Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1- ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 1- o sektoriaus gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 14) nustatyta, kad nuo 2017-06-21 iki 2017-06-22 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 1 – o sektoriaus 7 būrio 73 brigadoje, 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 59,99 kv. m, įrengta 18 miegamųjų vietų, buvo apgyvendinti 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 14,99 kv. m gyvenamojo ploto,

nuo 2017-06-22 iki 2017-11-06 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 1 būrio 13 brigadoje, 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 15,52 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, buvo apgyvendinti 5 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 3,10 kv. m gyvenamojo ploto,

nuo 2017-06-15 iki 2017-06-21 buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 1, kurios plotas 36,73 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto,

nuo 2017-06-21 iki 2017-06-23 buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 2, kurios plotas 36,43 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, buvo apgyvendinti 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 9,10 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas gavo nuobaudą, patalpinti į kamerų tipo patalpas 5 paroms, tačiau nuobauda realiai atlikta nebuvo dėl vietų stokos KTP (b. l. 14). Pareiškėjas šių atsakovo pateiktų duomenų neginčijo.

Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – Pravieniškių PN 2018 m. kovo 26 d. pažyma, 2018 m. kovo 21 d. (b. l. 27, 28), laikytini patikimais įrodymais, teismas neturi pagrindo jais abejoti, todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir karantino patalpose pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m. ir 3, 6 kv. m., nustatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1., 11².1. p.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patalpos avarinės būklės, netinkama vėdinimo sistema, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis, netinkamas apšvietimas, veisėsi buitiniai parazitai. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Atsakovo atstovo pateikta 2018 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 88-142 (b. l. 31-32) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės lygio. Nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės susidarymo. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą ir pelėsio veisimasį, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Atsakovo atstovo pateikta 2018 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 88-142 (b. l. 31-32) patvirtina, kad patalpose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

Kadangi minėtos Higienos normos nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini teisiškai nepagrįstais. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prasto dirbtinio apšvietimo. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kuriose patalpose jam trūko dirbtinio apšvietimo, šių aplinkybių plačiau nepaaiškino, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip pelėsis, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes.

Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami. Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio, drėgmės patalpose, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai.

Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose. Darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, jog kamerų tipo patalpose nebuvo kėdžių, trūko spintelių, todėl rūbus turėjo laikyti krepšiuose.

Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad trūko kėdžių, spintelių, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad trūko inventoriaus 1-o būrio sanitariniame mazge, tualetai tik tupimi.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui.

Atsakovo atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog 1 būryje įrengti 5 unitazai (tupimi), 5 praustuvės (b. l. 17).

Atsakovė nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 1-ame būryje buvusį nuteistųjų skaičių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi sanitariniame mazge.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas). Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge kamerų tipo patalpose.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad karantino patalpoje Nr. 2 sanitariniai mazgai įrengti atskiroje patalpoje, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė įrodymų.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose (kietojo inventoriaus trūkumas, neužtikrintas privatumas tualeto patalpose).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti sveikatos sutrikimų, buvo pažemintas jo orumas ir garbė, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. kovo 15 d. Pravieniškių PN medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-120 matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė dėl pablogėjusios sveikatos, kurią galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos (b. l. 25). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 26). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN -AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovės atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 50 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.