Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2014-07-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-467/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-07-18
Bylos Nr.
1A-467/2014
Teisminio proceso Nr.
1-30-2-00302-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audronė Kartanienė, Kęstutis Jucys, Albinas Bielskis (pran.)
Nuteistasis
E. B.
Advokatai
Tomas Vildžiūnas
Kategorijos
  • 1.2.14.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-467/2014Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00302-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teisėjų Kęstučio Jucio ir Audronės Kartanienės,sekretoriaujant Jovitai Rožankevičienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui advokatui Tomui Vildžiūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams įpareigojant dirbti arba mokytis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - vieneri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. B. UAB (duomenys neskelbtini) priteista 74 968,06 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu G. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinta, tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2008 m. balandžio 9 d. adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) turtą, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos jam buvo išmokėta 213 588,43 Lt atsiskaitymui ir iš sąskaitos banke AB (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) išduota atsiskaitymui 9 911,00 Lt, viso jis gavo 223 499,43 Lt, tačiau tik 148 531,37 Lt sumai pateikė pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus, o likusios pinigų sumos - 74 982,22 Lt, 2011 m. rugpjūčio 16 d. UAB (duomenys neskelbtini) iškėlus bankroto bylą, paskirtam bankroto administratoriui UAB (duomenys neskelbtini) negrąžino ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais. Tokiu būdu E. B. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 74 982,22 Lt vertės turtą.

E. B. taip pat nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2008 m. balandžio 9 d. adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, direktoriumi ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) Nr. VIII-1835 (2003 m. gruodžio 11 d. Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 dalį atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. neužtikrino, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaita būtų tvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ nuostata, kuri numato, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, netinkamai organizavo įmonės apskaitos organizavimą, nes nenustatė bendrovėje dokumentų saugojimo tvarkos, neišsaugojo dokumentų bei neužtikrino, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB (duomenys neskelbtini) direktorė G. R. (G. K.) įtrauktų į apskaitą visas ūkines operacijas, t. y.:

1. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka“:

- neįtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidas ir į kasos apyvartos žiniaraštį 2008 m. lapkričio 30 d. išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įformino, jog 2008 m. lapkričio 30 d. išmokėjo M. L. 640,31 Lt darbo užmokestį už 2008 m. lapkričio mėnesį;

- neįtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (atidarytos AB (duomenys neskelbtini)) apyvartos žiniaraštį 3 794,28 Lt įplaukų, gautų į sąskaitą nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2009 m. spalio 30 d. ir iš sąskaitos pervestų 33,80 Lt, bei šių lėšų neįtraukė ir į įmonės 2009 metų Didžiąją knygą ir Balansą;

- nepateikė 2010 metų sąskaitos apyvartos žiniaraščio dėl UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (atidarytos AB (duomenys neskelbtini)), nors 2010 m. gegužės 8 d. iš šios sąskaitos buvo pervesta 29 Lt mokesčių, bei minėto piniginių lėšų judėjimo neparodė įmonės 2010 m. Didžiojoje knygoje (parengtoje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.);

- be apmokėjimą pagrindžiančio dokumento įrašė į 2008 m. lapkričio mėnesio Atskaitingų asmenų apyvartos žiniaraščio išlaidinę dalį 14,16 Lt (pagal BĮ UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 28 d. dokumentą TEB (duomenys neskelbtini));

- nurašė nuo kasos pajamų 3 298 Lt sumą kaip darbo užmokestį, išmokėtą G. M., nors jam atlyginimas neišmokėtas ir parašų, kad jis šią sumą gavo atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose nėra;

2. Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) 19 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas, kad „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, nes neišsaugojo šių dokumentų:

- 2009 m. birželio 8 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų nurašė 603,79 Lt kaip M. L. išmokėtą darbo užmokestį už 2009 m. birželio mėnesį;

- dokumento, pagrindžiančio UAB (duomenys neskelbtini) 14,16 Lt apmokėjimą BĮ UAB (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. lapkričio 28 d. dokumentą TEB (duomenys neskelbtini);

- keturių darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių (2009 m. lapkričio, gruodžio mėnesių, 2010 m. sausio, vasario mėnesių), kurių pagrindu 2009 ir 2010 metais nurašė iš kasos 4 754 Lt sumą;

- pardavimo PVM sąskaitos faktūros serija AIS Nr. (duomenys neskelbtini);

- kasos pajamų orderių: serija AIS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. kasos išlaidų orderių: Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl minėtų pažeidimų laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistojo E. B. gynėjas advokatas Tomas Vildžiūnas apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Šalies argumentai

Apeliantas pažymi, kad nuteistasis E. B. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigų nepasisavino, juos panaudojo bendrovės veikloje, dalis bendrovės dokumentų neišsaugota, tarp šių neišsaugotų dokumentų galimai yra ir dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimą. Apygardos teismo nuosprendyje šie nuteistojo parodymai, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai paneigti remiantis specialisto išvadomis Nr. 5-2/12 ir Nr. 5-2/109. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje minimos 2008-2010 m. avansinės apyskaitos nėra pasirašytos E. B.. Apeliantas nurodo ir tai, kad 2009 m. sausio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai (t. 4, b. 1. 47-61) pagrindžia tai, kad E. B. yra sumokėjęs UAB (duomenys neskelbtini) beveik tokią pačią sumą (neatitikimas yra 16 Lt), kurios pasisavinimu yra kaltinamas. Šių dokumentų baudžiamosios bylos medžiagoje nebuvo, todėl specialistės D. M. teiginiai, kad ji, teikdama išvadą, jais vadovavosi, yra nepagrįsti. Be to, nors teisiamojo posėdžio metu specialistė D. M. nurodė, kad minėti dokumentai yra įtraukti į avansinę apyskaitą, tačiau pačioje avansinėje apyskaitoje sumos, nurodytos E. B. pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir pinigų priėmimo kvituose, neatsispindi.

Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad E. B. patikėto turto pasisavinimą akivaizdžiai įrodo dokumentų, patvirtinančių, jog jis grąžino UAB (duomenys neskelbtini) nepanaudotą avansą, nebuvimas. Tokia apygardos teismo išvada, pasak apelianto, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinės bylos Nr. 2K-831/2006, Nr. 2K-122/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2014 konstatavo, kad „negalima daryti išvados apie turto pasisavinimą vadovaujantis vien tik tuo, kad nėra išlaidavimą pateisinančių dokumentų“. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog esminis BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra patikėto turto pavertimas savo nuosavybe. Taigi, nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo nustatyta, kad gauti pinigai nebuvo grąžinti ir įmonės nepasiekė jokie pinigų panaudojimą pateisinantys dokumentai, tačiau asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį to nepakanka, svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Ši aplinkybė, pasak apelianto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, kad E. B. būtų pasisavinęs įmonės pinigines lėšas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Anot apelianto, nei vienas baudžiamojoje byloje esantis rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad E. B. būtų elgęsis tyčia. Apelianto įsitikinimu, vien tai, kad bendrovei trūksta pinigų dar negali reikšti, jog jie yra pasisavinti. Tai galėjo atsitikti ir dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo: dingę dokumentai, neišrašytos tam tikros sąskaitos, pamestos sąskaitos ir t. t. Pasisavinimu gali būti laikomas tik toks turto trūkumas, kuris atsiranda dėl to, kad kaltininkas jį tyčia paėmė ir neteisėtai juo disponavo arba sąmoningai jį perdavė tretiesiems asmenims, tokių įrodymų baudžiamojoje byloje nėra nustatyta. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje turėjo būti nustatinėjamas nusikaltimo tikslas, t. y., ar E. B. turėjo tikslą pasisavinti pinigus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nesant tikslo pasisavinti turtą asmens veiksmai turi būti vertinami kaip kitų teisės šakų (civilinės, darbo teisės) normų pažeidimas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas tuos pačius E. B. veiksmus (padarytus pažeidimus, dėl kurių laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) įvertino ir kaip tyčinius, ir kaip neatsargius atitinkamai kvalifikuodamas veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį. Toks aplinkybių vertinimas, apelianto teigimu, prieštarauja logikos dėsniams ir duoda pagrindą manyti, kad tariama veika buvo kvalifikuota netinkamai.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo, reiškiantį, kad visi neaiškumai ir netikslumai yra aiškinami kaltininko naudai. Nesant įrodymų, patvirtinančių E. B. kaltę dėl turto pasisavinimo, apelianto įsitikinimu, galima konstatuoti, jog neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nesutikdamas su nuteistajam E. B. paskirta bausme, apeliantas nurodo, jog už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nors BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai ir už tokio nusikaltimo padarymą numatyta tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmė, apelianto įsitikinimu, šiuo atveju yra pagrindas remtis teismų praktika taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Pasak apelianto, šios kategorijos bylose daugumoje atvejų asmenims, nuteistiems pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, yra skiriama bauda. Apeliantas nurodo, jog E. B. anksčiau teistas nebuvo, turi pastovią gyvenamąją vietą ir pragyvenimo šaltinį (dirba), serga nepagydoma liga - hematogeniniu osteomielitu. Anot apelianto, patį faktą ir kilusias neigiamas pasekmes nuteistasis vertina itin neigiamai. Sulaikymas ir teisminis procesas jį paveikė psichologiškai, todėl galima konstatuoti, kad baudžiamuoju persekiojimu iš dalies buvo pasiekti bausmės tikslai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir priimti šioje dalyje E. B. atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat nurodė alternatyvų prašymą - E. B. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl E. B. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria E. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau neginčija nei kaltės, nei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apelianto teigimu, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį E. B. atžvilgiu pripažindamas jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam E. B. šios inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį įvykio, sudėties bei nuteistojo kaltės pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad objektyviais bylos duomenimis nustatyta, jog E. B. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, t.y. UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, didelės vertės turtą - 74 982,22 Lt.

BK 183 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios juridinių asmenų valdymo organų narių pareigas, įtvirtina bendrovės vadovo pareigą sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Teismų praktikoje laikoma, kad sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Taigi tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie pastarųjų veiksmai vertinami kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas arba pasisavinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2000, Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-213/2006, Nr. 2K- 47/2007, Nr. 2K-108/2008). Darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012).

Nagrinėjamoje byloje surinktais bei pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais (iš dalies paties nuteistojo parodymais, išteisintosios G. R., liudytojos S. O., specialistės D. M. parodymais, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga) nustatyta, kad E. B. laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) turtą, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 74 982,22 Lt vertės turtą.

Kaip matyti iš 2013 m. sausio 21 d. Nr. 5-2/12 ir 2013 m. birželio 18 d. Nr. 5-2/109 specialisto išvadų (t. 2, b. l. 76-88, 147-162), atlikus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą, t.y. susipažinus su pateiktais nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. vasario 24 d. UAB (duomenys neskelbtini) kasos ir banko dokumentais, nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovės direktoriui E. B. grynaisiais pinigais buvo išmokėta 223 499,43 Lt, t. y. 213 588,43 Lt išmokėta iš bendrovės kasos ir 9911,00 Lt išmokėta iš bendrovės sąskaitos banke AB (duomenys neskelbtini). Pagal E. B. 2008 – 2010 m. avansines apyskaitas ir prie jų pridėtus išlaidas pagrindžiančius dokumentus nustatyta, kad minėtu laikotarpiu E. B. išleido 148 517,21 Lt ir tikrinamojo laikotarpio pabaigoje jis buvo neatsiskaitęs, t. y. skolingas bendrovei 74 982,22 Lt (223499,43 Lt – 148517,21 Lt). Šias specialisto išvadas patvirtino jas surašiusi bei teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialistė D. M., kuri taipogi parodė, kad E. B. galutinė skola bendrovei (duomenys neskelbtini) yra 74 982,22 litų (t. 4, b. l. 105-106). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats E. B. neginčija kaltinime nurodytos sumos (74 982,22 Lt) gavimo iš UAB (duomenys neskelbtini) fakto, tačiau, priešingai nei nustatė teismas, tvirtina, kad šiuos pinigus išleido bendrovės reikmėms. Bylos medžiaga rodo, kad toks nuteistojo teiginys yra deklaratyvus, nes nėra patvirtintas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. E. B. paimtų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikė nei buhalterinę apskaitą tvarkiusiai G. R., nei UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu tokie dokumentai į bendrovės išlaidas patvirtinančių dokumentų buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo. Apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo E. B. iškeltą versiją, kad pinigus panaudojo bendrovės veiklai, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neišsaugojo, nes kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buhalterinę apskaitą tvarkiusi G. R. buvo informavusi E. B. apie susidariusią skolą bendrovei, minėtą nuteistojo versiją įvertino kaip neįtikinamą. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo pozicija, kad neįtikinama, jog E. B., žinodamas apie savo skolą įmonei, privalėdamas atsiskaityti ir turėdamas reikalingus dokumentus, jų buhalterei nepateikė, o laikė savo gyvenamojoje vietoje, kol galiausiai pametė. Be to, laikotarpis, kai UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvo E. B. ir per kurį buvo nustatyta nuteistojo skola bendrovei, apima daugiau nei trejus metus (nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d.), taigi šie dokumentai nebuvo pamesti staiga. Iš G. R. parodymų matyti, kad E. B. tam tikrą laiko tarpą nepateikdavo visų reikiamų dokumentų, sakydavo, kad pateiks naujų dokumentų (t. 4, b. l. 106-107). Tai patvirtino ir apklausta liudytoja S. O., kuri dirbo finansininke toje pačioje, kaip ir G. R., buhalterinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). S. O. parodė, kad su E. B. būdavo problemų, nes jis nesilaikydavo buhalterinės sutarties įsipareigojimų, laiku nepristatydavo dokumentų, būdavo labai sunku susisiekti su juo, ypač paskutiniu metu, nei telefonu, nei elektroniniu paštu jo negalėjo rasti, jis buvo dingęs, todėl su E. B. sudarytą buhalterinę sutartį nutraukė vienašališkai (t. 4, b. l. 103).

Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis ne tik nepateikė pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, bet ir nepateikė jokių paaiškinimų kokiais įmonei naudingais tikslais ar interesais jis tuos pinigus panaudojo. Vien nepagrįstas byloje nustatytomis ir ištirtomis aplinkybėmis teiginys, kad pinigai buvo išleisti bendrovės reikmėms, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Taigi konstatuotina, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl nuteistojo E. B. gautų lėšų panaudojimo UAB (duomenys neskelbtini) naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį bendrovės turtą – 74 982,22 litų. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Tai, kad nuteistasis, teigdamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius pinigus panaudojo bendrovės interesams, turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pateiktą apeliacinį skundą, susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino bylos įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi nustatydamas bylos aplinkybes ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmeta. Bylos medžiaga įrodo, kad būtent E. B. pasisavino jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės svetimą turtą. Pažymėtina, kad gynėjo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nustatytos aplinkybės nėra identiškos šios bylos aplinkybėms. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2014, kurioje asmuo buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl turto iššvaistymo), teismas nustatė, kad buvo nemotyvuojamas turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties buvimas, o išvada apie turto iššvaistymą daroma vadovaujantis vien tik tuo, kad nėra išlaidavimą pateisinančių dokumentų, tačiau turto iššvaistymas yra visai kitas nusikaltimas negu turto pasisavinimas, turi skirtingus objektyviuosius požymius, kuriuos teismas turi įrodyti ir aprašyti nuosprendyje. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad nors teismai nustatė nuteistojo pinigų gavimo faktą, tačiau visiškai nemotyvavo šios pinigų sumos pasisavinimo, liko nepaneigta nuteistojo versija, kad pinigai galėjo būti pervesti kaip avansas sudarytai sutarčiai vykdyti, juolab, kad byloje yra tai patvirtinantys dokumentai, šį faktą patvirtina ir liudytojo parodymai. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad E. B. perduoti pinigai (74 982,22 litų) būtų panaudoti bendrovės reikmėms, priešingai, nuteistasis ne tik nepateikė pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, bet ir nepaaiškino, kam konkrečiai jis galėjo šią sumą išleisti. Šių pinigų panaudojimas neužfiksuotas ir buhalterinėje apskaitoje. Šie bei kiti byloje surinkti duomenys apygardos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad E. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu E. B. iškelta versija dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms ir tai patvirtinančių dokumentų praradimo vertinama kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Skunde apeliantas dėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų patikimumą (nuteistojo E. B. pateiktų paaiškinimų dėl šių pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms teisingumą) ir kitų – būtent specialistės parodymų bei jos pateiktų išvadų prieštaravimus, neatitikimus bylos medžiagai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. sausio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai (t. 4, b. 1. 47-61) pagrindžia, jog E. B. yra sumokėjęs UAB (duomenys neskelbtini) beveik tokią pačią sumą (neatitikimas yra 16 Lt), kurios pasisavinimu yra kaltinamas. Apelianto teigimu, šių dokumentų baudžiamosios bylos medžiagoje nebuvo, todėl specialistės D. M. teiginiai, kad ji, teikdama išvadą, jais vadovavosi, yra nepagrįsti. Visgi, 2014 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio metu pateikus šiuos dokumentus specialistei D. M., ji, apžiūrėjusi dokumentus, patvirtino, kad šiuose dokumentuose užfiksuotos finansinės operacijos buvo įtrauktos į apskaitą, jie nepateisina kaltinamojo negrąžintų bendrovei pinigų panaudojimo (t. 4, b. l. 105-106). Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti specialistės parodymais, kadangi juos pagrindžia UAB (duomenys neskelbtini) apyvartos žiniaraščio avansinės apyskaitos kopijos (4 t. b. l. 97-104), iš kurių matyti, kad minėti dokumentai buvo įtraukti į apskaitą. Be to, priešingai nei nurodyta skunde, avansinėje apyskaitoje, kuri apima laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., atsispindi sumos, nurodytos E. B. pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir pinigų priėmimo kvituose (35 500 litų, 9837 litų, 2728 litų, 8000 litų, 5000 litų, 821 litų). Šioje avansinėje apyskaitoje neįrašyta vienintelė 12 000 litų suma, kuri pagal pinigų priėmimo kvitą buvo sumokėta dar 2009 m. balandžio 22 d., tačiau ši suma nurodyta apyvartos žiniaraštyje (t. 4, b. l. 98). Nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus bei apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad E. B. buvo sumokėjęs UAB (duomenys neskelbtini) pinigų sumą, kurios pasisavinimu yra kaltinamas. Nuteistojo kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepašalina ir vien ta aplinkybė, kad minėtos 2008 – 2010 m. avansinės apyskaitos nėra pasirašytos E. B..

Taigi, apygardos teismas, nagrinėjamoje byloje ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis E. B. jo žinioje buvusias UAB (duomenys neskelbtini) pinigus paėmė ir panaudojo šios bendrovės reikmėms, ir todėl pagrįstai pripažino, kad tokiais E. B. veiksmais UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta žala. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB (duomenys neskelbtini) poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio E. B. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Pagal teismų praktiką, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar E. B. veiksmai su UAB (duomenys neskelbtini) pinigais laikytini turto pasisavinimu, nustatė, kad bendrovės pinigai buvo panaudoti ne įmonės reikmėms, todėl pagrįstai konstatavo, jog E. B. šiuos pinigus pasisavino. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistasis E. B. laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos bei iš sąskaitos gavęs pinigų (šio fakto neneigia ir pats nuteistasis), įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento UAB (duomenys neskelbtini) neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o E. B. jį neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė taip padarydamas bendrovei turtinės žalos. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) turto pasisavinimas buvo baigtas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. B. pasisavino 74 982,22 litų, o tai, vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, laikytina didelės vertės turto pasisavinimu. Apygardos teismas, spręsdamas dėl E. B. pasisavintos pinigų sumos dydžio, vertino specialisto išvadą, kitus bylos dokumentus, specialistės parodymus, kurie patvirtino, kad buvo pasisavinta 74 982,22 litų.

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Nėra pagrindo nesutikti ir su teismo išvadomis, kad E. B., darydamas pirmiau nurodytus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia. Būtent byloje surinkti ir apygardos teismo įvertinti įrodymai patvirtina, kad E. B. neteisėtai disponuodamas UAB (duomenys neskelbtini) išgrynintomis lėšomis norėjo paversti jas savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko (t. y. UAB (duomenys neskelbtini)) sąskaita.

Apelianto įsitikinimu, šioje byloje turėjo būti nustatinėjamas nusikaltimo tikslas, t. y., ar E. B. turėjo tikslą pasisavinti pinigus. Tačiau BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicija nenumato reikalavimo, vertinant kaltininko veiksmus šio straipsnio prasme, nustatyti ir tikslą pasisavinti pinigus. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą pavertė savo turtu, pažeidžiant turto savininko teises. Šios aplinkybės, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, bylos medžiaga yra nustatytos.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tuos pačius E. B. veiksmus (padarytus pažeidimus, dėl kurių laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) teismas įvertino ir kaip tyčinius, ir kaip neatsargius atitinkamai kvalifikuodamas veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. B. buvo nuteistas už dviejų skirtingų nusikaltimų padarymą – kvalifikuotą turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir aplaidų apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį E. B. buvo nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą (UAB (duomenys neskelbtini)) turtą. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį E. B. buvo nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, padarė teisės aktų pažeidimus, dėl kurių laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, E. B. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis žala padaroma skirtingiems objektams: pasisavinus turtą, žala padaroma UAB (duomenys neskelbtini), kėsinamasi į kito asmens nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o aplaidžiai tvarkant apskaitą, kėsinamasi į finansų sistemą. Taigi, E. B. buvo nuteistas už dviejų skirtingų veikų padarymą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, darydamas išvadą dėl E. B. kaltumo padarius kvalifikuotą turto pasisavinimą, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, teismas pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, kad E. B. padaryta veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Taigi šiuo pagrindu keisti ar naikinti teismo sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju, vadovaujantis teismų praktika, E. B. turėtų būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, nes už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija sutinka su šiais skundo argumentais, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas tenkinamas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma teismui nustačius išimtines aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. B. bausmę, be kita ko, nustatė, kad nuteistasis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, gyvena ir dirba Vokietijoje, prisipažino padaręs BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nors padaryta žala neatlyginta, bet civilinis ieškinys byloje pareikštas tik teisme. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas, kaip būtina sąlyga, nėra numatyta. Apygardos teismas taip pat nurodė, kad iš nuteistojo parodymų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) bankrutavo krizės metu, atsiradus nemokių skolininkų. Įvertinęs šias bei visas kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės E. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į minėtas skundžiamame nuosprendyje išvardytas aplinkybes, taip pat įvertinęs pasisavinto turto kiekį (74 982,22 litų), nuteistojo sveikatos būklę (E. B. serga nepagydoma liga - hematogeniniu osteomielitu), bei tai, kad praėjus nemažai laiko nuo nusikaltimų padarymo (pagal byloje esančius duomenis) E. B. daugiau nebenusikalto, taip pat vadovaudamasis teismų praktika (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-26/2013, 2K-36/2014), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju paskyrus E. B. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą net ir švelniausią laisvės atėmimo bausmę, tai neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos nuostatos užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant ir į nusikaltimo padarymo, ir į E. B. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, darytina išvada, jog E. B. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad būtų būtina skirti jam laisvės atėmimo bausmę, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas jo atžvilgiu, nustatant švelnesnę skirtinos bausmės rūšį. Bausmės tikslai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes bei esančius duomenis, gali būti pasiekti paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį (laisvės apribojimą) ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Remiantis šiais argumentais, apelianto prašymas dėl bausmės švelninimo E. B. tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas keistinas – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, E. B. už padarytą nusikalstamą veiką paskiriant kitą, švelnesnę nei BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmės rūšį, t. y. laisvės apribojimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti:

E. B., pripažintam kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį dirbti arba mokytis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei BK 223 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir E. B. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį dirbti arba mokytis.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, į bausmės laiką įskaityti E. B. sulaikymo laiką nuo 2013 m. kovo 25 d. (9.30 val.) iki 2013 m. kovo 26 d. (11.40 val.), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Audronė KartanienėKęstutis Jucys