- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-18
- Bylos Nr.
- 2S-2389-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16376-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- E. Š.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Advokatai
- Gilbertas Kinderevičius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Š., atstovaujamos advokato Gilberto Kinderevičiaus, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-20453-584/2013 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama pripažinti 2007 m. gruodžio 10 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą neteisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog sutartimi, kuri yra nutraukta, suteiktas kreditas būtų skirtas (panaudotas) jos asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovei priklausančių pastatų, kuriems užbaigti buvo paimtas kreditas, pobūdį bei ieškovės statusą, darė išvadą, kad sodyba įkurta ne asmeniniais vartojimo tikslais, o komerciniais. Teismo nuomone, tokiu atveju ieškovės santykiuose su banku nėra pagrindo laikyti vartotoja, nes ji kredito lėšas panaudojo verslo tikslais, t. y. įrengiant kaimo turizmo sodybą „Laimos vila“ ir už tai yra gaunamos pajamos. Teismas sprendė, kad ieškovė nagrinėjamu atveju nelaikytina vartotoja, todėl ieškinys pagal bendrąsias teismingumo taisykles yra teismingas atsakovo registruotos buveinės teismui - Vilniaus miesto apylinkės teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovės atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį, ir bylos teismingumo klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės E. Š. ieškinį priimti nagrinėti Kauno apylinkės teisme.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareikštas ieškinys nėra teismingas Kauno apylinkės teismui, nes ieškovė, atsižvelgdama į tai, jog ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, o jos gyvenamoji vieta yra Kaune, ieškinį pateikė Kauno apylinkės teismui. Nagrinėjamu atveju su atsakovu sudaryta kreditavimo sutartis, yra vartojimo sutartis, o ieškovė laikytina vartotoja, kadangi sutartį su atsakovu sudarė ieškovė – fizinis asmuo, o suteiktas kreditas buvo skirtas užbaigti gyvenamojo namo statybas. Ieškinio priėmimo stadijoje teismas neteisėtai ir nepagrįstai vertino, kaip yra kvalifikuotinos ieškovės nurodytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 135 straipsniu, šioje proceso stadijoje turėjo tik spręsti ieškinio priėmimo klausimą, o ne tirti byloje esančius įrodymus. Teismui dar ieškinio priėmimo stadijoje atlikus įrodymų vertinimą ir konstatavus, jog ieškovė nelaikytina vartoja, tokiu būdu paneigė paties tarp šalių kilusio ginčo esmę, t. y. kad bankas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė su vartotoja sudarytą kreditavimo sutartį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo teismo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį nepakeistą. Nurodė, kad ieškovė ieškinį pareiškė Kauno apylinkės teisme, remdamasi CPK 30 straipsnio 11 dalimi, nustatančia, kad ieškinys dėl vartojimo sutarčių taip pat gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstais sprendė, jog kreditavimo santykiuose su atsakovu ieškovė nelaikytina vartotoja ir atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui. Šiuo konkrečiu atveju kreditavimo sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusiuose kreditavimo santykiuose ieškovė nelaikytina vartotoja. Jeigu byloje yra duomenų apie tai, kad skolininkas ketino naudoti paskolą ne savo asmeniniams, namų ūkio, šeimos poreikiams tenkinti, o verslui, sutartis nėra laikoma vartojimo sutartimi, atitinkamai skolininkui netaikomos vartotojo interesus ginančios teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.
Byloje sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, be kita ko turi patikrinti, ar ieškinys pareikštas pagal teismingumo taisykles, ir nustatęs, kad ieškinys neteismingas tam teismui, teismas atsisako priimti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
CPK 29 straipsnis numato, kad juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Sutinkamai su CPK 30 straipsnio 11 dalimi, ieškinys dėl vartojimo sutarčių taip pat gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą.
CK 1.39 straipsnio 1 dalis apibrėžia vartojimo sutartį, kaip susitarimą dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kuria fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų poreikiams tenkinti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte. Vartojimo sutarčiai būdingi du požymiai: 1) prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės - komercinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Šie požymiai reikalauja, kad, teisiškai vertinant sutartį, būtų nustatyta, koks asmuo - fizinis ar juridinis - yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą.
Šiuo konkrečiu bylos nagrinėjimo atveju, ieškovė, laikydama save vartotoja, dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi į savo gyvenamosios vietos apylinkės teismą, t. y. į Kauno apylinkės teismą.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui, motyvuodamas tuo, kad šioje byloje ieškovė nelaikytina vartotoja, todėl pareikštas ieškinys turėtų būti paduodamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. pagal atsakovo buveinės vietą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pagrįstai aiškinosi aplinkybes, ar ieškovė laikytina vartotoja, nes priešingu atveju šis ieškinys nebūtų teismingas Kauno apylinkės teismui.
Teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstais sprendė, jog kreditavimo santykiuose su atsakovu ieškovė nelaikytina vartotoja, nustatydamas faktines aplinkybes, kad už atsakovo ieškovei suteiktas kredito lėšas baigtas statyti ir įrengti nekilnojamojo turto objektas - gyvenamasis namas, esantis Šadžiūnų k., Veisiejų sen., Lazdijų r. sav., - kartu su kitais ant žemės sklypo, unikalus numeris 5950-0003-0050, esančiais pastatais ir statiniais, sudaro kaimo turizmo sodybos kompleksą ir ieškovės yra naudojamas ūkinėje komercinėje veikloje.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu byloje yra duomenys apie tai, kad skolininkas ketino naudoti paskolą ne savo asmeniniams, namų ūkio, šeimos poreikiams tenkinti, o verslui, sutartis nėra laikoma vartojimo sutartimi, atitinkamai skolininkui netaikomos vartotojo interesus ginančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).
Pažymėtina, kad kreditavimo sutarties pagrindu tarp ieškovės ir AB DNB banko (atsakovo) susiklosčiusiuose kreditavimo santykiuose ieškovė nėra laikytina vartotoja yra pripažinęs ir Lietuvos bankas 2012 m. spalio 2 d. atsakyme į ieškovės 2012 m. rugpjūčio 28 d. skundą. Lietuvos bankas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. kreditavimo sutartimi gautą kreditą ieškovė panaudojo nekilnojamojo turto pagerinimui, kuris naudojamas verslo tikslais, t. y. nuomodama nekilnojamąjį turtą ieškovė gauna pajamas.
Tokiu būdu, remdamasis teismų praktikos išaiškinimais ir ieškinio priėmimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė nėra laikytina vartotoja ir ši byla nėra teisminga Kauno apylinkės teismui.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.