Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-18 · Administracinė byla Nr. I-9318-208/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-07-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-18
Bylos Nr.
I-9318-208/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03703-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
J. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Panemunių regioninio parko direkcijos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-9318-208/2014Proceso Nr. 3-61-3-03703-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjui J. D., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, atstovei Žydrei Stirbienei, trečiojo suinteresuotojo asmens Panemunių regioninio parko direkcijos atstovui Viktorui Ganusauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panemunių regioninio parko direkcijai dėl žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydamas priteisti jam iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VSTT) 292 000 Lt turtinės žalos ir 29 348,80 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2005 metų buvo pakeista žemės naudojimo paskirtis, jis ketino statyti aštuonių kambarių motelį su kavine, 2006 m. jis parengė detalųjį planą statyboms. Techniniam projektui Motelio su kavine statybos projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 66 2006-01-19 išdavė Kauno rajono savivaldybės administracija, kuriame nurodyta, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento sąlygos projektavimui išduotos 2005-11-22, Panemunių regioninio parko direkcijos sąlygos projektavimui išduotos 2005-11-24. Jokių prieštaravimų nei Kauno rajono savivaldybės administracija, nei Panemunių regioninio parko direkcija nereiškė. 2009-11-27 dar kartą buvo išduotos Panemunių regioninio parko direkcijos Specialiosios projektavimo sąlygos, tačiau jos po 10 dienų, tai yra 2009-12-07, raštu Nr. SR09-149 buvo atšauktos, argumentuojant VSTT 2006-12-18 raštu, kuriame išreiškiama abejonė detaliojo plano, sklypo padalinimo teisėtumu. Kauno rajono savivaldybės administracija 2009-12-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė jam išduoti sąlygas, motyvuodama susidariusia situacija. Pabrėžė, kad jam yra padaryta žala, kadangi nusipirkęs sklypą negalėjo pradėti jame detaliuoju planu suplanuotos komercinės veiklos, negavo pajamų, o patirtos detaliojo planavimo išlaidos tapo jo tiesioginiais nuostoliais, nuo 2005 m. bylinėjosi teismuose, kol galiausiai reikalavimai dėl statybos leidimo panaikinimo buvo atsiimti. Statyba buvo sustabdyta nuo 2005-05-17, per tą laiką pabrango statybinės medžiagos, kuras, statybos paslaugos. Jokių teisės aktų draudžiančių statybą nėra. Mano, kad dėl neaiškių priežasčių, ribojant konkurenciją dėl būsimos kavinės ir motelio Panemunės regioninio parko direkcijai buvo naudinga sužlugdyti jo verslą, tyčia jam buvo neleista vykdyti komercinę veiklą, turint tam visus reikiamus valstybės įgaliotų institucijų išduotus leidimus. Duomenų, kad jo sklypas patenka į draustinio teritoriją, viešajame registre įregistruota nėra. Kauno apylinkės teismo 2013-06-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2583-285/2013 Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atsiėmus ieškinį, ieškinys dėl statybos leidimo panaikinimo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo paliktas nenagrinėtas. Statinius jis planavo baigti statyti ir veiklą pradėti vykdyti 2006 metais. Sustabdžius statybas aštuoneriems metams, motelis ir kavinė darbą pradės aštuoneriais metais vėliau. Už šį periodą skaičiuojamos negautos pajamos po 100 Lt už dieną, tai už 8 metus iš viso 292 000 Lt. Dėl aštuonerių metų įtemptos, nervinės situacijos, kontrolių, ginčų, bylinėjimosi patyrė dar ir neturtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VSTT su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–33).

VSTT nurodė, kad pareiškėjo žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje – Panemunių regioniniame parke, kuris įsteigtas Atkuriamojo Seimo 1992-09-24 nutarimu Nr. I-2913. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-07 nutarimu Nr. 1311 pareiškėjo žemės sklypas pateko į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinį. Tą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011. Panemunių regioninio parko direkcija 2005-05-17 nustatė, kad pareiškėjo žemės sklype pradėtos galimai savavališkos statybos, nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ bei „Kraštovaizdžio draustiniai“. Tuo metu galiojantys teisės aktai nagrinėjamame žemės sklype statinių statybos nenumatė. Kauno apskrities viršininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, 2005-04-21 įsakymu Nr. 02-05-3854 leido pareiškėjui nuosavybės teise turimą žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį ir pan. Pareiškėjas vykdė savavališkas statybas tik remdamasis neteisėtai suderintu detaliuoju planu, tačiau neturėdamas nei statinio projekto, nei statybos leidimo. Tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-06-14 įsakymu Nr. D1-499 patvirtinus Panemunių regioninio plano tvarkymo planą nagrinėjamoje vietoje atsirado galimybė statyti motelį. Iki šio plano patvirtinimo statybos buvo negalimos, todėl visi procesai dėl savavališkų pareiškėjo veiksmų likvidavimo, inicijuoti Panemunių regioninio parko direkcijos iki tvarkymo plano įsigaliojimo, o jį patvirtinus iki procedūrinių dokumentų sutvarkymo teisės aktų nustatyta tvarka, buvo teisėti ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad tik Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos kreipusis į teismą, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į institucijas dėl specialiųjų reikalavimų bei gavo statybos leidimą statyti statinius nagrinėjamoje teritorijoje. Kadangi institucijų neteisėtų veiksmų nebuvo, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas. Kartu pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Panemunių regioninio parko direkcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).

Panemunių regioninio parko direkcija nurodė, kad pareiškėjui priklausantis sklypas yra Panemunių regioniniame parke, jo sklypas į saugomą teritoriją pateko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-07 nutarimu Nr. 1311 „Dėl Panemunių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribų patvirtinimo“. 2005-05-17 vykdant saugomų teritorijų kontrolę, buvo patikrintas pareiškėjui priklausantis žemės sklypas dėl pradėtų galimai savavališkų statybos darbų, buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ bei „Kraštovaizdžio draustiniai“. Informacija buvo perduota VSTT, Kauno rajono savivaldybės administracijai. Kauno apskrities viršininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, 2005-04-21 įsakymu Nr. 02-05-3854 leido pareiškėjui nuosavybės teise turimą žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį, poilsio namus ir pan. Į Panemunių regioninio parko direkciją dėl išvadų nebuvo kreiptasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011 pažymėjo, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinį, ką patvirtina Panemunių regioninio parko ribų planas. Pabrėžė, kad Panemunių regioninio parko direkcijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, ji veikė pagal jai nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, kas buvo konstatuota 2010-2011 m. teisminių procesų metu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nustatyta, kad Panemunių regioninio parko direkcija 2005-05-17 patikrinimo akte Nr. 4 (b. l. 20–21) nurodė, kad pareiškėjo žemės sklype pradėtos galimai savavališkos statybos, nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra nuodyta, kad pareiškėjo sklypas įeina į Panemunių regioninio parko teritoriją. Panemunių regioninio parko direkcija 2005-05-19 rašte Nr. SR 05-70 ir 2005-05-19 rašte Nr. SR 05-71 (b. l. 22, 23) nurodė, kad pagrindinė visų pareiškėjo pažeidimų priežastis tai, kad Kauno rajono žemėtvarkos darbuotojai į piliečio žemės nuosavybės dokumentus neįrašė specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kad yra saugoma teritorija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2010-06-14 įsakymu Nr. D1-499 patvirtino Panemunių regioninio parko tvarkymo planą (b. l. 42), kuriame pareiškėjo sklype numatyta motelio statybos galimybė.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Ginčo metu galiojusi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nustatė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų. Minėto įstatymo 31 str. 9 d. nustatė, kad valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritoriją tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-07 nutarimu Nr. 1311, tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-02 nutarimu Nr. 1607 patvirtintas regioninio parko ribas (b. l. 39).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-26 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011 (pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovėms Panemunių regioninio parko direkcijai ir Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, VSTT dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus) nustatė, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005-01-25 įsakymu Nr. ĮS–99 „Dėl sklypo dalies žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimo, padalijimo ir teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų nustatymo detaliojo plano“ patvirtino žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo detalųjį planą, kuriuo šį sklypą padalijo į du sklypus (2 punktas). Kauno apskrities viršininkas 2005-04-21 įsakymu Nr. 02-05-3854 „Dėl žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo (Kauno r.)“ leido J. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį, poilsio namus bei konstatavo, kad detaliuoju planu 2005 m. pareiškėjo žemės sklypas nepagrįstai buvo padalintas į du sklypus, Panemunių regioninio parko ribų planas patvirtina, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritorijos ribas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p., aukščiau nustatytų aplinkybių iš naujo įrodinėti nebereikia, todėl teismas jomis vadovaujasi.

Taigi, pareiškėjui nustatytų pažeidimų priežastis buvo nepagrįstai priimti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-25 įsakymas Nr. ĮS–99 ir Kauno apskrities viršininko 2005-04-21 įsakymas Nr. 02-05-3854 pareiškėjo atžvilgiu. Tiek Panemunių regioninio parko direkcija, tiek VSTT pažeidimus nustatė tinkamai, veikė teisės aktų pagrindu. Tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti nustatyti neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai. Nagrinėjamu atveju tokių veiksmų pareiškėjo nurodytos institucijos – nei Panemunių regioninio parko direkcija, nei VSTT – nepadarė, o priešingai, jos veikė vadovaujantis teisės aktais ir siekdamos padėti pareiškėjui išspręsti jo problemą, rengiant Panemunių regioninio parko tvarkymo planą atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo sklypas yra greta kelio Nr. 141 ir numatė motelio statybos galimybę. Tai patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2010-06-14 įsakymu Nr. D1-499 tvirtindamas Panemunių regioninio parko tvarkymo planą (b. l. 34–35, 42). Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjo teiginiai, kad dėl neaiškių priežasčių, ribojant konkurenciją dėl būsimos kavinės ir motelio Panemunės regioninio parko direkcijai buvo naudinga sužlugdyti jo verslą, tyčia jam buvo neleista vykdyti komercinę veiklą, yra nepagrįsti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjo J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius