- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- eAN2-350-497/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01521-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Audrius Cininas (pirm.)
- Pažeidėjas
- V. O.
- Institucija
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius
- Advokatai
- Indrė Selvestravičiūtė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. O. atstovės advokatės Indrės Selvestravičiūtės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-23 nutarimo, kuriuo V. O. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-23 nutarimu pripažinta jog V. O., būdamas UAB „I. C.“, įm. k. (duomenys neskelbtini), vadovu, padarė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą, nes, pažeisdamas nustatytą trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, leido įmonėje nuo 2020-03-02 iki 2020-03-25 dirbti socialinės komunikacijos jaunesniajai projektų vadovei Baltarusijos Respublikos pilietei N. F. (N. F.), negavus leidimo gyventi ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje (asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant kitai įmonei), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2² dalies nuostatas. Taip pat V. O. pažeidė Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 1 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes N. F. įmonėje dirbo negavusi Užimtumo tarnybos išduodamo leidimo dirbti. Šiais savo veiksmais (neveikimu) V. O. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. V. O. , taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, už administracinio nusižengimo padarymą paskirta nuobauda – 200 Eur dydžio bauda.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu V. O. atstovė (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-23 nutarimą ir priimti naują nutarimą jame konstatuojant, kad V. O. nepadarė nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnyje.
2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, kadangi teismas neįvertino užsieniečių įdarbinimą reguliuojančių teisės aktų pakeitimų, įsigaliojusių 2021-06-15. Šie pakeitimai iš esmės pakeitė pažeidimų, kuriuos galimai padarė V. O. kvalifikavimą iš nelegalaus darbo į užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus.
2.2. Apeliantės teigimu, nuo 2021-06-15 įsigaliojusiame LR Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatyme 56 ir 57 straipsniuose numatyta kokie trečiosios šalies piliečių įdarbinimo atvejai nėra laikomi nelegaliu darbu, o tik trečiosios šalies piliečio įdarbinimo tvarkos pažeidimu. Pakeitus teisinį reglamentavimą buvo aiškiai išskirtas atvejis, kai darbdaviams, kurie įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydami įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 2² dalyje numatytų sąlygų, tai yra kai užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 arba 41 punkte numatytu pagrindu gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai buvo įdarbintas. Vadovaujantis šiuo Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies pakeitimu toks pažeidimas nėra nelegalus darbas pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliantės nuomone, V. O. nepareikalaudamas pateikti asmeniui suteikto leidimo gyventi (dirbti) antrosios pusės, apie kurios egzistavimą nežinojo, pažeidė tik trečiosios šalies piliečio įdarbinimo tvarką, jokio nelegalaus darbo nebuvo. Su asmeniu buvo sudaryta įdarbinimo sutartis, visi pranešimai apie asmens įdarbinimą buvo pateikti, visi privalomi mokėti mokesčiai sumokėti.
2.3. Apeliantė taip pat teigia, kad Baltarusijos pilietė turėjo leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau jis buvo išduotas darbui kitoje įmonėje. Ji Lietuvoje gyveno legaliai. Jei V. O. būtų žinoma, kad leidimas dirbti išduotas kitoje įmonėje jis būtų pareikalavęs susitvarkyti dokumentus. V. O. apie asmens įdarbinimą informavo Sodrą, mokėjo visus nustatytus mokesčius. Apeliantės manymu, šios aplinkybės neleidžia V. O. veiksmų vertinti kaip nelegalaus darbo jo vadovaujamoje bendrovėje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo apeliacinio skundo netenkinti ir apylinkės teismo nutarimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai V. O. pripažino padarius nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnyje bei atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes taikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Atsiliepime pažymima, kad būtent darbdavys atsakingas už tinkamą darbo santykių įforminimą ir nesutinkama, kad įsigaliojęs Užimtumo įstatymo 57 straipsnio pakeitimas keičia asmens įdarbinusio trečiosios šalies pilietį pažeidžiant užsieniečių įdarbinimo tvarką kvalifikavimą. Būtent V. O. vadovaujama bendrovė privalėjo gauti Užimtumo tarnybos leidimą dirbti. Toks leidimas nebuvo gautas, Institucijos nuomone užsieniečio darbas negavus leidimo negali būti tapatinamas su Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Skundu prašoma panaikinti skundžiamą Nutarimą, teigiant, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas nebuvo padarytas. Apygardos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl V. O. kaltumo padarius jam inkriminuotą ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.
5. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar situacija, kai trečiosios šalies pilietis turi leidimą gyventi ir dirbti vienoje Lietuvos Respublikoje registruotoje bendrovėje yra įdarbinamas kitoje, pripažintina nelegaliu darbu ir kvalifikuotina pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.
6. Iš ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad ji suformuota kaip blanketinė norma, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius bei darbo įstatymus, kurie buvo pažeisti. Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Remiantis minėta nuostata nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju aktualus 2 punktas, kadangi bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra, kad asmuo buvo įdarbintas surašius darbo sutartį, apie asmens įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai.
7. Užsieniečių įdarbinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. To paties straipsnio 22 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad surašant administracinio nusižengimo protokolą V. O. ir buvo inkriminuota, jog jis pažeidė būtent įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, kas visiškai atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje suformuotą nelegalaus darbo sąvoką.
8. Skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakomybė V. O. turėtų būti taikoma pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Sutiktina, kad šio straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimų ir atsakomybė už juos sąrašas, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad ANK 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. Tuo tarpu pagal Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atsakomybė (ekonominė sankcija) taikoma darbdaviams, t. y. juridiniam asmeniui. Tai, kad 2021-06-15 įsigaliojo nauja Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies redakcija, papildant šioje dalyje numatytą sąrašą 5 punktu, esmės nekeičia, kadangi ir iki šios nuostatos papildymo ir jai įsigaliojus teismai nuosekliai laikėsi praktikos, kuomet juridinių asmenų vadovai, nustačius, jog trečiosios šalies pilietis, buvo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, tame tarpe ir Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, buvo ir yra traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.
9. Skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad V. O. apie įdarbintą asmenį pranešė Sodrai, sumokėjo visus mokesčius, o jo neatidumas pasireiškė tik tuo, kad iš įdarbinamo asmens nepareikalavo dokumento – leidimo gyventi antrosios pusės, nešalina jo atsakomybės, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, kad V. O., būdamas darbdavio UAB „I. C.“ vadovas privalėjo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, tačiau nebuvo pakankamai atidus ir nepakankamai įsigilino į užsienio šalių piliečių įdarbinimui keliamus reikalavimus ir taip pažeidė jau minėtus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties reikalavimus įdarbinant trečiosios užsienio šalies pilietę. Skunde nepagrįstai bandoma perkelti atsakomybę asmeniui, kuris buvo įdarbintas V. O. vadovaujamoje bendrovėje, kad neva įdarbinama Baltarusijos pilietė nepateikė informacijos, jog leidimas jai dirbti yra išduotas tarpininkaujant kitai įmonei, kadangi būtent bendrovė „I. C.“ vykdydama trečiųjų užsienio šalių piliečių įdarbinimui keliamus reikalavimus privalėjo pati tarpininkauti dėl Užimtumo tarnybos išduodamo leidimo asmeniui dirbti. Taip pat pažymėtina, kad anksčiau paminėtos ir skunde akcentuojamos aplinkybės teismo buvo įvertintos svarstant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo galimybę ir V. O. skiriant švelnesnę, nei numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje, baudą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-06-23 nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.