Kauno apygardos teismo nutartis

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Morena“ 2025 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, prašydama nuosavybės teisės įregistravimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

Šalies argumentai

2. Pareiškėja nurodė, kad Valstybinė statybinių medžiagų komercinė firma „Morena“ 1991 m. gegužės 1 d. viešo akcijų pasirašymo sutarties Nr. 142 pagrindu buvo privatizuota ir reorganizuota į akcinę bendrovę „Morena“, o nuo 2024 m. lapkričio 11 d. pertvarkyta į UAB „Morena“ (pareiškėja šioje byloje). Valstybinės statybinių medžiagų komercinės firmos „Morena“ turtas 1992 m. liepos 20 d. priėmimo–perdavimo aktu buvo perleistas AB „Morena“. Pareiškėja teigia, kad tokiu būdu ji nuosavybės teise įgijo kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. 2019 m. rugsėjo 24 d. pareiškėja atliko aikštelės kadastrinius matavimus, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti keturi nekilnojamieji daiktai: 1) 17 715 kv. m aikštelė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta b1 (toliau – b1); 2) 2 815 kv. m aikštelė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta b2 (toliau – b2); 3) tvora, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta t1 (toliau – t1); 4) tvora, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta t2 (toliau – t2). Į šių daiktų 17/18 dalių įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės, o į 1/19 dalį – UAB „Minova“. Tačiau dėl matininko klaidos ir / ar fizinių kliūčių, egzistavusių 2019 m. rugsėjo 24 d., nebuvo galima atlikti kadastrinių matavimų visai aikštelei, todėl tik 2025 m. balandžio 25 d. aikštelė buvo padalinta į dar du papildomus atskirus nekilnojamuosius daiktus: 1) 136 kv. m aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), b3 (toliau – b3); 2) 635 kv. m aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), b4 (toliau – b4). Tačiau Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimu netenkintas pareiškėjos prašymas registruoti jos nuosavybės teises į nurodytus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (daiktines teises) tuo pagrindu, kad pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių įregistravimo ir nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Atitinkamai netenkintas prašymas dėl minėtų nekilnojamųjų objektų kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ginčų nagrinėjimo komisija 2025 m. liepos 23 d. sprendimu paliko galioti 2025 m. gegužės 13 d. sprendimą, o 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti 2025 m. gegužės 22 d. skundo nagrinėjimo procedūrą.

8. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Morena“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog nuosavybės įgijimo faktas negali būti patvirtintas kitu būdu. Pareiškėjos teigimu, ji pateikė duomenis, kad 1992 m. liepos 20 d. turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu visas valstybinės statybinių medžiagų komercinės firmos „Morena“ turtas, reorganizavimo būdu perėjus teisėms ir pareigoms, perėjo akcinei bendrovei „Morena“, kurios teisių perėmėja yra pareiškėja. Tuo pagrindu pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į visą kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ši teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre;

6.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo objektai b3 ir b4 atsirado kaip vėliau atidalytos tos pačios aikštelės dalys. Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. dėl faktinių kliūčių nebuvo įmanoma atlikti visos aikštelės kadastrinių matavimų, todėl tuomet buvo suformuoti tik dalis objektų – b1, b2, t1 ir t2. Pašalinus kliūtis, 2025 m. buvo atlikti likusios aikštelės dalies matavimai ir suformuoti dar du objektai – b3 ir b4. Todėl, pareiškėjos vertinimu, šie objektai nėra naujai įgytas turtas, bet iš tos pačios nuo 1992 m. valdytos aikštelės suformuotos dalys;

6.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja gali ginti teises kitu būdu. Pareiškėja pažymi, kad VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į b3 ir b4, o Registrų centro ginčų nagrinėjimo komisija šio sprendimo nepakeitė. Be to, komisija nurodė savo priimtų administracinių aktų nerevizuojanti, todėl ikiteisminė gynyba yra išnaudota ir neefektyvi;

6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė administracinę teiseną kaip tinkamą gynybos būdą. Pareiškėjos teigimu, administraciniam skundui paduoti nustatytas terminas jau yra praleistas, o jo atnaujinimui objektyvių priežasčių nėra. Dėl to kreipimasis į administracinį teismą būtų tik formalus ir neužtikrintų efektyvios teisių gynybos, bet sukurtų perteklinę procesinę naštą ir vilkintų pažeistų teisių atkūrimą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad vien termino praleidimas savaime nereiškia, jog asmuo netenka galimybės ginti teises kitais įstatyme numatytais būdais, įskaitant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą;

6.5. Pirmosios instancijos teismas per siaurai aiškino CPK 444 ir 445 straipsnių taikymo sąlygas. Pareiškėjos nuomone, juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas, kai jis turi teisinę reikšmę, kai nėra dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių konkretų faktą, ir kai tokių dokumentų neįmanoma gauti ne teismo tvarka. Pareiškėja teigia šias sąlygas atitinkanti, nes, nors ji turi dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į visą pirminę aikštelę, ji neturi atskirų dokumentų, kurie leistų ne teismo tvarka įregistruoti nuosavybės teisę į vėliau suformuotus objektus b3 ir b4;

6.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pareiškėja nėra praradusi nuosavybės teisę į pradinį objektą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjos vertinimu, esminė aplinkybė yra ne tai, kad pradiniai dokumentai išlikę, o tai, kad jų nepakanka nuosavybės teisei į b3 ir b4 įregistruoti po to, kai Registrų centras atsisakė tai padaryti. Dėl šios priežasties tik teismo sprendimas gali pašalinti susidariusį teisinį neapibrėžtumą ir sudaryti galimybę įregistruoti teises į šiuos objektus;

6.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad analogiškoje situacijoje pareiškėjos nuosavybės teisės į kitus iš tos pačios aikštelės suformuotus objektus – b1 ir b2 – jau buvo įregistruotos remiantis tais pačiais 1992 m. dokumentais. Pareiškėjos teigimu, nėra objektyvaus pagrindo skirtingai vertinti b1 ir b2, viena vertus, ir b3 bei b4, kita vertus, nes visi šie objektai kilo iš to paties 1992 m. įgyto turto, o jų suformavimas skirtingu metu buvo nulemtas tik techninių kliūčių;

6.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas yra įrodinėjamojo pobūdžio ir nagrinėtinas ginčo teisena. Pareiškėja pabrėžia, jog šiuo atveju nėra ginčo dėl teisės: jokie tretieji asmenys nereiškia pretenzijų į b3 ir b4, šių objektų niekas kitas nevaldo kitu teisėtu pagrindu, o pareiškėjos kreipimasis nėra nukreiptas į nuosavybės teisės pripažinimą ginčo tarp kelių subjektų sąlygomis. Pareiškėjos teigimu, jos prašymas skirtas tik pašalinti administracinės procedūros sukeltą teisinį neapibrėžtumą ir sudaryti sąlygas įregistruoti jau turimą nuosavybės teisę.