Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas:

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (2500 Eur) bauda;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (2500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. S. laikiname sulaikyme nuo 2022 m. vasario 18 d. 00.32 val. iki 2022 m. vasario 18 d. 15.19 val. (viena para) išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo V. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su bausme, jam paskirta už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Įstatymų leidėjas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau, vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, pirmiausia teismas parenka bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Skirdamas bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas taip pat atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tik tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje.

Skundžiamu nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu padaręs tris tyčines nusikalstamas veikas, kurių dvi (BK 259 straipsnio 1 dalis) priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, viena (BK 260 straipsnio 1 dalis) – sunkių nusikaltimų kategorijai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, t. y. parinko vienintelę numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau jo dydį nustatė mažesnį nei sankcijos minimumas. Kaip matyti, parinkdamas šią bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis – V. S. yra jauno amžiaus, neteistas, nebaustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su smurtu, alkoholio vartojimu, viešosios tvarkos pažeidimu ar nuosavybe, už kitus padarytus administracinius nusižengimus baudas laiku sumokėjęs, o tai, pasak pirmosios instancijos teismo, rodo, kad V. S. nevengia atsakomybės už savo veiksmus, be to, V. S. dirba, gauna legalias pajamas, ikiteisminio tyrimo metu bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, t. y. iškart po sulaikymo policijos pareigūnams nurodė, kur slepia psichotropines medžiagas, neneigė, kad jas įgijo iškart turėdamas siekį dalį jų platinti – perduoti kitiems asmenims, taip pat pareigūnams stengėsi suteikti pagalbos nustatant kitus su psichotropinių medžiagų disponavimu susijusius asmenis. Pastarosios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad V. S. padarytos nusikalstamos veikos buvo nulemtos ne jau nusistovėjusių kriminalinių nuostatų, o veikiau jaunatviško ir lengvabūdiško savo atliekamų teisei priešingų veiksmų pavojingumo nuvertinimo ir neįvertinimo to, koks griežtas valstybės požiūris į tokio pobūdžio veiksmų atlikimą. Įvertinęs šias bausmei individualizuoti reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai ir jos paskirtis bus pasiekti taikant V. S. BK 54 straipsnio 3 dalį ir skiriant 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, paskirta bausmė buvo dar sumažinta vienu trečdaliu ir V. S. paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžiančias teismui skiriant bausmę išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Minėta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę aptariamu pagrindu, turi motyvuotai nurodyti, kokių aplinkybių visuma rodo, kad konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-P-89/2014, 2K-432/2014, 2K-39-719/2019).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas švelninti V. S. skiriamą bausmę, tačiau nepakankamai ją sušvelnino, t. y. vis tiek paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad ir mažesnės nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir užtikrintų tik vienintelį BK 41 straipsnyje numatytą bausmės tikslą – nubaudimą, kuris šioje situacijoje yra per griežtas ir nereikalingas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog apylinkės teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, iš dalies pats sau prieštarauja, iš pradžių nurodydamas, kad V. S. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo nulemtos nusistovėjusių kriminalinių nuostatų, o vėliau akcentuodamas, kad V. S. disponavimas psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis tarsi nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu liudytojų S. S. ir R. K. duotais parodymais, iš kurių matyti, kad anksčiau liudytojos ne sykį yra įgijusios psichotropinių medžiagų iš V. S. arba jam padedant. Pasak pirmosios instancijos teismo, šių aplinkybių neneigė ir pats V. S. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti motyvai dėl ankstesnių galimų V. S. neteisėto disponavimo psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis atvejų neatitinka vieno svarbiausio baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcijos, nes skundžiamame nuosprendyje aptartos ir įvertintos kitos V. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos (psichiką veikiančių medžiagų platinimas S. S. ir R. K. arba padėjimas joms šias medžiagas įgyti), dėl kurių jis nebuvo nuteistas ir dėl kurių jam šioje byloje nebuvo pareikšti kaltinimai. Kaip matyti, apylinkės teismo išvada, kad švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šioje byloje būtų neproporcingas ir neteisingas, buvo nulemta minėtais netinkamais motyvais, iš esmės prasilenkiančiais su nekaltumo prezumpcija.

Sprendžiant klausimą dėl V. S. skirtinos bausmės už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, be pirmosios instancijos teismo minėtų nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, t. y. darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakteristiką, kurioje V. S. charakterizuojamas kaip uolus, darbštus ir pareigingas darbuotojas, kaip motyvuota ir stipri asmenybė, kuris atlieka visas užduotis laiku, neturi jokių nuobaudų ar pastabų, įmonė vertina jo atliekamą darbą ir mato jo potencialą kilti karjeros laiptais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad labai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų ir pasimokė iš savo klaidų, teigė, jog nesiekė iš padarytų nusikalstamų veikų pasipelnyti, narkotines medžiagas kelis kartus vartojo pats arba su draugais, tačiau vėliau susirado naują darbą, buvo paaukštintas, todėl yra motyvuotas tobulėti profesinėje srityje. Aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina mažesnį V. S. pavojingumą, teigiamai jį charakterizuoja ir parodo, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, suvokia savo neteisėtų veiksmų padarinius, padarė išvadas, todėl yra pagrindas manyti, kad ateityje daugiau nebenusikals ir laikysis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių. Be to, ne mažiau svarbu įvertinti ir V. S. poziciją dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir parodymų nuoširdumą. Iš liudytojo M. Veželio (policijos pareigūno) parodymų matyti, kad, sustabdžius automobilį, kurį vairavo V. S., automobilyje esančių asmenų buvo paklausta, ar turi draudžiamų daiktų. Tik V. S. pasakė, kad turi psichotropinę medžiagą – amfetaminą ir „ratus“ – MDMA tablečių. Be to, kratos protokolo skiltyje „Kratoje dalyvavusių asmenų pareiškimai“ ranka parašė, kad dalis narkotinių medžiagų turėjo atitekti broliui M. S. (1 t., b. l. 84–87). V. S. jau ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė policijos pareigūnams, kur slepia psichotropines medžiagas ir pats prisipažino, kad psichotropines medžiagas 2022 m. vasario 15 d. įsigijo turėdamas tikslą dalį jų platinti (2 t., b. l. 85–87). Taigi, nuteistojo prisipažinimas ir duoti parodymai šiuo atveju turi didelę reikšmę ne tik veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bet ir švelnesnės bausmės skyrimui.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir trumpalaikis izoliavimas nuo visuomenės šiuo atveju neabejotinai neigiamai paveiktų V. S. asmenybės formavimąsi. Manytina, kad paskyrus švelnesnę bausmės rūšį, nuteistasis, kuris yra gan jauno amžiaus, turės galimybę socializuotis į visuomenę ir tokiu būdu bus greičiau pasiekta bausmės prevencinė bei socialinė paskirtis, kurioms šiuo atveju turi būti suteikiama pirmenybė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, V. S. tikslinga už sunkaus nusikaltimo padarymą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. laisvės apribojimą, nustatant jo maksimalų terminą (BK 48 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžiu V. S., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir nepagrįsta, todėl ši nuosprendžio dalis keistina, V. S. paskiriant laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams ir intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad intensyvios priežiūros taikymo metu jis nuo 22.00 val. iki 06.00 val. turi būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, taip pat paskiriant jam BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte ir 5 dalies 1, 4 punktuose numatytus įpareigojimus bei draudimus, taikytinus visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką: įpareigojimą tęsti darbą, o jo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje; draudimą lankytis klubuose, baruose ir kitose pasilinksminimo vietose bei renginiuose, kuriuose neretai platinamos psichiką veikiančios medžiagos; draudimą vartoti šias medžiagas (byloje nustatyta, kad nuteistasis psichotropines medžiagas įsigijo klube, be to, pats jas vartojo). Šiame kontekste pažymėtina, kad intensyvi priežiūra laikytina pakankamai griežta poveikio priemone nuteistajam, kadangi jos taikymo metu reikšmingai ribojama asmens laisvė ir teisė į privatų gyvenimą, asmeniui, kuriam taikoma intensyvi priežiūra, numatytos specialiosios pareigos ir draudimai (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 27 ir 28 straipsniais). Be to, nagrinėjamu atveju, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), V. S. taikytina BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje numatyta turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant jos dydį, artimą minimaliam. Nepaisant to, kad V. S. įvykdytas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas nėra priskiriamas prie smurtinių, šio nusikaltimo objektas yra visuomenės sveikata, kuriai kyla pavojus pažeidžiant teisės aktais nustatytą narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė (kartu su intensyvia priežiūra, minėtais įpareigojimais ir draudimais bei baudžiamojo poveikio priemone), atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati V. S. padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

tenkinti nuteistojo V. S. apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį, kuria V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat nuosprendžio dalį, kuria ši bausmė subendrinta su V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu.

V. S. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę ir intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžiu V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme (laisvės apribojimo) apimant švelnesnes bausmes (baudas), ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad intensyvios priežiūros taikymo metu V. S. nuo 22.00 val. iki 06.00 val. turi būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir 5 dalies 1, 4 punktais, visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką: įpareigoti V. S. tęsti darbą, o jo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje; uždrausti jam lankytis klubuose, baruose ir kitose pasilinksminimo vietose bei renginiuose; uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti V. S. baudžiamojo poveikio priemonę – 30 MGL dydžio (1500 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą LT88 4010 0510 0467 0332, Luminor Bank AB.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti V. S. laikiname sulaikyme nuo 2022 m. vasario 18 d. 00.32 val. iki 2022 m. vasario 18 d. 15.19 val. (vieną parą) išbūtą laiką, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią V. S. skaičiuoti nuo šio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Išaiškinti V. S., kad laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.