Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu su bausme, paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam K. V. priteista 16 831 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam K. V. priteista 32,06 Lt kelionės išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistojo A. B. priteista 5 922 Lt ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Daiktiniai įrodymai: laužtuvas, A. B. ir M. Š. lyginamieji seilių pavyzdžiai, spyna su raktais – grąžinti nukentėjusiajam K. V. Kompaktinis diskas paliktas saugoti prie bylos medžiagos.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajone, nuo rūsio lango nuplėšęs grotas ir atidaręs langą, įsibrovė į K. V. priklausantį gyvenamąjį namą bei iš ten pagrobė svetimą, K. V. priklausantį turtą, t. y. iš seifo, stovėjusio miegamajame kambaryje, pagrobė 3 700 Lt, 350 eurų (1 207,5 Lt, nes 2008 m. sausio 12 d. oficialus kursas 3,45 Lt), 300 dolerių (705 Lt, nes 2008 m. sausio 12 d. oficialus kursas 2,35 Lt), keturis vestuvinius auksinius žiedus už 800 Lt ( vieno vertė 200 Lt), vieną vyrišką auksinį žiedą už 400 Lt, du moteriškus auksinius žiedus su akimis už 500 Lt (vieno vertė 250 Lt), keturias poras auksinių auskarų už 800 Lt (vienos poros vertė 200 Lt), auksinę grandinėlę už 400 Lt, tris auksinės grandinėlės už 600 Lt (vienos vertė 200 Lt), auksinę apyrankę už 200 Lt, penkis auksinius pakabukus už 500 Lt (vieno vertė 100 Lt), sidabrinę apyrankę už 150 Lt, dvi sidabrines apyrankes už 100 Lt (vienos vertė 50 Lt), dvi sidabrines grandinėles už 100 Lt (vienos vertė 50 Lt), tris poras sidabrinių auskarų už 150 Lt (vienos poros vertė 50 Lt), lygiavamzdžius medžioklinius šautuvus „T“ už 800 Lt ir „I“ už 500 Lt. Taip pat, iš vonios kambario pagrobė moteriškus kvepalus „G“ už 150 Lt, moteriškus kvepalus „M“ už 150 Lt, vyriškus kvepalus „M“ už 150 Lt, vyriškus kvepalus „G“ už 150 Lt, o iš kambario, esančio antrame namo aukšte, pagrobė procesorių, monitorių ir vebkamerą už 3 000 Lt. Iš rūsio pagrobė akumuliatorinį suktuvą „M“ už 400 Lt, elektrinį gręžtuvą už 100 Lt, benzininį pjūklą už 1 000 Lt.

Tokiu būdu, A. B. iš viso pagrobė turo už 16 712,5 Lt ir padarė nukentėjusiajam K. V. turtinės žalos už 16 712,5 Lt.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręstų daiktinių įrodymų grąžinimo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. B. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 254 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Šiaulių apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o tik prašo sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo nuteistajam, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. B. bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. B. tyčiniais veiksmais padarė du nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis ir BK 254 straipsnio 1 dalis), iš kurių vienas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), kitas –apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, kad šią veiką padaręs asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymą, paskirtas ketverių metų laisvės atėmimas. BK 254 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad šį nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. Nuteistajam už šio nusikaltimo padarymą paskirtas ketverių metų šešerių mėnesių laisvės atėmimas. Pažymėtina, kad A. B. už šias padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nežymiai viršijančios bausmės vidurkį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistajam A. B. pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių (BK 59 straipsnis) ir sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnis). Be to, Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje nenurodė, jog A. B. nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio (motyvų) matyti, kad A. B. nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 254 straipsnio 1 dalyje padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tačiau šis nuosprendžio surašymo trūkumas nelaikomas BPK normų esminiu pažeidimu. Taip pat pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 254 straipsnio 1 dalį neturi jokios reikšmės, kur (seife ar metalinėje dėžėje) ginklai buvo laikomi. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad seifas, kuriame buvo laikomi ginklai, įrengtas sienoje, jo durys atidarytos (1 t., 6-23 b. l.). Šiuo atveju, teismas nesprendžia, ar nukentėjusysis pavogtus šautuvus tinkamai ir saugiai laikė seife (metalinėje dėžėje).

Svarbu pažymėti, kad tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis A. B. nusikalstamas veikas sistemingai daro nuo 2001 metų, dauguma jų – vagystės. Iki skundžiamo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo nuteistas daugiau nei septynis kartus (1 t., 86-87 b. l.). Be to, šias nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam paskirtos bausmės jokios įtakos nedaro, jis vos atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, vėl daro naujus nusikaltimus, kol jį sulaiko teisėsaugos pareigūnai. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina, kad A. B. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jo antivisuomeninės nuostatos susiformavusios ir padarytos nusikalstamos veikos yra jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio padarinys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors A. B. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau niekur nesimoko, nedirba ir neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, ne kartą baustas už administracinius teisės pažeidimus.

Pažymėtina, kad nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtas bausmes sušvelninti. Nuteistojo skunde nurodyti argumentai, kad už padarytas nusikalstamas veikas gailisi, augina mažametę dukrą, iki nusikalstamų veikų padarymo dirbo, yra nepakankami ir neįtikinami, jog būtų galima sušvelninti jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Svarbu pažymėti, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, ši aplinkybė įvertinama pagal bylos duomenų visumą, t. y. pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino (1 t., 146-147 b. l.), pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jo paieška buvo vykdoma nuo 2009 metų vasario 12 d., pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, prisistatė kitu asmeniu bei turėjo suklastotus asmens tapatybės dokumentus (3 t., 104 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu A. B. savo kaltę pripažino (3 t., 120 b. l.), tačiau dėl padarytų nusikalstamų veikų neatgailavo, o vien tai, kad jis neginčija civilinio ieškinio ir žada atlyginti turtinę žalą, nėra pagrindas laikyti, jog nuteistasis dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi. Apeliacinio teismo nuomone, dėl šių priežasčių bylos aplinkybių pripažinimas negali būti vertinamas kaip nuoširdus, todėl nėra teisinio pagrindo A. B. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. A. B. skunde nurodytas motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, nes nepasitikėjo pareigūnais, neturi jokios reikšmės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų A. B. paskirti mažesnes bausmes. Todėl Šiaulių apygardos teismas nuteistajam A. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmes už padarytas nusikalstamas veikas motyvuotai ir teisingai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tokiu atveju, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas nuteistajam paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tokiu atveju, kai priėmus nuosprendį nustatoma, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskirta bausmė už naują nusikalstamą veiką turi būti subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės subendrinamos, taikant apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdą. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistajam A. B. skiriant galutinę subendrintą bausmę buvo pritaikyta palankiausia galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklė – bausmių apėmimas ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Esant šioms aplinkybėms, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. parenkant bausmių rūšis, nustatant jų dydį bei bendrinant už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas laisvės atėmimo bausmes, baudžiamojo įstatymo reikalavimai nepažeisti. Be to, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir nėra pagrindo jos švelninti, ar skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, nes ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. laužtuvu, kurį atsivežė iš namų, išlaužė nukentėjusiajam K. V. priklausančio namo rūsio lango grotas, tačiau jį paliko (užmiršo) įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teisme A. B. pripažino, kad nukentėjusiojo name rastas laužtuvas priklauso jam (3 t., 120-121 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu iš A. B. ir liudytojo M. Š. buvo paimti seilių lyginamieji pavyzdžiai biologiniam tyrimui atlikti (1 t., 54, 58-59, 61 b. l.). Šiaulių apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad laužtuvas bei A. B. ir M. Š. seilių pavyzdžiai turi būti grąžinti nukentėjusiajam (3 t., 132 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas neteisingas, nes laužtuvas nepriklauso nukentėjusiajam K. V., o seilių lyginamieji pavyzdžiai neturi jokios vertės ir nukentėjusiajam nepriklauso, todėl gali iškilti sunkumų nuosprendžio vykdymo metu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė daiktinių įrodymų grąžinimo klausimą (BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, laužtuvas, kaip nusikaltimo padarymo įrankis, ir seilių lyginamieji pavyzdžiai turi būti sunaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

n utaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria daiktiniai įrodymai – laužtuvas, A. B. ir M. Š. seilių lyginamieji pavyzdžiai grąžinti nukentėjusiajam K. V. Daiktinius įrodymus – laužtuvą ir A. B. ir M. Š. seilių lyginamuosius pavyzdžius sunaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.