- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-09
- Bylos Nr.
- 2-1322/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Vytas Milius
- Atsakovas
- K. M., R. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus stogai“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų K. M. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5956-431/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus stogai“ ieškinį atsakovams K. M. ir R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus stogai“ 2010 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. M. ir R. M. 96 638,24 Lt skolą, 7 825,01 Lt palūkanų nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. (iš viso - 104 463,25 Lt), 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-4). Taip pat prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių bei ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovams bendrosios jungtinės ar asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį (ne)kilnojamąjį turtą, turtines teises, lėšas, esančias pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovų užsakymu 2008 m. liepos – rugsėjo mėnesiais atliko stogo statybos darbus. Rašytinės sutarties dėl rangos darbų neįformino ir tuo pagrindu atsakovai atsisako gera valia atsiskaityti su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovų (ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai – atsakovų vardu atidarytose sąskaitose esančias lėšas už 104 463,25 Lt, uždrausdamas disponavimo areštuotu turtu (lėšomis) teisę (b. l. 60-61).
Šalies argumentai
Atsakovai K. M. ir R. M. atskiruoju skundu (b. l. 65-69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad vien didelė ieškinio suma per se nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti išimtinis civilinio proceso institutas, taikomas, kai tikrai yra žinių ar duomenų apie grėsmę įvykdyti sprendimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismai ieškinio dydį turi įvertinti ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, t. y. įvertinti, ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis c. b. Nr. 2-81/2007, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis c. b. Nr. 2-532.2007). Ieškinio suma atsakovams nėra didelė, nes, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašų (b. l. 71-104), atsakovai nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto už 6 029 957 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus stogai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą, nes atsakovai ilgą laiką atvirai demonstruoja ketinimus vengti atsiskaityti už darbus ir patiektas medžiagas (b. l. 106).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde, jei priimtas, atsiliepime į jį nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl šiuo aspektu priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.
Atskiruoju skundu apeliantai ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateitį, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė (pvz., skolininkas sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo) ar hipotetinė (teoriškai įmanoma) (pvz., nuosavybės teise valdomas turtas lygus ar nežymiai viršija skolas tretiesiems asmenims). Taigi juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė, pagrindinė/papildoma, (ne)tiesioginė civilinė atsakomybė); į atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Pvz., atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu (lėšomis) užtikrina savo ar trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog jei ieškinys bus patenkintas, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.
Kaip matyti iš atsakovų prie atskirojo skundo pridėtų išrašų iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (b. l. 71-104), atsakovai nuosavybės teise valdo įvairaus nekilnojamojo turto (žemės sklypų, pastatų), daugiausia mažos vertės, tik keliolika jų didesnės arba didelės vertės. Pvz., žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; sodo pastatas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; elektros skydinė, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; sandėlis, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; garažas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; gyvenamasis namas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; gyvenamasis namas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; gyvenamasis namas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; administracinis pastatas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini; katilinė, unikalus Nr. duomenys neskelbtini (b. l. 71-72, 85-86, 90-96, 98-99). Nors vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo nustatyta masinio vertinimo būdu skirtingais periodais (laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2009 m.), todėl iš dalies yra pasenusi, nors visuotinai žinoma, kad nekilnojamojo turto vertė dėl ekonominės krizės smuko (CPK 182 str. 1 p.), o kai kurie objektai (pvz., sodybos, esančios duomenys neskelbtini) įsigyti neatsiskaičius su jų pardavėju (-ais), pripažintina, jog vien atsakovų turimo nekilnojamo turto vertė (apie kitą turtą ar turtinę padėtį apskritai duomenų nepateikta) net keliasdešimt kartų viršija ieškinio sumą. Taigi nepagrįsta pirmosios instancijos teismo a priori padaryta išvada, kad ieškinio suma (104 463,25 Lt) atsakovams yra gana didelė.
Tačiau būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindžia tai, kad nepritaikius suvaržymų apeliantams būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jie nuspręstų taip pasielgti. Pvz., panorėję apeliantai galėtų perleisti turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti, apsunkinti hipoteka, t. t. Pagrindą abejoti atsakovų sąžiningumu sudaro ieškovo ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės – daugiau kaip 2 m. besitęsiantis neatsiskaitymas su rangovais už patiektas (sunaudotas) statybines medžiagas ir atliktus darbus.
Esant tokiai situacijai, konstatuotina, kad grėsmė įvykdyti sprendimą, jeigu jis būtų priimtas ieškovo naudai, egzistuoja (CPK 144 str. 1 d.), todėl skundžiama nutartis, pakoregavus motyvus, paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.