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovė, nagrinėjamu atveju pareiškėjui galėtų būti taikoma Įstatymo 139 str. 3 d. norma, numatanti, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais priimto sprendimo vykdymas yra sustabdomas, tuo atveju kai atitinkamas administracinis teismas priima nutartį, bet ne Įstatymo 139 straipsnio 1 d. norma.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tikslingumo klausimas nebuvo iš esmės nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, konstatavus, kad ginčijamo sprendimo galiojimas yra automatiškai sustabdytas, pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkinamas iš dalies, perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. S. M. atstovės advokatės Audronės Petronytės atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta nepatenkinti pareiškėjo K. S. M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo K. S. M. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius