Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria

A. A. pripažintas padariusiu baudžiamaisiais įstatymais uždraustas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d., BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., BK 135 str. 1 d. Šia nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas ir A. A. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino įrodytu, kad A. A. 2003 m. liepos 20 d., apie 15 val. 45 min., Prienų r., Balbieriškio sen., (duomenys neskelbtini) esančiame K. B. priklausančiame bulvių lauke, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su M. G. prieš jos valią, šiais savo veiksmais dar ir padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje A. A. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su M. G. prieš jos valią analiniu ir oraliniu būdu, tačiau dėl nepakankamos erekcijos šios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs įrodymus, teismas pripažino įrodytu, kad A. A. M. G. išžagino, pasikėsino ją seksualiai prievartauti ir padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis byloje nebuvo priimtas. Teismas rėmėsi šioje byloje 2006 m. rugsėjo 12-spalio 4 dienomis atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis ir vienos iš šią ekspertizę atlikusios ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimais apie nustatytus A. A. psichikos sveikatos sutrikimus. Ekspertizės akto išvadose nurodoma, jog duomenų apie tai, kad A. A. iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu arba laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Tačiau šiuo metu A. A. serga pasikartojančiu (užsitęsusiu) depresiniu sutrikimu ir vidutinio sunkumo depresijos epizodu, kuris pagal trukmę ir psichikos pažeidimo laipsnį prilygsta lėtiniam psichikos sutrikimui ir dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. A. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą jo gyvenamojoje vietoje. Iš to teismas padarė išvadą, kad po jau nurodytų baudžiamaisiais įstatymais uždraustų veikų padarymo sutriko A. A. psichika ir dėl to šiuo metu jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Todėl buvo priimta nutartis bylą sustabdyti ir taikyti A. A. ekspertizės išvadose rekomenduotą priverčiamąją medicinos priemonę.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka, nes teismo išvados apie A. A. psichinę būklę yra nepagrįstos. Šias išvadas teismas pagrindė Utenos ekspertinio skyriaus stacionarinės teismo psichiatrijos- psichologijos ekspertizės išvadomis, kurios yra abejotinos ir prieštaringos. Abejonių dėl nešališkumo kelia ir ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Paminėtos ekspertizės išvadose A. A. buvo nustatytas ne psichikos sutrikimas, o pasikartojantis depresinis sutrikimas, kuris tik buvo prilygintas lėtiniam psichikos sutrikimui. Ekspertizės akto Nr. 125 išvados be to buvo padarytos neįvertinus visų kitų byloje esančių reikšmingų medicininių duomenų ir tiems duomenims prieštarauja. Po A. A. gydymo Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje Kauno II-os teismo psichiatrijos ekspertų komisijos 2005 m. balandžio 1 d. atliktos psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. 108 nurodoma, kad A. A. pasakojimai nesutampa su faktine bylos medžiaga ir jo elgsena tyrimo metu ekspertams sukėlė įtarimus dėl agravacijos – apsimestinio ligos ar jos simptomų perdėjimo. Tuo tarpu ekspertizės akte, kuriuo rėmėsi teismas, apie šias aplinkybes nebuvo pasisakyta. Prokuroro nuomone, ši ekspertizė buvo atlikta neišsamiai, nevisapusiškai ir šališkai, o ekspertizės išvados kelia abejonių. Be to, teisme dalyvavusi ekspertė N. Mačiūnienė, prokuroro nuomone, šališkai išaiškino agravacijos terminą. Ji teismui paaiškino, kad tai – žmogaus savo būklės pasunkinimas, išplaukiantis iš pačios asmenybės, ir tai nesiejama su simuliacija. Tačiau medicininėje literatūroje, konkrečiai, 1991 m. Medicinos enciklopedijoje, nurodoma, kad sąmoningos agravacijos atveju ligonis supranta savo ligą, tačiau tyčia ją sunkina norėdamas gauti materialinę ar moralinę naudą, išvengti atsakomybės pagal įstatymą arba atkreipti kitų dėmesį. Teismas šioje byloje nepagrįstai atsisakė paskirti naują ekspertizę, nepašalino nurodytų abejonių ir prieštaravimų, todėl ir pačioje priimtoje nutartyje išdėstytos išvados dėl A. A. psichinės būklės kelia abejonių. Be to, A. A. buvo paskirta pati švelniausia iš BK 98 str. numatytų priverčiamųjų medicinos priemonių – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tokio sprendimo teismas faktiškai nemotyvavo, o tik pasirėmė tos pačios ekspertizės išvadomis. Tačiau nebuvo įvertintos ir kitos aplinkybės, t.y. tai, kad A. A. padarė sunkius nusikaltimus, kėsinosi į kito žmogaus sveikatą ir tai parodo jo pavojingumą aplinkiniams. Visus išdėstytus neaiškumus ir abejones šioje byloje būtų galima pašalinti paskyrus naują ekspertizę. To nepadaręs teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti joje teisingą sprendimą. Todėl priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Prašo teismo nutartį panaikinti.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti ir teismo nutartį panaikinti. A. A. gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas. Teismo išvados dėl A. A. psichinės būklės iš dalies neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, dalį tų išvadų paneigė atliktos naujos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados. Todėl skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir yra naikinama (BPK 326 str. 5 d. 2 p.).

BPK 392 str. 1 d. nurodyta, kad BK 98 str. nustatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BPK 393 str. 1 d. nuostatas, kai tokios aplinkybės yra nustatomos jau nagrinėjant bylą teisme, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu. Šio proceso metu asmens psichikos sutrikimai, jų laikas ir pobūdis yra viena iš BPK 395 str. numatytų būtinų įrodinėjamų aplinkybių ir BPK 401 str. 2 d. išvardintų teismo nutartyje spręstinų klausimų. BPK 403 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad teismas priima nutartį bylos nagrinėjimą ar bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, - jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Būtent tokią nutartį teismas priėmė šioje byloje padaręs išvadą, kad A. A. po nusikalstamų veikų padarymo susirgo ir teismo nutarties priėmimo metu serga psichikos sutrikimu, dėl kurių negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kolegijos nuomone, ši išvada nepagrįsta, nes ją teismas padarė išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, taigi nesilaikant ne tik jau paminėtų BPK 395 ir 401 straipsnių, bet ir BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad išvadas dėl A. A. psichinės būklės teismas pagrindė tik vienintelės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis, tačiau neįvertino kitų bylos aplinkybių, taip pat ankstesnių ekspertizių išvadų. Nepagrįstai buvo atmestas ir teisminio nagrinėjimo metu prokuroro pareikštas prašymas paskirti byloje naują ekspertizę.

Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, dėl teismo nutarties, o taip pat ir dėl ekspertizės išvadų, kuriomis rėmėsi teismas, pagrįstumo kolegijai iškilo daug abejonių. Iš bylos matosi, kad viso ikiteisminio tyrimo metu jokių abejonių dėl A. A. psichinės būklės nekilo. Įtariamasis bet kokius psichikos sutrikimus ir galvos traumas neigė, byloje nustatyta, kad jis tarnavo kariuomenėje, po to dirbo policijoje vairuotoju, gyvenamosios vietos seniūnijoje charakterizuojamas iš esmės teigiamai, dėl jo elgesio nebuvo gaunama jokių nusiskundimų (t. 1, b.l. 96). Psichikos sveikatos centro narkologo ir psichiatro įskaitoje įrašytas nebuvo (t. 1, b.l. 94). Kaltinamojo A. A. psichikos būkle suabejota tik teisminio nagrinėjimo metu, kai kaltinamasis kelis kartus neatvyko į teismo posėdžius, o gynėja pranešė, kad jos ginamasis gydosi psichiatrijos ligoninėje. Iš teismui pateiktų pažymų (t. 2, b.l. 56,59) matosi, kad tuo metu A. A. gydėsi V.Į. Kauno psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo nustatytas adaptacijos sutrikimas ir užsitęsusi depresinė reakcija. Gydymas truko nuo 2004 m. gegužės 18 d. iki birželio 17 d. Teismo paskirtą A. A. ambulatorinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę atliko Kauno II teismo psichiatrijos komisija. Šios komisijos 2005 m. balandžio 1 d. ekspertizės akte Nr. 108 (t. 2, b.l. 99-100) ekspertai į teismo užduotus klausimus neatsakė ir konkrečių išvadų dėl A. A. psichikos būklės nepateikė, o nukreipė kaltinamąjį stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei detalesniam ištyrimui ir diagnozės patikslinimui. Tačiau jau šiame akte ekspertų komisija nurodė apie įtariamą agravaciją. 2005 m. rugpjūčio 1 d. – rugsėjo 1 d. A. A. buvo atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė VTPT prie SAM Utenos ekspertiniame skyriuje. Šio ekspertizės akto Nr. 89 (t. 2, b.l. 120-121) išvadose nurodoma, kad apie A. A. sirgimą lėtine psichikos liga arba buvimą laikino psichikos sutrikimo būsenoje nusikaltimų padarymo metu jokių objektyvių medicinos duomenų nėra. Tačiau po nusikalstamų veikų padarymo A. A. išsivystė laikinas psichikos veiklos sutrikimas – sunkus depresijos epizodas su suicidinėmis tendencijomis, dėl kurio jis šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Remdamasis šios ekspertizės išvadomis, teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi (t. 2, b.l. 133-134) baudžiamąją bylą sustabdė ir A. A. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. 2006 m. kovo 14 d. teisme buvo gautas V.Į. Žiegždrių psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverstinio gydymo A. A. panaikinimo ir šio gydymo panaikinimo aktas Nr. 36-9 (t. 2, b.l. 142,143). Juose nurodoma, kad nuo 2005 m. spalio 12 d. šioje ligoninėje gydyto A. A. savijauta pagerėjo, depresijos požymių jau nėra ir gydymas baigtas. Išnagrinėjęs šį teikimą, teismas 2006 m. balandžio 7 d. nutartimi A. A. paskyrė dar vieną stacionarinę ekspertizę, kurią vėl pavedė atlikti VTPT Utenos ekspertiniam skyriui. 2006 m. rugsėjo 12 d – spalio 4 d. šiame skyriuje atliktos ekspertizės akto Nr. 125 (t. 2, b.l. 177-179) išvadose vėl nurodoma, kad A. A. ir šiuo metu serga pasikartojančiu (užsitęsusiu) depresiniu sutrikimu, vidutinio sunkumo depresijos epizodu, kuris pagal trukmę ir psichikos pažeidimo laipsnį prilygsta lėtiniam psichikos sutrikimui ir dėl kurio tiriamasis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. A. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma, kad po nusikalstamos veikos padarymo A. A. palaipsniui išsivystė psichologinės kilmės psichikos sutrikimas – sunkus depresijos epizodas be psichozės simptomų, dėl kurio jis gydytas psichiatrijos ligoninėje. Po šio gydymo A. A. psichikos būsena pagerėjo ir jis iš ligoninės buvo išrašytas be depresijos reiškinių. Būnant namuose iš pradžių jautėsi neblogai, tvarkėsi ūkinius reikalus, tačiau palaipsniui, nevartojant vaistų jo nuotaika vėl pablogėjo, sutriko miegas, jis tapo neveiklus. Šiuo metu jam vėl konstatuojamas vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Teisiamajame posėdyje dalyvavusi ekspertė N. Mačiūnienė ekspertizės išvadas patvirtino, atmetė prokuroro abejones dėl ligos simuliacijos, tuo pat metu nepateikė jokių prognozių apie laiką, per kurį A. A. pasveiks. Remdamasis šios paskutinės ekspertizės išvadomis bei ekspertės paaiškinimais, teismas ir priėmė skundžiamą šioje byloje nutartį, kuria bylą vėl sustabdė ir taikė A. A. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos priežiūros sąlygomis.

Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai dėl teismo nutartyje dėstomų išvadų, o tuo pačiu ir dėl jau paminėtų teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų pagrįstumo iškilo abejonių dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, jau aptarti bylos duomenys, taip pat ir jau atliktų ekspertizių išvados patvirtina, kad iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų padarymo metu A. A. buvo sveikas ir jokiomis psichikos ligomis nesirgo. Depresiniai sutrikimai jam išsivystė po tų veikų padarymo. Pačiuose ekspertizių aktuose nurodoma, kad A. A. psichikos sutrikimai susiję su šio kaltinamojo baime būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn ir su gresiančia laisvės atėmimo bausme. Pažymėtina tai, kad kaltinamasis savo psichine būkle nesiskundė viso ikiteisminio tyrimo metu, o į gydymo įstaigą kreipėsi tik tada, kai jau artėjo bylos teisminio nagrinėjimo pabaiga. Ir vėliau psichinės būklės pablogėjimai A. A. buvo nustatomi vos tik teismui paskiriant bylos nagrinėjimo posėdžius. Dėl viso to kilo įtarimų, kad kaltinamasis savo psichikos sutrikimus gali simuliuoti arba bent jau sąmoningai bandyti savo būklę pasunkinti siekiant atitinkamų ekspertizių išvadų. Tokie įtarimai buvo išdėstyti ir jau aptartame 2005 m. balandžio 1 d. ekspertizės akte. Tai, kad padaręs nusikaltimus asmuo dėl to gailisi, smerkia savo paties veiksmus, o taip pat bijo gresiančios atsakomybės ir bausmės, yra natūralu ir suprantama. Tačiau kolegijai kilo abejonių, ar dėl nurodytų priežasčių galėjo kilti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo net negalėtų suprasti savo veiksmų ir negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose. Dar didesnių abejonių iškilo dėl to, kad tie psichikos sutrikimai buvo nustatomi po nusikaltimų padarymo praėjus tokiam ilgam, daugiau negu 3 metų laikui. Abejonių iškilo ir dėl ekspertų rekomenduotos ir teismo A. A. taikytos pačios švelniausios priverčiamosios medicinos priemonės pagrįstumo bei atitikimo A. A. padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui bei pavojingumo laipsniui.

Visos jau aptartos bylos aplinkybės buvo gerai žinomos ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Tačiau priimtoje nutartyje jokių jau paminėtas abejones ir neaiškumus paneigiančių ir pašalinančių motyvų nebuvo išdėstyta, o nutartyje, kuria buvo atmestas prokuroro prašymas paskirti A. A. naują ekspertizę, taip pat faktiškai neišdėstyta jokių argumentų, paneigiančių prokuroro argumentus. Įvertinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus bei atsižvelgusi į visas jau aptartas šios bylos aplinkybes, siekiant pašalinti jau išdėstytas abejones ir nustatyti tikrąją A. A. psichinę būklę, kolegija paskyrė byloje naują komisijinę ambulatorinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę ir jos atlikimą pavedė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės komisijos ekspertams. Atlikus šią ekspertizę pasitvirtino tik dalis ankstesnės ekspertizės, kuria rėmėsi teismas, išvadų. Tuo tarpu dalis kitų naujos ekspertizės išvadų patvirtino, kad A. A. šiuo metu gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali būti apklausiamas ir duoti parodymus. Be to, A. A. nustatyta psichikos sutrikimų simptomų simuliacija.

VTPT prie SAM Centrinės teismo psichiatrijos komisijos 2007 m. balandžio 3 d. – gegužės 14 d. teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 4 išvadose (t. 3, b.l. 49-56) nurodoma, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. A. buvo paprasto girtumo būsenoje ir dėl psichikos būklės jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jau po nusikalstamų veikų padarymo ir prasidėjus teisminiam baudžiamosios bylos nagrinėjimui A. A. pradžioje išryškėjo adaptacijos sutrikimai – užsitęsusi depresinė reakcija su suicidiniu bandymu bei mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, vėliau išsivystė laikinas psichologinės kilmės psichikos sutrikimas – sunkus depresijos epizodas su suicidinėmis tendencijomis, dėl kurio jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl psichikos būklės jis negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti parodymų. A. A. po nusikalstamų veikų padarymo dėl psichikos būklės buvo pavojingas sau, todėl jam reikėjo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą ir gydymą gyvenamosios vietos psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tačiau kitos ekspertizės išvados dėl A. A. psichikos būklės jau visai kitokios. Išvadose nurodoma, kad šiuo metu A. A. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Jam konstatuojamas tendencingas elgesys su atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija, vyraujant metasimuliacijai, dėl ko jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali dalyvauti teismo posėdyje, būti apklausiamas ir duoti parodymus. Šiuo metu A. A. dėl psichikos būklės priverčiamųjų medicinos priemonių taikyti nereikia. A. A. 2005 m. balandžio 1 d. atliekant ekspertizę buvo įtarta agravacija, atlikus stacionarią ekspertizę agravacijos požymiai nekonstatuoti, agravacijos nebuvo stebėta ir A. A. priverstinai gydant Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Šiuo metu klinikiniame vaizde stebimas tendencingas A. A. elgesys su atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija, vyraujant metasimuliacijai.

Tos pačios atliktos naujos ekspertizės išvadose ekspertų komisija išaiškino ir kai kuriuos ekspertizės akte vartotus psichiatrijos terminus. Išaiškinta, kad simuliacija psichiatrijoje – apgalvota tiriamojo asmens laikysena, norint pavaizduoti psichikos sutrikimus arba apsimesti psichiškai nesveiku. Agravacija – sąmoningas stengimasis perdėti, išryškinti savo negalavimus. Metasimuliacija – liguistų reiškinių simuliacija po jų išnykimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. A. gynėja pareiškė prašymą paskirti A. A. dar vieną, šį kartą stacionarią teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Šį prašymą gynėja argumentavo tuo, kad šios paskutinės atliktos ekspertizės akte yra prieštaravimų, nepagrįstos išvados, kad jos ginamasis simuliuoja psichikos sutrikimus. Be to, gynėjos nuomone, tokių kategoriškų išvadų padarymui negalėjo pakakti vien tik ambulatorinio jos ginamojo ištyrimo. Tokį gynėjos prašymą kolegija teismo posėdžio metu jau atmetė dėl keleto priežasčių. Jokių prieštaravimų ekspertizės išvadose ir visame ekspertizės akte gynėja taip ir neįvardijo, o susipažinus su ekspertizės aktu, matosi, kad jokių prieštaravimų jam tikrai nėra. Pagal BPK 286 str. 7 d. nuostatas, teismas gali paskirti naują ekspertizę tada, kai ankstesnės ekspertizės aktas įvertinamas kaip nepakankamai išsamus ar nepakankamai pagrįstas. Paminėtą ekspertizės aktą vertinti neišsamiu ir nepagrįstu jokių priežasčių nėra, todėl skirti dar vieną naują ekspertizę šiuo atveju tiesiog nėra ir jokio procesinio pagrindo. Iš bylos matyti, kad paskutinę ekspertizę atlikusiems ekspertams buvo pateikta visa tam būtina medžiaga: pati baudžiamoji byla, ne tik ankstesnių ekspertizių aktai, bet ir iš visų gydymo įstaigų išreikalautos A. A. ligos istorijos, medicinos kortelės ir kitokie medicininiai duomenys. Ekspertizės metu buvo įvertinti netgi tokie duomenys, kurie gydymo įstaigose atsirado jau po ekspertizės paskyrimo. Atliekant šią ekspertizę buvo tiriamas ir pats A. A. , ekspertizės akto atskiruose skyriuose aprašyta jo psichikos ir psichologinio tyrimo rezultatai. Manyti, kad ekspertams buvo būtina stebėti A. A. ilgesnį laiką, nėra jokio pagrindo. Be to, apie tokį būtinumą net neužsiminė ir patys ekspertai. Ekspertizės išvados apie A. A. psichinę būklę, taip pat ir išvados apie jo tendencingą elgesį tyrimo metu simuliuojant psichikos sutrikimo simptomus pagrįstos konkrečiais stebėjimo duomenimis, kurie aiškiai išdėstyti ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šią paskirtą naują teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę šį kartą atliko keturių aukščiausios kategorijos ekspertų komisija, o VTPT prie SAM Centrinė psichiatrijos komisija, kurioje atlikta ekspertizė A. A. , yra pačios aukščiausios pakopos ekspertinė įstaiga, atliekanti ekspertizes tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl anksčiau atliktų ekspertizių pagrįstumo. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad abejoti paskutinės A. A. atliktos ekspertizės išvadomis nėra jokio pagrindo, todėl šiomis išvadomis ir būtina vadovautis nagrinėjant bylą.

Iš to, kas išdėstyta naujos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte, kartu įvertinus ir kitus šios bylos duomenis, kolegija daro keletą išvadų. Tiek paskutinės, tiek ankstesnių ekspertizių metu buvo vienodai nustatyta, kad iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų padarymo metu A. A. jokiomis psichikos ligomis nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tik po nusikalstamų veikų padarymo, vykstant jau teisminiam šios bylos nagrinėjimui, A. A. išsivystė psichinis sveikatos sutrikimas, dėl kurio tuo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl tuo metu jam buvo pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Dėl šių aplinkybių abejonių nekyla. Tačiau taip pat nekyla jokių abejonių ir dėl A. A. psichinės būklės šiuo metu. Ekspertizės metu vienareikšmiai nustatyta, kad šiuo metu A. A. jokia psichikos liga neserga ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jis gali suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, gali dalyvauti teismo posėdžiuose, gali būti apklausiamas ir duoti parodymus. Šiuo metu taikyti A. A. priverčiamąsias medicinos priemones, numatytas BK 98 str., nereikalinga. Ekspertai taip pat nustatė, kad nors A. A. jau pasveiko, tačiau šiuo metu vis tiek elgiasi tendencingai toliau bandydamas simuliuoti psichikos sutrikimų simptomus.

Atliktos naujos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados nepaneigė kitos, A. A. anksčiau atliktos ekspertizės išvadų, kuriomis teismas rėmėsi, priimdamas šioje byloje skundžiamą 2006 m. lapkričio 10 d. nutartį. Tikslūs laikotarpiai, nuo kada A. A. psichikos būklė pablogėjo, o po to vėl pagerėjo ir kada tiksliai šis asmuo pasveiko, nenustatyti ir to padaryti neįmanoma. Kiekviename ekspertizės akte padarytos išvados tik apie A. A. psichinę būklę konkretaus tyrimo atlikimo ar buvimo gydymo įstaigose metu. Taigi negalima atmesti galimybės, kad skundžiamos nutarties metu A. A. tikrai buvo pagrindas paskirti priverčiamąsias medicinos priemones. Vis dėlto šios aplinkybės nepakeičia kolegijos jau išdėstytų išvadų apie teismo priimtos nutarties nepagrįstumą bei neteisėtumą, o taip pat apie pagrindą tą teismo nutartį panaikinti. Nors ankstesnės ekspertizės išvados, kuriomis rėmėsi teismas, nebuvo paneigtos, skundžiamą nutartį teismas priėmė neįvertinęs visų šios bylos aplinkybių, kurios jau buvo aptartos. Kaip jau buvo paminėta, priimant nutartį bylą sustabdyti ir paskirti A. A. priverčiamąją medicinos priemonę, teismas neišnaudojo visų galimybių nustatyti tikrąją A. A. psichinę būklę ir nesiėmė priemonių su tuo susijusių abejonių ir neaiškumų pašalinimui. Kolegijos nuomone, šiuo atveju naują teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę privalėjo paskirti pats pirmosios instancijos teismas, o to nepadarius bei nepagrįstai atmetus dėl to pareikštą prokuroro prašymą, priimta nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Tuo pačiu metu kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad naujos ekspertizės išvados nepaneigė ne tik ekspertizės, kuria rėmėsi teismas, bet ir dar ankstesnių ekspertizių išvadų. Nebuvo paneigta ir tai, kad agravacijos požymiai A. A. buvo įtarti dar 2005 m. balandžio 1 d. atliktos ekspertizės metu. Šioje dalyje kolegija taip pat pažymi, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teisme dalyvavusios ekspertės paaiškinimai ir paties teismo išdėstytas agravacijos termino išaiškinimas yra neteisingi, iš tikrųjų yra pagrįsti. Iš byloje esančios 2006 m. lapkričio 9 d. teismo nutarties, kuria buvo atmestas prokuroro prašymas paskirti A. A. naują ekspertizę, matosi, kad teismas agravaciją išaiškino ne kaip simuliaciją, o kaip situaciją, kada asmuo savo būklę pasunkina nesąmoningai ir tai išplaukia iš pačios žmogaus asmenybės. Nutartyje nurodyta, kad agravacija ir simuliacija yra du visiškai skirtingi dalykai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis teismo posėdyje dalyvavusios ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimais, tai matyti iš įrašų posėdžio protokole. Iš viso to liko neaišku, ar ekspertė teismui tikrai neteisingai išaiškino agravacijos terminą, ar tie jos paaiškinimai neteisingai užrašyti protokole. Naujos atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadose išdėstytas visai kitoks agravacijos termino apibrėžimas. Čia nurodyta, kad agravacija – tai būtent sąmoningas asmens stengimasis perdėti ir išryškinti savo negalavimus. Taigi agravacija tiesiogiai susijusi tiek su simuliacija, tiek su metasimuliacija, kas ir buvo nustatyta A. A. elgesyje tyrimo metu. Todėl neteisingas agravacijos termino aiškinimas tikrai turėjo svarbios reikšmės pirmosios instancijos teismo priimamiems sprendimams ir tai dar kartą patvirtina skundžiamos nutarties nepagrįstumą. Ši nutartis bet kuriuo atveju turi būti panaikinta dar ir dėl kitos, beje, pagrindinės priežasties. Padaręs išvadą, kad A. A. dėl psichinės būklės negali suvokti savo veiksmų ir negali dalyvauti teismo posėdžiuose, teismas priėmė nutartį bylą sustabdyti ir paskyrė A. A. priverčiamąją medicinos priemonę. Toks asmens psichinės būklės nustatymas ir šios nutarties, kuri tebegalioja iki šiol, priėmimas tapo procesine kliūtimi šią bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti joje galutinį sprendimą. Šiuo metu dėl A. A. psichinės būklės pasikeitimo bylos tolesnis nagrinėjimas jau gali ir turi būti tęsiamas, tačiau tai įmanoma tik panaikinus skundžiamą teismo nutartį. Būtent toks sprendimas ir priimamas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Panaikinus skundžiamą teismo nutartį, byla perduodama toliau bendra tvarka nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti. Baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.