Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Prienų rajono apylinkės teismo teisėja Loreta Radzevičienė, sekretoriaujant Laimai Adomaitienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Gyliui, nukentėjusiųjų įstatyminei atstovei - motinai V. M., Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei A. K., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, deklaruota gyvenamoji vieta vt. - (duomenys neskelbtini), faktinė gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), teistas 1978-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 105 str. 1 p. (galiojusio iki 2003-05-01) 15 m. laisvės atėmimu, bausmę atlikęs, teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis S. M. 2013 m. vasario 24 d. apie 16.00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu, kambaryje ant grindų paklupdęs savo mažamečius vaikus: R. M., gim. (duomenys neskelbtini), R. M., gim. (duomenys neskelbtini), Ž. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ne mažiau keturias valandas liepė jiems laikyti į viršų iškeltas rankas, taip juo kankino, tęsdamas nusikalstamą veiką ne mažiau du kartus spyrė koja R. M. į kairę koją, taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą, kas pasireiškė kraujosruva odoje ir poodyje bei odos nubrozdinimu kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, tęsdamas nusikalstamą veiką jis ne mažiau du kartus spyrė koja Ž. M. į nugarą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis ne mažiau tris kartus spyrė koja R. M. į koją bei nugarą, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, kas pasireiškė juostine lanko formos kraujosruva odoje ir poodyje dešinėje šlaunyje bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. M. ne mažiau keturis kartus spyrė koja A. M. į galvą ir kojas bei smaugė rankomis, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, kas pasireiškė kraujosruvomis odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimais kaktos dešinėje pusėje, kakle ir kairiame petyje.

Be to S. M. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, smurtaudamas prieš savo mažamečius vaikus R. M., Ž. M., R. M. ir A. M., grasino juos nužudyti ir, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, pasakė, kad „visus išmušiu“, „kai visi miegosit užmušiu“.

Kaltinamasis S. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir 145 str. 1 d., padarymo kaltu prisipažino ir parodė, kad tą dieną su žmona buvo kambaryje, vaikai lakstė kluone. Dėl kaltinamojo susijaudinimo nesugebant duoti išsamius parodymus teisme, pagarsinus S. M. parodymus, duotus ikiteisminio turimo metu, matyti, kad 2013 m. vasario 24 d. jis buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), namuose su žmona V. M.. Vaikai žaidė kluone ir maždaug apie 17.30 val. namuose atsitiko nelaimė, buvo rasta susižalojusi mažametė dukra M.. Apie tai kažkuris iš vaikų atbėgo į namą ir pasakė. Pirmoji prie M. nuėjo vyriausioji dukra A.. Žmona V. iškvietė greitosios pagalbos automobilį, kuris M. išvežė į ligoninę, kartu išvažiavo ir jo žmona V.. Namuose liko jis su kitais vaikais. Tą dieną buvo blaivus. Jis, būdamas supykęs, dėl to kas nutiko, suklupdė kambaryje ant grindų visus kluone žaidusius vaikus. Jis vaikus tardė kaip viskas kluone įvyko, tačiau jie kalbėjo vienas ant kito ir teisybės nepasakė, todėl supykęs vaikams smogė smūgius, kuriam kiek ir kur pataikė, pasakyti negali. Netrukus į kambarį atbėgo vyriausia dukra A., kuri konfliktą nutraukė. Atsisėdo ant lovos ir iš piktumo pasakė, kad, jei M. kas atsitiks, jis juos visus užmuš. Jam buvo pikta, kad vaikai nepasakė tiesos dėl to kas įvyko jiems žaidžiant kluone. Parodė, kad vaikai kambaryje ant grindų buvo parklupdyti maždaug apie dvi valandas. Paklupdęs vaikus jis norėjo iš jų išsiklausinėti tiesą kaip viskas įvyko kluone su M.. Vaikai klūpodami neverkė, jie verkė tada kai jis juos mušė. Dėl savo veiksmų jis nuoširdžiai gailisi ir pasižada ateityje daugiau taip nesielgti (b.l.65-66, 69-70). Šiuos parodymus patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Papildomai parodė, kad A. nesmaugė, jo už kaklo ir galvos suėmęs nebuvo. Užkirto iš rankos kelis, t.y., du - tris kartus, o įspyrė į užpakalį ar nugarą. Dėl R. paaiškino, kad iš rankos sudavė ir, rodos, įspyrė. Su diržu nemušė, nes diržo neturėjo. Sūnui Ž. iš rankos sudavė ir kelis kartus įspyrė. Sūnui R. irgi iš rankos sudavė ir kelis kartus įspyrė. A. nemušė. Jo veidas buvo juodas kai šis iš kluono parėjo, gal buvo išsimurzinęs. L. neklūpojo, nes jis nebuvo kluone. Tiksliai nurodyti į kurias kūno vietas vaikams sudavė rankomis negali, nes neprisimena, įspyrė visiems skirtingai, nes buvo susinervinęs. Vaikų nesmaugė, į galvas jiems nesudavė, diržo neturėjo. Parodė, kad kambaryje suklupdyti ant grindų vaikai klūpėjo apie dvi valandas. Norėjo jų visko išklausinėti, todėl suklupdė. Kai vaikai klūpėjo, liepė jiems iškelti rankas į viršų. Vaikai jam nieko nesakė, neverkė. Sugrįžusi vaikų mama sakė paleisti vaikus ir jų daugiau nekankinti. Nematė, kad Vyresnysis Ž. būtų mušęs vaikus. Iš pykčio pasakė, kad, jei M. „kas atsitiks, tai ....“. Taip sakydamas norėjo vaikus pagąsdinti, tikslo įvykdyti ketinimą neturėjo. Mano, kad tokio jo pasakymo vaikai išsigando. Buvo supykęs kai taip kalbėjo.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 184 - 186 str., 276 str. 2 d., posėdžio metu pagarsinti mažamečių nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nukentėjusioji R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad tėtis juos mušė dėl to, kad neprižiūrėjo sesės M., kuri nukrito kluone nuo balkio. Ji tuo metu kluone nebuvo, apie tai pasakė brolis R.. Tėtis mušė diržu per kojas, kiek kartų sudavė pasakyti negali, daugiau kitur smūgių nesudavė. Kai mušė skaudėjo. Tėtis dar mušė Ž., R. ir A.. Ž. spyrė su koja, o A. smaugė. Tėtis liepė klauptis. Kai tėtis mušė ji klūpėjo. Klūpėjo apie keturias valandas iškėlę rankas, tėtis sakė, jeigu atsistos bus blogai. Klūpėjo kol grįžo mama, pavargo nuo klūpėjimo. Tėtis pasakė, kad, jeigu M. kas atsitiks, visus išmuš. Ž. tame kambaryje nebuvo ir jų nemušė. Tuo metu mama buvo su M. ligoninėje (b.l.118-119).

Nukentėjusysis R. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tėtis S. M. jį mušė kai M. žaidžiant slėpynių kluone nukrito ant šakių. Tėtis mušė kambaryje dėl M., kirto su diržu per kojas. Kai tėtis mušė, jis klūpėjo. Vieną kartą spyrė į nugarą, tada liepė atsistoti ir mušė su diržu. Ž. spyrė į kojas. A. spyrė į nugarą ir kojas, dar rankomis smaugė, o R. su diržu kirto per kojas. Tai buvo bausmė. Klūpėjo iškėlę rankas nuo penktos iki devintos valandos. Ž. sakė stotis, o tėtė liepė klūpėti. Ar klūpi niekas jų nestebėjo, bet vis vien klūpėjo, nes bijojo tėvo. Pavargo, verkė dėl visa to. Mušė tik tėtis, kai mušė Ž. kambaryje nebuvo. Ž. su D. buvo išvažiavęs parsivežti mamos. Tėvas pasakė, kad, jeigu M. kas atsitiks, tai miegančius užsmaugs. Išsigando, pamanė, kad taip gali būti.

Nukentėjusysis Ž. M. parodė, kad jį mušė, kad neprižiūrėjo M.. M. išvežė į ligoninę, o jie liko su tėčiu. Jis vaikus mušė ir sakė, kad, jeigu M. mirs, tai užmuš. Jis išsigando. Tėtis spyrė su koja į nugarą du kartus. Kai tėtis mušė, jis klūpėjo. R. mušė per kojas, su kuo nematė. R. tėtis sudavė diržu į koją. A. paėmęs už kaklo smaugė. Visi klūpėjo iškėlę rankas, nes taip liepė tėtis. Tėtis buvo virtuvėje kai jie klūpėjo, ateidavo pažiūrėti ar klūpi, tai buvo bausmė. Klūpėjo kelias valandas, nes bijojo tėvo, pavargo klūpėti. Tėtis Ž. nemušė, nes jis jo bijo, juos apgynė vyresnė sesuo A.. Kai juos pamušė tada sugrįžo mama (b.l.116).

Nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad tėčio nemyli, nes jis negeras, muša mamą ir vaikus. Tėtis mušė ir liepė klūpoti iškėlus rankas į viršų. Ž. sakė tėvui, kad nedaužytų vaikų. Ž. bijo tėvas. Ž. nemušė nei jo, nei brolių. Tėtis jam vieną kartą spyrė į kojas, skaudėjo, Dar spyrė su koja į nugarą. Tėtis jį smaugė, buvo ant kaklo mėlynė, dabar sugijo kaklas, verkė. Visi klūpėjo rankas iškėlę, jis buvo kartą atsistojęs ir neklūpėjo. Tėčio bijo, nes jį muš (b.l.117).

Nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą V. M. parodė, kad tą dieną ji buvo namuose, kambaryje virė pietus. Atbėgusi vyriausia dukra A. pasakė, kad M. blogai. Jai atbėgus M. dar žiūrėjo ir verkė. Greitai pribėgo vyras ir pakėlė M., kad ši atsigautų. Kvietė greitąją, ji greitosios pagalbos automobiliu išvažiavo lydėdama M.. Likusieji vaikai pasiliko namuose su tėvu S. M.. Kaip Tėvas mušė vaikus ji nematė, tik matė juos išvažiuodama klūpančius ir kai sugrįžo, jai buvo tamsoka, šie dar klūpėjo. Namo ji sugrįžo patamsį, ją parvežė sūnus Ž. ir D. S.. Kai sugrįžo S. buvo namuose ir ji rado kambaryje suklupdytus R., Ž., R., A., L. rodos neklūpėjo, o dėl A. neprisimena, grindų, atrodo, kad jie visi buvo išsigandę ir verkę. Ji liepė vyrui vaikus paliesti, nes pati bijojo tą daryti, kadangi su vyru pykdavosi, gaudavo ir ji pati mušti nuo išgėrusio vyro, nusiprausti ir eiti miegoti, nes rytoj reikės eiti į mokyklą. Dėl tėvo suduotų smūgių ji neprimokė vaikų kalbėti, apie tai ji pati išgirdo per vaikų apklausą. Aiškių smaugimo žymių ji nematė, bet smurto žymės lyg buvo pas A. ant kaklo. Kai namuose apsilankė socialinė darbuotoja, ji buvo pas M. ligoninėje, ji ir rado sumuštus vaikus. Vaikai buvo pasimetę, A. daug dienų iš viso nekalbėjo, dėl ko psichologė sakė jo neklausinėti. Tėvas anksčiau diržu mušdavo vaikus, juos parklupdydavo. Kaltinamasis jų šeimos namuose negyvena. Vaikai bijo, kad jis nesugrįžtų namo, skiriasi su vyru, neketina toliau kartu gyventi, pavargo nuo jo priekaištų, pavyduliavimo.

Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė A. K. paaiškino, kad šeima skyriui žinoma nuo 1998 m., šeimoje auga dešimt nepilnamečių vaikų, gyvena socialiniame būste. Iš socialinio paslaugų centro sužinojo apie smurtą šeimoje, todėl nedelsiant informavo policiją. Keturi vaikai buvo apgyvendinti Prienų ligoninės vidaus ligų skyriuje. Kaltinamojo veiksmais vaikai patyrė didelį skausmą, dvasinius išgyvenimus. Kaltinamasis tokiais veiksmais peržengė savo, kaip tėvo, įgaliojimus.

Liudytoja A. M. parodė, kad atsitikus nelaimei mama išvažiavo su sesute. Ji prižiūrėjo savo dukrytę. Rūkydama lauke išgirdo, kad broliai verkia. Atėjusi į kambarį pamatė suklupdytus vaikus, tėvas mušė mažiausią brolį. Tėvas suklupdė vaikus apie 16-17 val., jie beveik keturias valandas klūpėjo. Mamai grįžus prašant, tėvas vaikus paleido. Jie verkė, sakė, kad pavargo, skaudėjo kojas. Ji negalėjo broliams padėti, nes tėvas jų neklauso, tėvo žodis namuose pagrindinis. A. tėvas sudavė, lyg koja spyrė per galvą ir spardė per visą kūną. Matė spyrė į nugarą bei koją. Nematė, kad kitus vaikus tėvas būtų mušęs su diržu, jis diržo lyg neturėjo, kelnėse jo nepastebėjo. Sesers R. smurto žymes ant kojų matė, bet nepasakytų, kad tai buvo diržo žymės, nes jos yra kitokios. Ne kartą su diržu yra gavę, todėl tos žymės įsimintinos. A. kaklas buvo apdraskytas, prieš suklupdymą apdraskymų nebuvo. Kiti vaikai verkė ir klūpėjo. Tėvas vaikų vis tiek nepaleido. Tėtis sakė, kad, jei kas M. atsitiks, visus užmuš. Tą kartą tėtis buvo blaivus, bet labai piktas. To grasinimo išsigando. Anksčiau gaudavo lupti nuo tėčio už blogus darbus.

Liudytoja I. M. parodė mačiusi kaip mušė brolius, juos kojomis spardė. R. mušimo ji nematė. R. spyrė iš kojos į nugarą. A. sudavė į galvą, pilvą, koją – visur. Su koja ir ranka sudavė. Broliai ir sesuo buvo suklupdyti. Apie keturias valandas vaikai klūpėjo, visą šį laiką jie buvo nevalgę. Kai tėtis buvo išėjęs iš kambario, skundėsi vaikai, kad skauda kelius, parklupdymas buvo bausmė. Klūpėjo iki sugrįžo mama. Broliai sakė, kad tėvas sudavė jiems diržu, bet ji nematė ar tėvas turėjo diržą. A. kaklas buvo apdraskytas. Tėtis sakė, jei M. kas atsitiks, jie negyvens. Kelis kartus jis taip sakė. Vaikai išsigando. Tėtis ir anksčiau grasindavo dėl visokių dalykų, be jokios priežasties jis taip sakydavo ir negėręs alkoholio.

Liudytoja J. L., socialinė darbuotoja, parodė, kad po M. nelaimės apsilankė šeimoje. Vaikai papasakojo apie šį įvykį. Sakė, kad tėtis juos nubaudė. Ant R. kojų šlaunų matėsi smurto žymės ir ant A. matėsi, jo kaklas buvo tiesiog iškabintas, gilūs perrėžimai, net žaizdos. Vaikai pasakojo, kad juos suvarė į kambarį, suklupdė, nedavė vakarienės, spardė iš kojos. Mano, kad iš kojos galėjo būti suduota į šlaunį, tikrai ne nuo diržo tai galėjo būti. Vaikai ja nepasakojo apie mušimą diržu, tik apie spyrius, klupdymą, nedavimą vakarienės. Kaltinamasis vaikams grasino, kad, jei M. kas atsitiks, tai jis juos visus primuš ar užmuš. Vaikai išsigando. Vaikai anksčiau bijojo ką nors pasakoti, kai nėra tėvo jie tapo atviresni, viską išsipasakoja. Žinoma, kad smurto yra buvę ir prieš vaikų mamą., neblaivus ją iškeikdavo, šaukdavo ir pan.

Liudytojas Ž. M., sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 278 str. 2 d. nuostatomis atsisakė duoti parodymus prieš savo tėvą S. M..

Liudytojas D. S. būsimasis A. M. sutuoktinis, parodė, kad kaltinamasis tą dieną suklupdė vaikus, o kai grįžo parvežęs jų motiną iš ligoninės, vaikai dar klūpėjo. Žino, kad anksčiau kaltinamasis taip pat yra smurtavęs savo vaikų atžvilgiu, dėl jų mušimo pats nematė. Juos mušdavo su ranka, o ne diržu. Ž. negalėjo mušti vaikų, nes su juo buvo išvažiavęs, išvyko apie 16 val. o grįžo apie 20 val. Kaltinamasis per laidotuves grasino A. užmušti, pats to negirdėjo, bet A. pasakojo.

Be pirmiau aptartų parodymų, kaltinamojo kaltę patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys:

Iš 2013-02-25 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta (duomenys neskelbtini), S. ir V. M. gyvenamajame name, susidedančiame iš dviejų kambarių ir virtuvės (b.l.8-13).

2013-02-25 tarnybiniuose pranešimuose apie smurto artimoje aplinkoje faktą užfiksuota, kad Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba pranešė apie smurto faktą V. ir S. M. šeimoje. Apžiūrėti ir užfiksuoti sužalojimai ant mažamečių R. M., Ž. M., R. M. ir A. M. kūno vietų (b.l.14-21).

2013-02-26 specialisto išvadoje Nr. G 187/13(06) konstatuota, kad R. M. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje bei nubrozdinimas kairės šlaunies išoriniame paviršiuje. Sužalojimas padarytas veikiant kairę šlaunį kietu buku žalojančiu daiktu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vieno trauminio poveikio pasekoje. Sužalojimas konstatuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l.26-27).

2013-02-26 specialisto išvadoje Nr. G 186/13(06) konstatuota, kad Ž. M. kūno paviršiuje apžiūrint 2013-02-26, objektyvių trauminio poveikio žymių nėra. Neesant objektyvių trauminio poveikio žymių, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių, nukentėjusiojo padėtį sužalojimo padarymo metu bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą (b.l.32-33). Papildomoje išvadoje nurodyta, jog, esant byloje duomenims, patvirtinantiems smūgių sudavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo Ž. M. galimybė (b.l.35-36).

2013-02-26 specialisto išvadoje Nr. G 185/13(06) konstatuota, kad R. M. padaryta juostinė lanko formos kraujosruva odoje ir poodyje dešinėje šlaunyje. Sužalojimas padarytas veikiant dešinę šlaunį kietu buku žalojančiu daiktu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vieno trauminio poveikio pasekoje. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l.41-42).

2013-02-26 specialisto išvadoje Nr. G 184/13(06) konstatuota, kad A. M. padaryta kraujosruvos odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje pusėje, kakle ir kairiame petyje. Sužalojimai padaryti veikiant galvą, kaklą, kairį petį ir dešinę blauzdą kietais bukais žalojančiais daiktais. Sužalojimai padaryti mažiausiai keturių trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l.47-49).

Aukščiau aptarti duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, jie patikrinti ir ištirti teisiamajame posėdyje. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis S. M., asmeninių paskatų vedamas, siekdamas išsiaiškinti dukros M. sužalojimo aplinkybes, pykčio pasekoje savo keturių mažamečių vaikų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, padarydamas vaikams – R., R., Ž., A. M., nežymių sveikatos sutrikdymą bei sukeldamas jiems fizinį skausmą, o taip pat savo neteisėtais veiksmais juos kankino. Nustatyta, kad nukentėjusieji yra kaltinamojo vaikai, todėl konstatuotina, kad smurtas buvo panaudotas artimoje aplinkoje. Tarp kaltinamojo tyčinių veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Kaltinamojo kaltę įrodo aukščiau aptartų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visetas, kurias netikėti teismas neturi jokio teisinio pagrindo. Įrodyta, kad kaltinamojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalies požymiai, nes ši veika, padaryta aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, turi visuomeninę reikšmę. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis aktyviais veiksmais, t.y. tiesiogiai pranešdamas nukentėjusiosioms, savo paties mažamečiams vaikams, kad juos visus išmuš, užmuš, jeigu kas nors atsitiks M., panaudodamas ne tik fizinę, bet ir psichologinę prievartą, juos baugino, grasindamas tokiu būdu su jais susidoroti. Teismas kaltinamojo parodymus neva jis tokio ketinimo būtų nerealizavęs vertina kritiškai, traktuodamas kaip gynybinę kaltinamojo poziciją, nes tokie jo parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų parodymams bei pačiai faktinei situacijai, kuriai esant buvo pasakyti grasinamojo pobūdžio žodžiai, bei prieš tai kaltinamojo atliktiems savo mažamečių vaikų atžvilgiu veiksmams. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Remiantis byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad kaltinamasis suvokė ir žinojo, kad, grasindamas artimiems šeimos nariams, mažamečiams vaikams, prieš tai juos parklupdytus mušus, kelia jiems baimę, jis to norėjo, t.y. veikė tiesiogine tyčia, baugino vaikus, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems baimę, išgąstį ir nerimą. Grasinimai buvo konkretūs ir realūs, nukentėjusieji, būdami mažamečiai, faktinėje situacijoje turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad sumanymas tėvo bus realizuotas, nes kaltinamasis buvo piktas, jis vaikų atžvilgiu elgėsi agresyviai. Motyvas vaikams buvo aiškus. Tai formalioji nusikaltimo sudėtis, nusikaltimas baigtas nuo grasinimo pareiškimo, išreikšto ketinimo tai padaryti, o baigtinis rezultatas nėra esminis veikos kvalifikacijai. Tokie kaltinamojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalies, požymius.

Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos mažamečių vaikų atžvilgiu, kaltinamojo asmenybę ir kitas aplinkybes. Kaltinamasis padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Kaltinamasis kaltu prisipažino, gailisi, kas lengvina jo atsakomybę. S. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis praeityje teistas, teistumas išnykęs (b.l.82-83), jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (b.l.84-89). VšĮ Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas (b.l.95). S. M. niekur nedirba, nedarbo draudimo išmokos negauna (b.l.90). Seniūnijos pateiktais duomenimis matyti, jog dirbant seniūnijoje darbo biržos siuntimu, S. M. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, nusiskundimų juo neturi (b.l.93). Nukentėjusiųjų atstovė civilinio ieškinio nereiškia. Bylos duomenimis matyti, kad kaltinamojo šeimos nariai ir anksčiau yra patyrę jo negatyvaus elgesio padarinių. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek ir su kaltinamojo asmenybe, teismas mano, jog padarytos nusikalstamos veikos yra ne atsitiktinio pobūdžio, tai yra kaltinamojo gyvenimo būdo pasekmė artimų šeimos narių atžvilgiu, kas rodo jo žemą vertybinę orientaciją, netinkamą požiūrį į šeimą, vaikus, gyvenimo vertybes. Prienų pedagoginės psichologinės tarnybos duomenimis vaikai patiria emocinę krizę, rekomenduojama vaikams saugi aplinka, tęstinės psichologo konsultacijos (b.l.103). Kaltinamajam, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus ir paskirtį, skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą (BK 75 str. 2 d.) ir nustatant pareigas. Siekiant apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus, pritaikytinos baudžiamojo poveikio priemones.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nubausti 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme.

S. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nubausti 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatomis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir S. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę - 1 metų 2 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant S. M. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir tęsti šį įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67, 72¹, 72² str. S. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemones - draudimą prisiartinti prie nukentėjusiųjų asmenų viso bausmės vykdymo atidėjimo metu ir 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas šeimos nariui.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. įskaityti į paskirtos bausmės atlikimo laiką S. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013-02-25 iki 2013-02-27 įskaitytinai.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos S. M. palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nebendrauti su V. M. ir nukentėjusiais asmenimis ir nesilankyti jų gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.