Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) E. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovei T. S.-M., tretiesiems asmenims Kelmės rajono 1-ojo notaro biuro notarei Nemirai Barčauskienei, S. M. ir V. M. (V. M.) dėl sandorio nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ginčijamą dovanojimo sandorį sudarė ieškovė ir V. M., kuris bylos nagrinėjimo metu buvo miręs, tad tikroji šalių valia dėl ginčijamo sandorio ir sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, turėtų būti nustatinėjama pagal sandorio šalių tarpusavio santykius, tikslus, kurių tikėtina šalys galėjo siekti konkrečiais savo sandoriais, šalių elgesį po sandorio sudarymo. Ieškovė byloje įrodinėjo, jog tikroji jos ir sūnaus V. M. valia buvo sūnui perleisti ginčo žemę ir statinius, mainais už pagalbą ir išlaikymą, kurio pagal amžių ir sveikatos būklę ieškovė buvo reikalinga. Šalių valia faktiškai atitiko išlaikymo iki galvos požymius, ir nepagrįstai buvo įforminta kaip ginčo žemės ir statinių dovanojimo sandoris. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išlaikymo iki gyvos galvos susitarimo ir valios šalių elgesyje konstatavo nenustatęs, tačiau savo sprendimą grindė prieštaringais motyvais. Teismo teiginiai prieštarauja visumai byloje nustatytų aplinkybių. Teismas pagrįstai teigia, jog ieškovė turėjo tikslą perduoti savo turtą sūnaus nuosavybėn, tačiau ne neatlygintinai. Tokio senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos asmuo, kaip ieškovė, siekė perduoti savo turtą kitam asmeniui tik siekdama užsitikrinti, jog mainais į tai ja bus pasirūpinta. Tokių pasekmių ieškovė faktiškai ir sulaukė po ginčijamo sandorio sudarymo. Analizuodamas šalių valią dėl sandorio sudarymo ir šalių elgesį prieš ir po sandorio, pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo šalių elgesio seką ir priėmė neteisingas išvadas.Sprendime nepagrįstai teigiama, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tarp jos ir sūnaus, kuriam ji dovanojo nekilnojamą turtą esantį (duomenys neskelbtini), būtų sutarta dėl jos išlaikymo dydžio, pobūdžio, sąlygų. Ieškovės teigimu, teisėja netinkamai taikė CK 4.60 str., nurodydama, kad sutartyje nebuvo numatytas išlaikymo dydis. Tai prieštarauja įstatymo prasmei, kad nustatant išlaikymą iki gyvos galvos, šalys sutaria dėl išlaikymo natūra. Teismas netinkamai aiškina ir CK 6.466 str. 3 d., pagal kurią jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog ieškovės siekis būtent padovanoti, t.y. neatlygintinai perduoti apdovanotajam V. M. savo turtą sekė kaip tam tikras atsilygimas už sūnaus rūpinimąsi jos gerove, kai tuo tarpu nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, jog V. M. rūpinimasis ieškovės gerove ir jos išlaikymas, kaip tik ir sekė kaip padarinys sandorio, kuriuo ieškovė perdavė savo turtą sūnui.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant arba vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ištirtų ir teisiškai įvertintų šios nagrinėjamos bylos duomenų pagrindu konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

IV. 1 Dėl nagrinėjamo šalių ginčo teisinės kvalifikacijos ir sandorių nuginčijimo pagrindų ir sampratos.

Teisės normos, apibrėždamos teisinę ir faktinę sandorių sampratą sako, kad sandoriai - tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.).

Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ar daugiašaliai. Sutartis – dvišalis ar daugiašalis sandoris. Pagal CK 6.154 str. 1 d. sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių - teisinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, o sutarties laisvės principas leidžia šalims pasirinkti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (CK 6.156 str. 1 d.).

Šalia to civilinėje teisėje egzistuoja sandorių negaliojimo institutas, kurio paskirtis tam tikra prasme - apsauginis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, pagarba teisei ir gerai moralei. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja esmines sąlygas, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, bei šalių ar trečiųjų asmenų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.

IV. 2 Dėl dovanojimo sutarties esminių požymių ir tokios sutarties nuginčijimo galimybės.

Remiantis CK 6.465 str. 1 d., apibūdinančia dovanojimo sutartį, įstatymo leidėjas nustatė, kad „...pagal dovanojimo sutartį dovanotojas neatlygintinai perduoda turtą ar turinę teisę kitai šaliai nuosavybės teise...“. Čia pabrėžiama, kad dovanojimo sutarties esminis bruožas yra tai, kad ja turtas ar turtinė teisė perduodama apdovanotajam neatlygintinai. Įstatymo leidėjas be kitų pagrindų, nustatytų CK 6.472 str. tokiai sutarčiai nuginčyti, nustatė pagrindus, kada tokia sutartis apskritai negali būti laikoma dovanojimo sutartimi. Turima galvoje CK 6.466 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad sandoriai, kuriais šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, dovanojimu nelaikomi. Tokiems sandoriams gali atsirasti apsimestinio sandorio pasekmės. CK 1.87 str., apibrėžiant apsimestinio sandorio sąvoką, sakoma: „jeigu sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.“ Vadinasi, toks sandoris gali būti ginčijamas tik įrodinėjant tikrąją šalių valią sandorio sudarymo metu, t. y. subjektyvų sandorio šalių supratimą apie tikrąsias sandorio sudarymo pasekmes kiekvienai iš jų.

Ieškinį ieškovė E. M. savo marčiai T. S. M. dėl dovanojimo sutarties, sudarytos 2008-04-24, kuria ji padovanojo savo sūnui V. M. (V. M.) nekilnojamąjį turtą - 1,04 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinimo apsimestiniu sandoriu, taikant jam išlaikymo iki gyvos galvos sandorių taisykles ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto T. S. M. panaikinimo grindė faktu, kad tikroji ieškovės ir jos sūnaus valia buvo turto perleidimas su sąlyga išlaikyti ją iki gyvos galvos, kurią sūnus iš dalies vykdė, tačiau kuri baigėsi po rentos gavėjo mirties, atsakovei neteikiant jai išlaikymo. Taigi ieškovė ginčo teisiniam santykiui kvalifikuoti prašė taikyti aukščiau nurodytas teisės normas (CK 6.466 str. 3 d., 6.460 str. ir 1.87 str.), o tokio reikalavimo faktinėmis aplinkybėmis nurodė jomis reguliuojamus šalių santykius – t. y. abiejų sandorio šalių valą sudaryti kitokio pobūdžio sandorį, tokio sandorio faktinį vykdymą – išlaikymo jai teikimą ir tokio išlaikymo teikimo nutraukimą sūnui mirus.

Pirmosios instancijos teismas, ištirtų įrodymų pagrindu sprendė, kad pagrindo taikyti CK 1.87 str., 6.466 str. 3 d. ir 6.460 str. 2 d. nuostatas nėra todėl pripažino, kad ginčijama dovanojimo sutartis atitiko CK 6.465 str. sampratą, ja nebuvo sukurtos jokios prievolės, numatytos CK 6.466 str. 3 d., tačiau buvo nustatyta sąlyga, numatyta CK 4.141 str., kurios negalima vertinti pagal CK 6.466 str. 3 d.. Todėl taikė šalių teisiniams santykiams šias teisės normas ir laikydamas, kad ieškovė savo reikalavimo, jog ginčijama sutartimi šalys susitarė dėl ieškovės išlaikymo iki gyvos galvos sąlygų, dydžio ir pobūdžio, neįrodė, ieškovės reikalavimą netenkino.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, ieškovės reikalavimo panaikinti dovanojimo sutartį pagrindus ir bylos įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir tuo pagrindu šiam sandoriui taikyti CK 6.460 str. nustatytas taisykles. Pagal CK 1.87 str. 1 d., jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valą. Apsimestinės gali būti ir atskiros tokių sutarčių dalys ar sąlygos. Šioje byloje nustatytų faktų ir faktinių aplinkybių visuma iš tiesų neleidžia daryti tokios išvados. Jau pačios ieškovės aiškinimas dėl sandorio sudarymo aplinkybių yra prieštaringas. Nors savo ieškinio reikalavimą ieškovė grindžia CK 1.87 str., tačiau argumentus teikia nurodydama jog ji sudarydama dovanojimo sutartį suklydo, t. y. dovanojimo sutartis buvo sudaryta jos sūnaus iniciatyva, o ji sutartį pasirašė jos neskaičiusi. Tačiau po keleto mėnesių perskaičiusi sutartį pamatė, kad sudarytas kitoks sandoris nei ji norėjusi, bet sūnui esant gyvam tokio sandorio neginčijo. Tokios aplinkybės, priešingai nei teigia ieškovė, leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad šalių valia sudarant dovanojimo sutartį buvo tokia, kokia ir įrašyta sutartyje.

IV. 3. Dėl CK 6.460 straipsnio nuostatų ginčijamam teisiniam santykiui pagrįsto netaikymo.

Byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatytomis šalių – dovanotojos ir apdovanotojo tarpusavio santykių raidos faktinėmis aplinkybėmis kolegija konstatuoja, kad ieškovė minimą sutartyje turtą savo sūnui padovanojo laisva valia, būdama veiksni, suprasdama savo veiksmų esmę ir galėdama juos valdyti. Dovanojimo sutartis sudaryta vadovaujantis šalių laisva valia ir įstatymo reikalavimais. Jokių tai paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Priešingai, kaip jau minėta anksčiau, bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovė sudarė būtent dovanojimo o ne kitokią sutartį ir tokia buvo abiejų sutarties šalių valia. Vertinant apeliantės skundo argumentą, kad po sandorio sudarymo šalių elgesys pasikeitė, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad jis pasikeitė dėl dovanojimo sutarties įtakos ir tikrosios šalių valios prisiimti vienai sutarties šaliai tikruosius įsipareigojimus – išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos. Šiuo aspektu būtina prisiminti, kad šalis siejo itin artimi ir tamprūs šeimos ryšiai – motinos ir sūnaus artimi santykiai, - taigi akivaizdu, kad ir šalių santykiai pirmiausiai buvo įtakoti šių motinos ir sūnaus artimų ryšių ir nuo seno nusistovėjusių papročių, kai vaikai savaime rūpinasi savo nusenusiais tėvais tiek, kiek jiems (tėvams) to reikia atitinkamu laikotarpiu. Kartu svarbu ir tai, kad šalių santykių raidą įtakojo ir ieškovės amžiaus pokyčiai. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentą, kad teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi prieštaringomis išvadomis – pripažindamas, kad sūnus ieškove rūpinosi, tačiau nevertindamas šio fakto, kaip tikrosios sandorio šalių valios faktinės išraiškos. Niekas, jokia teisės norma nedraudžia vaikams rūpintis savo nusenusiais tėvais. Šioje byloje nustatyta, kad po dovanojimo sutarties sudarymo ieškovė liko gyventi padovanotame name, vėliau išvažiavo pas sūnų dėl aiškaus ir konkretaus tikslo – galimybės geriau pasirūpinti medicininiu aptarnavimu. Tokie duomenys byloje yra. Tačiau tokos aplinkybės jokiu būdu negalima pripažinti kaip įrodymo, jog šalys pradėjo vykdyti CK 6.460 – 6.464 str. numatytas sąlygas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių dėl kokio pobūdžio išlaikymo su sūnumi buvo susitarta, kaip ir kokia pagalba jos sūnaus jai buvo teikiama, taip pat ir tai ar kokia nors konkreti ir aiškiai išreikšta bei apibrėžta pagalba – išlaikymas jai apskritai tuo laikotarpiu buvo reikalingi. Aptariamos dovanojimo sutarties tekstas taip pat tokių ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių nepatvirtina, joje nenustatytos jokios apdovanotojo pareigos susijusios su dovanos davėjo išlaikymu ir rūpinimusi juo iki dovanos davėjo gyvos galvos.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė neįrodė, jog jos su apdovanotuoju sūnumi buvo susitarta dėl išlaikymo sąlygų, dydžio ir pobūdžio, taip pat dėl kitų konkrečių ir esminių tokioms sutartims būtinų sąlygų, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir taikyti jam išlaikymo iki gyvos galvos sandorio taisykles, pagrįstai nebuvo patenkintas. Šiame kontekste, vertinant šalių susitarimą dėl dovanojimo sutarties, svarbu ir tas faktas kad ieškovė pagal abipusį sandorio (dovanojimo sutarties) šalių susitarimą naudojasi sutartimi nustatyta uzufrukto teise gyventi iki mirties padovanotame, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame name ir nei jos sūnus, nei šiuo metu atsakovė T. S. M. jai įgyvendinti šią uzufrukto teisę, nustatytą CK 4.141 str., netrukdo. Tokios aplinkybės nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantė tokios aplinkybės neginčija ir paduotame apeliaciniame skunde. Kartu pažymima, kad toks šalių susitarimas sudarant sandorius, taip pat ir dovanojimo sutartis, įstatymui neprieštarauja ir tokio susitarimo negalima laikyti sąlyga logiškai išplaukiančia iš CK 6.466 str. 3 d. aiškinimo, sudarančio pagrindą taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes pagal CK 6.466 str. 3 d. ir 1.87 str..

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš visumos byloje esančių duomenų galima spręsti, kad ieškovę situacija, t. y. sudaryta dovanojimo sutartis ir jos pasekmės visa apimtimi tenkino visą laiką iki sūnaus mirties. Sutarties ji neginčijo, neprašė sūnaus ją pakeisti kita, atitinkančia jų valą. Tik sūnui mirus ir po jo mirties atsiradus paveldėjimo teisiniams santykiams, kuriuose vienu iš paveldėtojų tapo antroji ieškovės sūnaus sutuoktinė – šioje byloje atsakovė, šios bylos šalių santykiai pašlijo dėl kitų paveldėtojų, kurie nesikreipė dėl palikimo, galimoje įtakoje. Tačiau ta aplinkybė negali daryti įtakos teisėtiems šalių veiksmams (ieškovės ir jos sūnaus), šalims sudarant ir oficialiai tam įgaliotai notarinei įstaigai tvirtinant ieškovės šiuo metu ginčijamą dovanojimo sutartį.

Todėl esant visumai šių nustatytų aplinkybių ieškovės (apeliantės) E. M. atstovės advokatės S. Baracevičienės apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.