- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-127-616/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė (pirm.), Alfredas Vilbikas, Laivydas Zederštremas, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- L. A.
- Kaltinamasis
- V. M.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. M. nustatyta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2017-02-08.
Į V. M. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016-12-22 13.55 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2017-02-08.
Nukentėjusiojo L. A. civilinis ieškinys dėl 637 eurų turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo V. M. nukentėjusiajam L. A. priteisti 637 eurų turtinė žala.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent, 2016-10-01 apie 16.30 val. Šiaulių m., Vytauto g., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) išgertuvių metu iš nukentėjusiojo L. A. pagrobė svetimą, nukentėjusiajam L. A. priklausantį, turtą – 637,00 € vertės auksinę grandinėlę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo paskirti jam mažesnę bausmę, taikyti BK 75 str. ir skirti intensyvią priežiūrą arba tokią bausmę, kokią jau yra atlikęs.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis pripažino savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo, kuris nesutiko su siūloma jam skirti griežta bausme. Pažymi, kad nusikaltimo padarymo metu dirbo legaliai, buvo registruotas darbo biržoje, turi vaiką 8 metų amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėja advokatė prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, V. M. pripažino kaltu įvykdžius kvalifikuotą vagystę pagal BK 178 str. 2 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių ir veikos kvalifikacijos, tačiau prašo sumažinti paskirtą bausmę, mano, kad yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. 1 d., t. y. atidėti bausmės vykdymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).
Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo
Atsakant į kitus apelianto argumentus, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam taikytinos baudžiamosios atsakomybės, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė ir, teisėjų kolegijos nuomone, dėmesingai įvertino tiek V. M. padarytos nusikalstamos veikų pobūdį, tiek ją padariusio asmens – V. M., pavojingumo visuomenei laipsnį, ir priėmė teisingą sprendimą tiek dėl bausmės rūšies, tiek dėl jos dydžio.
Apylinkės teismas sprendė ir bausmės vykdymo atidėjimo galimybės klausimą – vertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį visuomenėje, darbinius santykius ir kt. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo konkrečiu atveju padarė pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. įvertinto: ar V. M. bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, vadovavosi BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus, ir paskyrė V. M. BK 178 str. 2 d. sankcijose numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė mažesnį už tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teisingai pažymėjo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.; 178 str. 2 d.) padarė būdamas ne sykį teistas (viso 4 kartus tiek už smurtinius nusikaltimus, tiek už nusikaltimus nuosavybei), neišnykus teistumui (1 t., b. l. 99–112), praėjus trumpam laikui po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nuosprendį, todėl pagrįstai V. M. laikė recidyvistu ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 13 p.). Asmuo recidyvistu laikomas tada, kai būdamas jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kurį padarė būdamas pilnametis, teistumui neišnykus ar įstatymų nustatyta tvarka jo nepanaikinus, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (BK 27 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, kad V. M. Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžiu jau sykį buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, kaip matyti, tai pozityviai apelianto nepaveikė – po to jis toliau dėsningai pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, už ką buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau ir jas atlikęs savo elgesio V. M. nepakeitė – netrukus jis vėl padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Maža to, būdamas laisvėje V. M. intensyviai pažeidinėjo ir administracinius įstatymus – nuo 2013-09-08 iki 2014-07-21 būdamas neblaivus padarė septynis administracinius teisės pažeidimus, iš kurių vienas itin grubus ir pavojingas, nes V. M. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,96 promilės girtumas (1 t., b. l. 113–120). Visa tai rodo, kad nei apelianto teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas (anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas), nei su realiu laisvės atėmimu V. M. skiriamos bausmės pozityvaus poveikio jam nedaro ir manyti, kad bausmės tikslus (BK 41 str.) pavyks pasiekti šį sykį be realaus bausmės atlikimo – nėra jokio pagrindo. Tiesa, V. M. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo elgesio, ką apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau, kaip minėta, pagrįstai, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į nustatytą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas paskyręs V. M. BK 178 str. 2 d. sankcijos vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę, ją dar ir sumažino vienu trečdaliu (BK 64¹ str.), todėl laikyti paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir ją mažinti, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
Tai, kad apeliantas iki nusikaltimo padarymo (2016-09-09) buvo įsidarbinęs UAB ,,K.“, iš kur 2016-10-27 buvo atleistas (1 t., b. l. 125), kad turi gyvenamąją vietą ir mažametį vaiką (1 t., b. l. 123) – nemenkina jo asmens ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo konkrečiu atveju, todėl negali būti priežastis švelninti V. M. teisinę padėtį. Paminėtos ir apelianto skunde deklaruojamos aplinkybės egzistavo nusikaltimo padarymo metu ir akivaizdu nepaveikė V. M. taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų
Nukentėjusiojo L. A. teisiamojo posėdžio metu išsakyta pozicija, kad jis nesiekia laisvės atėmimo bausmės nuteistajam, teismui nėra privaloma, nors, be abejonės, yra svarbi. Nukentėjusiojo nuomonė dėl skirtinos bausmės savaime nepaneigia nei nusikaltimo padarymo fakto, nei įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nemenkina V. M. kaltės nusikaltimų padaryme, padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnio, todėl negali būti savarankiškas pagrindas švelninti apelianto teisinę padėtį.
Kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo V. M. skundą, jame nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
Šiaulių apygardos teisme 2017-04-04 buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (2.19) NTP-7-4037, kuria prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 63,69 Eur iš nuteistojo V. M. už teisinę pagalbą dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 1 d., 322 str. 1 d. nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. M. turi būti atmestas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.