Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimo V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. Š. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad jis S. B. priklausančiame sodų bendrijos „Inkaras“ sklype, nelegaliai samdė ir leido dirbti gyvenamojo namo statybos darbus pagalbiniams darbininkams L. N., E. Ž., G. V. ir elektrikui V. S., su minėtais asmenimis nesudarius darbo sutarčių, nepateikus pranešimų apie jų įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui, neišdavus darbo pažymėjimų. Protokole nustatyta, kad V. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio 1, 3 ir 4 d. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą. Mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų traukti V. Š. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad Teismo nutarimas priimtas nepagrindžiant jo visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir kad neatsižvelgta į administracinėje byloje surinktus įrodymus, remiamasi tik teisminio nagrinėjimo metu pateiktais parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje V. Š. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes.

Byloje įrodyta, kad L. N. realiai dirbo V. Š. naudai – padėjo tvarkyti aplinką, rinko šiukšles (b. l. 58). Pats V. Š. paaiškino (b. l. 7) bei teismo posėdžio metu parodė (b. l. 42), kad paprašė aptvarkyti aplinką, surinkti šiukšles, nurodė, kad vyrai dirbo (b. l. „jie dirbo gal 15-20 minučių“). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), L. N. paaiškinimo ir parodymų teisme (b. l. 8, 58-59), V. Š. paaiškinimo ir parodymų teisme (b. l. 7, 41-42) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, L. N. dirbo pagalbinio darbininko darbą, pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai (b. l. 58 „V. Š. nurodinėjo, ką daryti“). Tai, kad nebuvo susitarta dėl atlyginimo už darbą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas L. N. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Taigi, L. N. nelegalaus darbo faktas įrodytas bylos medžiaga. Tai yra pakankama priežastis panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų motyvuotai pasisakyti dėl visų galimai nelegaliai dirbusių asmenų, minimų administracinio teisės pažeidimo protokole.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose taikydamas teisės normas, pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.