Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos Bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Banko atsakymo į pareiškėjo skundą dėl finansų rinkos dalyvio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024-01-08 skundu kreipėsi į Lietuvos banką dėl galimai neteisėtų ADB „Gjensidige“ veiksmų. Pareiškėjas skunde prašė įvertinti Draudiko veiksmų teisėtumą žalos administravimo procese ir įpareigoti draudimo bendrovę jam išmokėti 17 103,00 Eur draudimo išmoką, delspinigius už kiekvieną dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas ir 1200,00 Eur nuostolius. Pareiškėjas skunde išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Draudiko vykdomu žalos administravimo procesu, ir pažymėjo, kad draudimo bendrovė neišmokėjo jam priklausančios draudimo išmokos per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos, be to, yra praėję daugiau kaip 2 mėnesiai nuo paskutinio pareiškėjo pateikto motyvuoto prašymo.

Siekdamas išsiaiškinti ir įvertinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, Lietuvos bankas kreipėsi į ADB „Gjensidige“, prašydamas pateikti išsamius paaiškinimus ir dokumentus dėl skunde pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Draudikas pateikė nuomonę, kad jis tinkamai tyrė įvykio aplinkybes, komunikavo ir informavo nukentėjusįjį apie žalos administravimo eigą, prašomus pateikti dokumentus ir (ar) informaciją, todėl nepažeidė įstatymuose numatytų terminų bei kitų reikalavimų, susijusių su žalos administravimo procesu. Draudiko teigimu, bendradarbiavimas nebuvo tinkamas ir nuoseklus iš eismo įvykio dalyvių pusės.

Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas 2024-02-07 pateikė pareiškėjui atsakymą į 2024-01-08 skundą, kuriame nurodė, kad Lietuvos bankas neturi pagrindo daryti išvados, jog Draudikas, administruodamas įvykį, nesilaikė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnyje nustatytų žalos administravimo ir informacijos teikimo reikalavimų arba, kad buvo pažeisti kiti draudimo paslaugas reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai. Pažymėjo, kad apie tyrimo eigą buvo informuojama tinkamai ir laiku. Draudikas žalą administravo bei informaciją teikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 ir 9 dalyse nustatytais reikalavimais, o neturėdamas informacijos, būtinos draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms nustatyti, turėjo pagrįstą pagrindą tęsti arba sustabdyti žalos administravimą, kol bus pateikti atitinkami įrodymai ir (ar) dokumentai, ar bus atlikti kiti reikalingi veiksmai. Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 42¹ straipsnio 3 dalies 6 punktu konstatavo, kad šiuo atveju nenustatyta faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir nėra pagrindo svarstyti poveikio priemonių ar kitų priežiūrinių veiksmų taikymo Draudiko atžvilgiu. Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų išmokėti draudimo išmoką, delspinigius bei patirtas papildomas išlaidas nebuvo vertinama.

Lietuvos banko veikla pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymą finansų rinkos dalyvių atžvilgiu yra organizuota, vykdant finansų rinkos priežiūrą ir ginčų tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių nagrinėjimą ne teismo tvarka. Šios funkcijos įtvirtintos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, t. y. Lietuvos bankas atlieka finansų rinkos priežiūrą ir ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčus. Minėtų funkcijų įgyvendinimas yra reglamentuojamas Lietuvos banko įstatymo septintajame skirsnyje „Finansų rinkos priežiūra“ ir septintajame¹ skirsnyje „Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodo, kad skundą Lietuvos bankui teikė vadovaudamasis 47 straipsnyje įtvirtinta teise vartotojui, manančiam, jog finansų rinkos dalyvis pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, atsirandančius iš sutarčių ar su jais susijusių santykių, kreiptis į vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją – Lietuvos banką. Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas ne tik įvertinti, kaip Draudikas, administruodamas žalos procesą, laikėsi jam taikomų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, bet ir įpareigoti Draudiką išmokėti pareiškėjui draudimo išmoką, delspinigius ir patirtus nuostolius.

Kaip matyti iš ginčijamo akto turinio ir atsakovo atsiliepimo, nagrinėjama situacija atsakovo buvo vertinama Lietuvos banko atliekamos finansų rinkos priežiūros kontekste, o ne pagal vartojimo ginčo procedūrą. Kaip buvo minėta, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų išmokėti draudimo išmoką, delspinigius bei patirtas papildomas išlaidas nebuvo vertinama.

Pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3 dalį, vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, atsirandančius iš sutarčių ar su jais susijusių santykių, turi teisę kreiptis į teismą arba į vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. Pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 5 dalį, Lietuvos banko sprendimas dėl ginčo esmės yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui skundu kreipusis į Lietuvos banką dėl, jo nuomone, galimai neteisėtų draudimo bendrovės veiksmų, žalos administravimo procesas dar nebuvo užbaigtas, kadangi buvo tęsiamas aplinkybių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu, tyrimas ir galutinis sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo, dar nebuvo priimtas.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad atsakingas draudikas privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Jei per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Kauno VPK pareiškėjo atžvilgiu 2023-12-22 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48681-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kuris pareiškėjui skundu kreipusis į Lietuvos banką, vis dar buvo vykdomas (ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2024-09-30). Kaip buvo minėta, skundo Lietuvos bankui padavimo dieną Draudikas dar nebuvo priėmęs galutinio sprendimo dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo/neišmokėjimo pareiškėjui, o įvykių aplinkybių tyrimas vis dar buvo vykdomas, todėl išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme procedūra dėl ginčo iš esmės (dėl draudimo išmokos, delspinigių ir nuostolių išmokėjimo) Lietuvos banke negalėjo būti pradėta. Be to, pareiškėjas Lietuvos bankui pateiktame skunde dėstė aplinkybes, susijusias su žalos administravimo ir draudimo išmokos išmokėjimo vilkinimu, t. y. kėlė ginčą dėl Draudiko veiksmų (neveikimo) atitikties finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, todėl teismo vertinimu, Lietuvos bankas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjama situacija turi būti vertinama Lietuvos banko atliekamos finansų rinkos priežiūros kontekste, o ne pagal vartojimo ginčo procedūrą.

Teismas pažymi, kad Lietuvos bankui pavesta finansų rinkos priežiūros funkcija yra nesusijusi su individualaus ginčo nagrinėjimu ir sprendimo dėl jo priėmimu, t. y. atliekant priežiūrinius veiksmus, vertinama, ar finansų rinkos dalyvis savo veiksmais nepažeidė jam taikomų teisės aktų reikalavimų bei sprendžiama dėl poveikio priemonių už atliktus pažeidimus (jeigu tokie yra nustatomi) taikymo, o ne dėl finansinių paslaugų vartotojo patirtų nuostolių atlyginimo ir (arba) kitokių jo teisių atstatymo klausimų.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Jeigu įvykis yra nedraudžiamasis, draudimo įmonė privalo atsisakyti mokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalį, bet kuris draudikas prieš draudimo išmokos išmokėjimą yra įpareigotas įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu.

Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 9 dalį, jeigu draudimo išmoka neišmokėta, kas 30 dienų, nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį dienos, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją ar nukentėjusį trečiąjį asmenį) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, išskyrus atvejus, kai trūksta dokumentų ar informacijos tik iš draudėjo (naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens) ir draudėjas (naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo) jau yra informuotas apie dokumentus ar informaciją, kuriuos šis asmuo privalo pateikti draudžiamojo įvykio tyrimui.

Taigi, draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi šalys.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad prieš patvirtinant draudimo išmokos pavedimą, Draudikas pastebėjo, jog už transporto priemonės transportavimą pareiškėjui išrašytos sąskaitos faktūros (Serija MD Nr. 276) data yra ankstesnė (2023-07-04) nei deklaruoto įvykio data (2023-07-09). Siekdamas tinkamai išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, Draudikas 2023-08-07 kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti išsamią informaciją apie eismo įvykį. Pareiškėjui buvo pasiūlyta užpildyti eismo įvykio dalyvio anketą, išsamiai atsakant į visus klausimus ir pateikiant anketoje prašomą informaciją, schemas, nuotraukas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neneigia aplinkybės, kad nepateikė Draudikui užpildytos eismo įvykio dalyvio anketos ir nuotraukų, nes, pareiškėjo teigimu, visa informacija buvo Kauno VPK. Draudikas 2023-09-04 ir 2023-10-02 pranešimais pakartotinai informavo pareiškėją, kad nėra iš jo gavęs visos reikalingos informacijos, nors šios informacijos užklausa buvo pateikta dar 2023-08-07. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, kilus įtarimų dėl pareiškėjo nurodytų eismo įvykio aplinkybių tikrumo, Draudikas kreipėsi į Kauno VPK su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį (sukčiavimas) ir 300 straipsnį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsniu, Kauno VPK 2023-12-22 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48681-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Kaip buvo minėta, Draudikas turi pareigą dėti pastangas ir nustatyti visas aplinkybes, kurios yra reikšmingos draudžiamojo įvykio tyrimui. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Draudikas, siekdamas įgyvendinti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintą pareigą įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu, aktyviai rinko reikalingą informaciją tiek iš eismo įvykio dalyvių, tiek iš teisėsaugos institucijų ir ėmėsi aktyvių veiksmų administruodamas įvykį. Teismas pažymi, kad priešingai nei nurodoma pareiškėjo skunde, pats pareiškėjas nepateikė Draudikui jo 2023-08-07 pranešime nurodytos informacijos ir duomenų, kurie yra reikšmingi nustatant draudžiamojo įvykio faktą ir kitas aplinkybes. Teismas pažymi, kad neturėdamas visos informacijos, būtinos draudžiamojo įvykio faktui nustatyti, Draudikas turi pagrįstą pagrindą tęsti žalos administravimo procesą, kol bus surinkti įrodymai ir (ar) dokumentai, ar bus atlikti kiti reikalingi veiksmai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus Draudiko prašomos informacijos, kuri reikalinga draudžiamajam įvykiui nustatyti (neužpildžius pateiktos anketos ir nepateikus kitų prašomų duomenų), žalos administravimo proceso eiga buvo tęsiama. Be to, pagal Draudiko skundą Kauno VPK 2023-12-22 pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kuris, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjui skundu kreipusis į Lietuvos banką, vis dar buvo vykdomas. Pažymėtina, kad pareiškėjas tyrimo eigoje atskirais Draudiko pranešimais buvo reguliariai informuojamas apie atliekamą tyrimą žalos byloje Nr. CLT3051148 (2023-10-30, 2023-11-27, 2023-12-25 pranešimai dėl 2023-07-09 įvykio), tuo pačiu primenant pareiškėjui apie nepateiktus duomenis. Atitinkamai atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad Draudikas vengė su juo bendradarbiauti.

Lietuvos banko įstatymo 42¹ straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyta, kad Lietuvos bankas nepradeda patikrinimo pagal gautą skundą apie galimą finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimą.

Teismo vertinimu, priimdamas ginčijamą Raštą, atsakovas tinkamai įvertino visą jam prieinamą informaciją bei pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo svarstyti poveikio priemonių ar kitų priežiūrinių veiksmų taikymo Draudiko atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nepasitvirtino pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl galimai neteisėtų ADB „Gjensidige“ veiksmų žalos administravimo procese vilkinant draudimo išmokos išmokėjimo procesą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad žalos administravimo procesas užtruko dėl vykdomo tyrimo (aplinkybių bei apgadinimų, susijusių su įvykiu), t. y. siekiant išsiaiškinti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Be to, pareiškėjas tyrimo eigoje atskirais Draudiko pranešimais buvo reguliariai informuojamas apie atliekamą tyrimą žalos byloje. Atitinkamai atmestini pareiškėjo argumentai, kad draudimo bendrovė nepagrįstai vilkino žalos administravimo procesą.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie tai, jog Draudikui trūksta užpildytos anketos ir įvykio nuotraukų galutiniam sprendimui priimti, kadangi iš 2023-08-07 pareiškėjui pateikto pranešimo turinio matyti, kad jam buvo pasiūlyta užpildyti eismo įvykio dalyvio anketą, išsamiai atsakant į visus klausimus ir pateikiant anketoje prašomą informaciją, schemas, nuotraukas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos banko atsakymas yra deklaratyvus ir buvo parengtas tinkamai neįsigilinus į faktinę situaciją.

Teismas, ginčijamą aktą vertindamas kaip individualų administracinį aktą Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) kontekste, pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010-12-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos rašytinę medžiagą, daro išvadą, kad Lietuvos bankas ginčijamą Raštą priėmė ištyręs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinęs visus ginčo aspektus. Nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą atsakymą, būtų pažeidęs VAĮ nustatytus reikalavimus, taikomus individualiems administraciniams aktams. Rašte pateikta informacija yra tiksli, aiški ir nedviprasmiška, nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas. Jis pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2022-07-22 atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, teismas neturi pagrindo. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, atitinkamai atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016-07-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.