Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

1.2.14.1.2.2., 1.2.14.10., 1.2.22.3., 1.2.29.3., 2.4.6.3.2., 2.4.6.3.4. (N)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

gynėjams advokatams Jolantai Bagdonienei, Vytautui Kupcikevičiui ir Aleksandrui Palamarčukui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų T. M., D. V. bei K. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 58 straipsnio 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė T. M. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė T. M. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. M. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 58 straipsnio 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė D. V. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta 1 metų 4 mėnesių 2 dienų bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė D. V. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams keturiems mėnesiams dviems dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – areštu šešiasdešimčiai parų;

pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – areštu šešiasdešimčiai parų;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. Z. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. Z. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas nusikaltimo įrankis – D. V. priklausantis automobilis ,,VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio rakteliai bei šios transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir techninės apžiūros pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš D. V., T. M. ir K. Z. solidariai priteista 9000 Lt K. A. ir 4500 Lt D. Z. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M., D. V. ir K. Z. nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 23 d. nuo 9.40 val. iki 10.20 val., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pavogti turtą, D. V. priklausančiu ir jo vairuojamu automobiliu „VW Passat“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavę į (duomenys neskelbtini), D. V. tyčia išlaužus balkono plastikinių durų užraktą ir sudaužius jų stiklą, kurių bendra vertė 850 litų, įsibrovė į patalpą – K. A. ir V. A. priklausantį gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė svetimą K. A. ir V. A. turtą: televizorių „LG Plazma“ 4000 litų vertės, 5 litrų talpos viskio butelį „Grant“ su dėžute ir stoveliu 500 litų vertės, 0,7 l talpos butelį „Martini“, kurio vertė 30 litų, 0,7 1 talpos butelį „Tekila“, kurio vertė 43 litai, 2 butelius po 0,7 1 talpos brendžio „Torres“, kurio vieno butelio vertė 60 litų, o bendra vertė 120 litų, 2 butelius po 0,7 1 talpos brendžio „Metaxa", kurio vieno butelio vertė 60 litų, o bendra vertė 120 litų, 0,7 1 talpos viskio butelį „Jamesas“, kurio vertė 100 litų, 0,7 1 talpos butelį „Amaretto“, kurio vertė 50 litų, 0,7 1 talpos brendį „Bardinut“, kurio vertė 70 litų, V. A. priklausančią auksinę grandinėlę 200 litų vertės, kosmetinę 30 litų vertės, sidabrinę sagę su perlu 60 litų vertės, sidabrinę grandinėlę su pakabuku 100 litų vertės, iš akmenukų suvertus karolius 160 litų vertės, D. Z. priklausančius šaunamuosius ginklus ir šaudmenis – dvivamzdį lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „Merkei Suhl“ 1600 litų vertės ir pistoletą „Glock“ 26 su dėtuve ir 7 šoviniais, kurių bendra vertė 2400 litų, 30 litų, mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6300“ 300 litų vertės su SIM kortele 40 litų vertės, mobilaus ryšio telefoną „Samsung D 900“ 200 litų vertės ir fizinio asmens dokumentus – K. A. asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), V. A. asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. A. asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), viso pavogė svetimą K. A. turtą, kurio vertė 5033 Lt, V. A. turtą, kurio vertė 5550 Lt ir D. Z. turtą, kurio vertė 4570 Lt. D. V. tyčia sugadino K. A. ir V. A. 850 Lt vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.)

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Tenkinamas ir kitas prokuroro prašymas – pakeisti nuosprendį dėl netinkamai išspręsto paskirtos kardomosios priemonės – 8000 Lt užstato grąžinimo klausimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse (5 t., 26-27 b.l. arba nuosprendžio 9-10 lapuose) klaidingai nurodė, kad nuosprendžiui įsiteisėjus D. Z. (turi būti K. Z.) skirtą kardomąją priemonę 8000 Lt užstatą grąžinti jo davėjui G. D. (turi būti G. Z.). Iš byloje esančio nutarimo pakeisti kardomąją priemonę suėmimą į užstatą (2 t., 102-103 b.l.) matyti, kad 2010 m. sausio 28 d. Anykščių rajono apylinkės prokuroro nutarimu K. Z. kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeistas į 8000 Lt užstatą, kurio davėjas buvo G. Z., todėl užstatas turi būti grąžintas jam.

Kolegija dabar išdėstys argumentus dėl nuteistojo T. M. apeliacinio skundo, kuriuo prašoma jį išteisinti iš nusikaltimų, numatytų BK 254 straipsnio 1 dalyje bei 302 straipsnio 1 dalyje, o paskirtą bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį sumažinti. Taip pat prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino kaltu iš dalies ir nuoširdžiai gailisi.

Priešingai, nei skunde teigia T. M., pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai T. M. pripažino kaltu padarius BK 254 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmiausia apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas nepagrįstai jį nuteisė už ginklų ir dokumentų, kurių jis neketino pagrobti, vagystę. Jo tikslas buvo pavogti pinigus ir auksą, tačiau, teismas, pripažino, jog jis turėjo tikslą pagrobti vertingus daiktus. Atsakant į šį skundo argumentą, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įrodė, kad T. M. kartu su D. V. ir K. Z. veikdami bendrininkų grupe vagystės tikslu įsibrovė į Kęstučio ir V. A. gyvenamąjį namą ir pagrobė 10583 Lt vertės turtą. Tarpe pagrobtų daiktų buvo ir D. Z. priklausantys šaunamieji ginklai ir šaudmenys – dvivamzdis lygiavamzdis medžioklinis šautuvas ,,Merkei Suhl“ 1600 Lt vertės, pistoletas ,,Glock-26“ su dėtuve ir septyniais šoviniais 2400 Lt vertės bei mobilaus ryšio telefonai. Taip pat buvo pagrobti K. A., V. A., R. A. asmens pasai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimo atveju veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas. Darydami nusikalstamą veiką bendrininkai supranta, kad ją daro ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis.

Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad T. M. realizavo ne visus objektyviuosius požymius (nedalyvavo išnešant iš namo nukentėjusiųjų turtą), bet kartu su vykdytojais – D. V. ir K. Z. realizavo tik iš dalies nusikalstamos veikos požymius (sėdėdamas automobilyje stebėjo aplinką, o po to padėjo bendrininkams sukrauti į automobilį pagrobtus daiktus) ir veikė kaip bendravykdytojas, todėl turi atsakyti už vykdytojų padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Tokią bendrininkavimo sampratą yra suformavusi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (baudžiamoji byla NR, 2K-P-9/2009), kuria vadovaujamasi teismų praktikoje.

Šioje baudžiamojoje byloje ginklų, šaudmenų ir fizinių asmenų dokumentų pagrobimą padarė trys bendravykdytojai, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis. T. M. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje pasireiškė tuo, kad jis įvykio metu, sėdėdamas automobilyje prie A. namo, stebėjo aplinką, o D. V. ir K. Z. išnešus iš namo pagrobtus daiktus, padėjo sukrauti į automobilį. Vėliau visi trys dalį pagrobto turto paslėpė miške. Iš T. M. parodymų, duotų teisme matyti, jog jis pripažino, kad sėdėdamas automobilyje stebėjo, ar negrįžta namo savininkai ir taip užtikrino vagystės įvykdymo saugumą. Pamatęs, kad prie automobilio ateina D. V. ir K. Z. su pagrobtais daiktais, išlipo ir padėjo sukrauti daiktus į automobilį.

Apelianto parodymais nustatyta, kad apvogti nukentėjusiųjų namą sugalvojo visi spontaniškai, ką vogti, nesitarė, todėl buvo pavogta tai, ką rado jo draugai (5 t., 6-7 b.l.). Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir kiti du nuteistieji paaiškinę, jog neprisimena, kas pasiūlė padaryti vagystę, o apvogti namą susitarė visi (5 t., 7-10 b.l.). Teismas, įvertinęs nuteistųjų T. M., D. V. ir K. Z. parodymus, pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog visi nuteistieji veikė neapibrėžta tyčia – jie neturėjo tikslo pagrobti kokius nors konkrečius daiktus, o pagrobė bet kokius vertingus daiktus, t.y. tai, ,,ką akys matė“. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog T. M. būtų prieštaravęs šaunamųjų ginklų ir pasų, kuriuos jo bendrininkai išnešė iš namo ir padėjo į automobilį, pasisavinimui, todėl jis kaip nusikaltimo bendrininkas atsako už visą A. ir D. Z. pagrobtą turtą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad automobilyje K. Z. apžiūrėjo pagrobtus A. pasus ir įsidėjo į kišenę, todėl kartu buvęs T. M. to negalėjo nepastebėti. Be to, T. M. padėjo iškrauti iš automobilio salono ir paslėpti miške televizorių, dėklą su ginklais, maišelius su gėrimais, nes jie užėmė daug vietos ant galinės sėdynės ir trukdė jam sėdėti, todėl tuo metu jis matė, kad yra pagrobti ginklai, tačiau tam neprieštaravo ir pritarė. Esant tokiems faktiniams bylos duomenims atmetamas kaip nepagrįstas T. M. skundo teiginys, jog jis niekuo neprisidėjo prie ginklų ir pasų pagrobimo. T. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nukentėjusiųjų Kęstučio, Vitos ir R. A., liudytojų D. S., R. M., A. M., J. K., S. Š., A. G. parodymais bei nuosprendyje išanalizuotais ir aptartais rašytiniais įrodymais, kurių visetas patvirtino, jog T. M. su D. V. ir K. Z. veikė bendrai iš anksto susitarę įsibrauti į A. namą ir iš jo pagrobti vertingus daiktus. Duomenų apie tai, kad T. M. turėjo tikslą pagrobti tik pinigus ir aukso dirbinius, byloje nėra: visi trys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė savo kaltę, o teisme T. M. kaltu prisipažinęs iš dalies, kiti du nuteistieji – visiškai, paaiškino nesitarę, kokius daiktus vogs – išnešė tai, ką jų nuomone, rado vertinga. Esant šiems duomenims nėra pagrindo T. M. išteisinti už nusikaltimų, numatytų BK 254 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje padarymą.

T. M. prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte netenkinamas. Apeliacinio skundo teiginys, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ne verčiamas objektyvių įrodymų, o gera valia, atmetamas.

Sutinkamai su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Šioje byloje T. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus kaip įtariamasis ir kategoriškai neigė padaręs nusikaltimus (3 t., 132-134, 139, 142 b.l.). Teisiamajame posėdyje T. M. kaltę pripažino tik iš dalies ir nurodė, kad jis stebėjo aplinką ir padėjo sukrauti į automobilį pagrobtus daiktus, tačiau nepripažino šaunamųjų ginklų ir fizinių asmenų dokumentų vagystės (5 t., 6-7 b.l.). Kadangi T. M. nepripažino esminių bylos aplinkybių (tai matyti iš jo apeliacinio skundo, kuriuo prašoma išteisinti dėl dviejų nusikalstamų veikų), todėl teismas nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, jog jis kaltę pripažino tik iš dalies, be to nėra kitos būtinos sąlygos – nuoširdaus gailėjimosi. Tam, kad būtų galima pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, privalu nustatyti dar ir nuoširdų gailėjimąsi.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuoširdus gailėjimasis bylos duomenimis nėra užfiksuotas, kadangi kaip minėta, ikiteisminiame tyrime jis neigė kaltę, o teisme kaltę pripažino tik iš dalies – kategoriškai neigdamas šaunamųjų ginklų ir fizinių asmenų dokumentų pagrobimą, bandė sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, nei apeliantas T. M. teigia skunde, jis kaltu prisipažino tik dėl vienos nusikalstamos veikos – BK 178 straipsnio 2 dalies ir tai padarė tik teisiamajame posėdyje, kada ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių jo kaltę dalyvavus K. ir V. A. ir D. Z. turto vagystėje. Visa tai rodo, kad T. M. prisipažino nusikaltęs dėl vienos nusikalstamos veikos ne laisva valia, o verčiamas įrodymų.

Dėl aukščiau paminėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino T. M. parodymus ir pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Apeliantas skunde akcentuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti BPK 108 straipsnio 2 dalies, 207 straipsnio 2 dalies pažeidimai. T. M. teigia, jog jam nebuvo sugrąžinta avalynė. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą kolegija pažymi, kad byloje esantis pakvitavimas patvirtina, jog T. M. sportinė avalynė (kedai) 2010-06-01 sugrąžinta jo motinai V. M.. Kartu grąžinta jo asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir dveji raktai su grandinėle (4 t., 54 b.l.). BPK 207 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta daiktų ar kitų objektų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti apžiūra, o to paties straipsnio 2 dalis numato tvarką, kaip turi būti surašomas šio procesinio veiksmo protokolas, tačiau nuteistasis nenurodė, kokie šio įstatymo pažeidimai padaryti.

Toliau apeliaciniame skunde T. M. nesutinka su 2009-10-25, 2009-11-11, 2010-01-20 ir 2010-02-24 Anykščių rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis, kuriomis buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o po to suėmimas buvo pratęstas. Analizuodamas šių nutarčių turinį T. M. bando įtikinti teismą, kad teismai, priimdami šiuos procesinius dokumentus neva neturėjo jokių įrodymų, patvirtinančių jam pateiktus įtarimus. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad minėtus sprendimus jis turėjo teisę apskųsti įstatymo numatyta tvarka, t.y. per dvidešimt dienų nuo atitinkamos nutarties priėmimo, kaip ir numatyta BKP 130 straipsnyje, todėl šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje negali būti patikrintas paminėtų teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas ir jos nėra nagrinėjimo dalykas. Apie tai, kad jis teisme prisipažino kaltu dėl vienos nusikalstamos veikos, o dėl kitų dviejų – ne, buvo pasisakyta anksčiau.

Dar skunde apeliantas nurodo, jog jis kartu su D. V. ir K. Z. tą pačią dieną, t.y. 2009 m. spalio 23 d. pusę valandos anksčiau negu šis nusikaltimas, padarė kitą nusikaltimą Kupiškio rajone, todėl jo nuomone abu nusikaltimai turėjo būti sujungti į vieną baudžiamąją bylą ir laikomi tęstine veika. T. M. su tokiu prašymu ikiteisminio tyrimo metu turėjo teisę kreiptis į prokurorą (BPK 170 str. 4 d.). Kaip nurodo pats apeliantas, už Kupiškyje padarytą nusikaltimą jis yra nuteistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu, todėl jis šį nuosprendį taip pat turi teisę apskųsti BPK 312 straipsnio, 313 straipsnio numatyta tvarka ir terminais. Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog jis yra nuteistas du kartus už vieną nusikalstamą veiką, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu jis yra nuteistas tik už 2009-10-23 nuo 9.40 val. iki 10.20 val. padarytus nusikaltimus (duomenys neskelbtini).

Galiausiai T. M. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau šis prašymas atmetamas. BK 178 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies sankcijos numato laisvės atėmimo bausmes nuo trijų mėnesių (BK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė skiriama nuo 3 mėnesių) atitinkamai: iki penkerių metų, septynerių metų, šešerių metų. Apeliantui paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė už kiekvieną atskirą nusikaltimą, o ir subendrinta bausmė palikta ta pati. Atsižvelgus į padarytų nusikaltimų sunkumą (vienas sunkus, du apysunkiai nusikaltimai), į nustatytą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai, kad iki nusikaltimų padarymo teistas septynis kartus, nusikalto praėjus vos šešiems mėnesiams po paleidimo iš pataisos namų, nusikaltimo padarinius, kad liko neatlyginta nukentėjusiesiems didelė neturtinė žala, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis D. V. prašo paskirti švelnesnę bausmę. Prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, kad sulaukęs pilnametystės teisiamas pirmą kartą.

iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas D. V. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje: į tai, kad padaryti keturi nusikaltimai, kurių vienas priskiriamas tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.), du apysunkiai nusikaltimai (BK 11 str. 4 d.) ir vienas nesunkus (BK 11 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas įvertino D. V. atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybes. Pagrįstai nuosprendyje konstatuojama, jog apelianto atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 1 dalį lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, o už kitus tris nusikaltimus nenustatyta jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nuosprendyje nurodyti tokio sprendimo motyvai. Kolegija pritaria tokiai išvadai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu D. V. kategoriškai neigė savo kaltę ir tik teisme prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kadangi byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Vadinasi, apeliantas ne savo noru, o dėl surinktų byloje įrodymų (jie aptarti skundžiamame nuosprendyje) pripažino esmines jam inkriminuotų nusikaltimų faktines aplinkybes, be to, nebuvo jo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų veikų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės už kitus tris nusikaltimus. Taip pat buvo įvertintas D. V. vaidmuo nusikaltimų padaryme ir itin neigiama jo asmenybės charakteristika: anksčiau teistas šešis kartus už analogiškus nusikaltimus ir teistumai neišnykę, šiuos nusikaltimus padarė lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kas rodo jo, kaip nusikaltimų recidyvo, didesnį pavojingumą visuomenei. Ir nors apeliantas, kaip minėta, prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau nepateikė objektyvių argumentų, pagrindžiančių tokią jo poziciją. Nuteistojo nurodytos aplinkybės – jaunas amžius ir teistumai būnant nepilnamečiu – nelaikytinos pakankamu pagrindu švelninti bausmę. Paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta. D. V. apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė viršija valstybės kaltintojo prašytą skirti bausmės laiką, atmetamas, kadangi teismas nėra saistomas prokuroro išsakyta nuomone, o bausmė apeliantui paskirta vadovaujantis įstatymu.

Iš nuteistojo K. Z. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta ir prašo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi. Apeliantas, motyvuodamas tokį savo prašymą nurodo 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ (toliau – Senato nutarimas) 16 punktą, kuriame konstatuojama, jog ,,Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo“.

Kolegija, nesutikdama su šiuo apelianto prašymu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl šios K. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo, kadangi bylos duomenys rodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigęs savo kaltę (tai darė net tuo metu, kai jis buvo sulaikytas su pagrobtais daiktais) teisme savo poziciją pakeitė ir visiškai pripažino padaręs nusikaltimus, tačiau tai padarė ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų. Nuosprendyje išanalizuota ir aptarta įrodymų visuma – liudytojos R. M. ir D. S. matė prie nukentėjusiųjų namų D. V. automobilį su angliškais numeriais, atpažino D. V. ir T. M. grobimo metu nešančius nukentėjusiųjų turtą, namo viduje buvo rastas ir paimtas K. Z. mokinio pažymėjimas, kurį jis pametė vagystės metu, rastas D. V. avalynės pėdsakas. Visi nuteistieji tuoj po vagystės padarymo buvo sulaikyti automobilyje Panevėžyje su pagrobtais nukentėjusiųjų A. pasais ir D. Z. mobilaus ryšio telefonais.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, K. Z. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų įrodymų. Apeliantas, aptardamas savo nuoširdų gailėjimąsi pamini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276/2006, kuriame nurodyta, jog darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau.

Atsakant į šį skundo argumentą kolegija sprendžia, kad K. Z. išties nuoširdžiai nesigailėjo dėl padarytos veikos, nes pats gera valia neprisipažino nusikaltęs, kritiškai nevertino savo elgesio ir nesistengė sušvelninti padarytos veikos padarinius ikiteisminio tyrimo metu, t.y. pareigūnams nepasakė, kur jis su bendrininkais paslėpė vertingus pagrobtus daiktus ir jų negrąžino, neatsiprašė nukentėjusiųjų. Vertinant K. Z. elgesį po nusikaltimo padarymo, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo paleistas iš suėmimo 2010 m. sausio 28 d., tačiau įsidarbino tik praėjus metams, t.y. 2011 m. sausio 21 d. (4 t., 197-199), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Apeliantas daug kartų baustas už viešosios rimties trikdymą, alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose bei kelių eismo taisyklių pažeidimus (2 t., 122-126 b.l.). Teismas teigiamai įvertino tai, jog K. Z. nagrinėjant bylą teisme atlygino visą turtinę žalą, t.y. 850 Lt ir dalį neturtinės žalos – 1000 Lt nukentėjusiajam K. A. ir dalį, t.y. 500 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam D. Z. (4 t., 194-196) ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl dar kartą atsižvelgti į šią lengvinančią aplinkybę kolegija neturi pagrindo.

Teismų praktikoje nelaikoma, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir tik tada jis duoda teisingus parodymus. Be to, pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra teismo teisė, o ne pareiga.

Į apeliaciniame skunde nurodytą argumentą (susirgo depresija ir buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse) atsižvelgė pirmosios instancijos teismas skirdamas K. Z. bausmę, todėl dar kartą įvertinti jo sveikatos būklę netikslinga, nustatyta diagnozė aptarta nuosprendyje.

Ginčydamas teismo sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo už nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje, apeliantas teisingai pastebi, jog nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai, t.y. motyvuose pasisakyta, kad už šį nusikaltimą įvertinus didelį pavojingumą, skirtina laisvės atėmimo bausmė, tačiau rezoliucinėje dalyje K. Z. pripažinus kaltu pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, jam paskirtas areštas šešiasdešimčiai parų. Šis prieštaravimas yra pašalintas ir, tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, už šaunamųjų ginklų ir šaudmenų pagrobimą apeliantui skirtina vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tokios bausmės paskyrimo motyvai yra nurodyti atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Negali būti patenkintas K. Z. prašymas sušvelninti laisvės atėmimo bausmę, kadangi šis nusikaltimas, kaip teigia apeliantas, nebuvo padarytas atsitiktinai, o gerai apgalvotas: buvo pasirinkta nuošali A. sodyba, į namą patekta išdaužus stiklą, pagrobti didelę vertę turintys daiktai ir du šaunamieji ginklai, kas iš tiesų rodo žymiai didesnį tiek padarytos veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei. Tai, kad K. Z. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, rodo jo nusikalstami veiksmai Kupiškio rajone, kuriame jis su kitais nuteistaisiais iki šio nusikaltimo padarymo jau buvo padarę nusikaltimą. Todėl vadovautis jau minėto Senato nutarimo 5 punkto išaiškinimu pripažinti, kad šie nusikaltimai buvo atsitiktiniai ir padaryti dėl kitų nuteistųjų įtakos, nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kad į šių nusikaltimų padarymą apeliantą būtų įtraukę kiti bendrininkai – T. M. ir D. V., kurie buvo daug kartų teisti ir atlikę laisvės atėmimo bausmes. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad K. Z. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog apvogti tą namą sugalvojo visi – pamatę nuošalėje namą ,,<...> vienu momentu visiems šovė į galvą apvogti tą namą“ (5 t., 9 b.l.). Vadinasi, apeliantui kiti du bendrininkai jokios įtakos nepadarė, jis nusikalto pats ir padarė sunkų bei du apysunkius nusikaltimus.

Apelianto nurodytos aplinkybės (po nusikaltimo padarymo susirado darbą, stengiasi gyventi dorai ir būti naudingas visuomenei) vertintinos teigiamai, tačiau negalima visiškai ignoruoti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Be to, yra nustatyta viena K. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kolegija atkreipia K. Z. dėmesį į tai, kad bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečias nusikalstamas veikas. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, bausmę teismas skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais ir BK 41 straipsnio 2 dalyje išdėstytais bausmės skyrimo tikslais. Tai viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje. Tenkinant prokuroro apeliacinį skundą buvo nurodyti motyvai dėl vienerių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimo už nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje. Pažymima, kad ši bausmė yra žymiai mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kurį sudaro treji metai septyni mėnesiai ir penkiolika dienų ir yra labai artima bausmės minimumui. Tenkinant K. Z. prašymą nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuojama, jog K. Z. už apysunkių nusikaltimų padarymą, t.y. BK 178 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje yra paskirta teisinga bausmė – areštas šešiasdešimčiai parų, o už apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimas vieneriems metams. Ši bausmė yra neteisinga, kadangi nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai (už BK 302 straipsnio 1 dalį, kuris priskiriamas apysunkiam nusikaltimui, paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė). Padaryta klaida turi būti ištaisyta ir už šį nusikaltimą jis turi būti nubaustas areštu šešiasdešimčiai parų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

K. Z. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – areštą šešiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme – areštu šešiasdešimčiai parų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiui įsiteisėjus K. Z. paskirtą kardomąją priemonę – 8000 (aštuonių tūkstančių) Lt užstatą grąžinti jo davėjui G. Z. a.k. (duomenys neskelbtini)

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų T. M. ir D. V. apeliacinius skundus atmesti.