- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-581-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17917-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Ieškovas
- VSDFV Kauno skyriaus
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir V. S., apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 18 052,56 Lt žalos atlyginimo.
Ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininkas - V. S., vairavęs automobilį VW Passat, v./n. (duomenys neskelbtini) metu nukentėjo D. A.. VSDFV Kauno skyriaus 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 8.18-32 D. A. pakeliui į darbą įvykęs nelaimingas atsitikimas pripažintas draudiminiu įvykiu. Už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. birželio 6 d. VSDFV Kauno skyrius D. A. išmokėjo 6 629,40 Lt ligos pašalpą, kurią atsakovas atlygino 2011 m. liepos 3 d. Dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų D. A. tapo iš dalies darbinga. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno pirmasis teritorinis skyrius nustatė D. A. 60 proc. netektą darbingumą nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d., 50 proc. netektą darbingumą nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., Kauno trečiasis teritorinis skyrius – 50 proc. netektą darbingumą nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. VSDFV Kauno skyrius D. A. paskyrė ir moka netekto darbingumo periodinę kompensaciją, taip pat valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. VSDFV Kauno skyrius D. A. išmokėjo 5 637,23 Lt netekto darbingumo periodinės kompensacijos ir 9 824,53 Lt valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos. VSDFV Kauno skyriaus sprendimais D. A. taip pat buvo paskirta 2 590,80 Lt ligos pašalpa (dėl gydymosi nuo nelaimingo atsitikimo liekamųjų padarinių). VSDFV Kauno skyriui išmokėjus socialinio draudimo išmokas D. A., Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 18 052,56 Lt žala.
V. S. vairuojamas automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo bendrovės „GF FORSAKRINGSAKTIEBOLAG“ filiale, kuris nuo 2011 m. balandžio 11 d. prijungtas prie AAS „Gjensidige Baltic“. VSDFV Kauno skyrius 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos 2 544,79 Lt žalos atlyginimo, o 2012 m. gegužės 28 d. raštu – dėl 11 028,48 Lt žalos atlyginimo, tačiau žala nebuvo atlyginta. D. A. draudžiamosios pajamos iki eismo įvykio 2010 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais buvo 800 Lt per mėnesį. Šiuo metu D. A. nedirba, jai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto mokama 585,34 Lt socialinių išmokų.
Šalies argumentai
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 nutarimu išaiškino, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios išmokas, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, taigi šios įstaigos negali reikalauti priteisti daugiau nei nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo padaryta turtinės žalos. Kadangi ieškinys reiškiamas dėl socialinių draudimo išmokų, išmokėtų D. A., priteisimo iš atsakovo subrogacijos pagrindu, šiuo atveju kalbama apie žalą asmeniui (negautas pajamas). Eismo įvykis įvyko 2010 m. rugsėjo 29 d., todėl apskaičiuojant D. A. negautas pajamas turi būti vadovaujamasi 2010 m. birželio – rugpjūčio mėn. duomenimis. Jei eismo įvykio metu D. A. vidutinės pajamos buvo didesnės arba lygios ieškovo išmokėtoms sumoms – atsakovui galėtų atsirasti pareiga atlyginti patirtą turtinę žalą (negautas pajamas), tačiau tuo atveju, jei eismo įvykio metu D. A. vidutinės pajamos buvo mažesnės už ieškovo išmokėtas sumas – reiktų konstatuoti, kad D. A. nepatyrė turtinės žalos, o priešingai – praturtėjo. Ieškovo nurodomi duomenys, kad D. A. iki eismo įvykio gaudavo 800 Lt draudžiamųjų pajamų, yra nepakankami siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, kadangi nuo draudžiamųjų pajamų mokami mokesčiai, kurių gavėjas nėra ir nebuvo D. A., todėl šių sumų, kurių ji realiai negaudavo, priskyrimas prie patirtos žalos reikštų, jog kompensuojant patirtą žalą ji gautų daugiau pajamų nei faktiškai patyrė žalos. Pagal pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 13/05/18 – D. A. 2010 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais vidutiniškai faktiškai gaudavo 678,94 Lt. Kadangi reikalavimas šioje byloje reiškiamas dėl per 23 mėnesius netektų pajamų priteisimo, tai D. A. per šį laikotarpį būtų gavusi 15 615,62 Lt pajamų. Ieškovas per atitinkamą laikotarpį išmokėjo 18 052,56 Lt išmokų, vadinasi D. A. gavo 2 436,94 Lt daugiau pajamų nei faktiškai patyrė žalos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ieškovo VSDFV Kauno skyriaus naudai 18 052,56 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo valstybės naudai 542,00 Lt žyminio mokesčio bei 12,73 Lt pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad D. A. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo priskaičiuotos ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos, netekto darbingumo periodinės kompensacijos ir netekto darbingumo pensijos 18 052,56 Lt sumai. Byloje duomenų apie tai, jog atsakovas atlygino 18 052,56 Lt žalą ieškovui, nėra ir šalys tokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas sprendė, kad ieškovas visiškai įrodė, kad tinkamai apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiajai D. A. priklausančias pingines sumas ir todėl pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 180 52,56 Lt sumą, tuo tarpu atsakovo argumentai dėl žalos dydžio yra nepagrįsti ir neįrodyti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepasisakė kokio būtent dydžio žala kiekvieną mėnesį buvo padaroma nukentėjusiajai ir kokiu skaičiavimo būdu teismas šią žalą apskaičiavo. Pagal į bylą pateiktą pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 13/05/18, D. A. 2010 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais vidutiniškai gaudavo 678,94 Lt pajamų. Per 23 mėnesius D. A. būtų gavusi 15 615,62 Lt pajamų, tačiau ieškovas jai išmokėjo 18 052,56 Lt išmokų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai be motyvų, argumentų, iš kurių būtų aišku, kodėl 2 436,94 Lt suma laikytina pagrįsta ir realiai patirta žala.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacini skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas tinkamai apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiajai D. A. priklausančias pinigines sumas ir pagrįstai ir teisėtai prašo išieškoti iš atsakovo 18 052,56 Lt sumą. VSDFV Kauno skyrius D. A. išmokėtas socialinio draudimo išmokas paskaičiavo ir išmokėjo remiantis įstatymais, o ne vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. D. A. nuo 2011 m. lapkričio 16 d. atleista iš darbovietės, kurioje dirbo prieš eismo įvykį. Jos draudžiamosios pajamos 2010 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais buvo 800 Lt, o šiuo metu nukentėjusiajai mokama 585,34 Lt socialinio draudimo išmokų.
2) Yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Socialinio ir privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus metodas, t.y. išmokėtina draudimo suma apskaičiuojama pagal standartizuotus kriterijus. Tokiu atveju galioja prezumpcija, kad išmokėtas draudimo atlyginimas visiškai kompensuoja žalą. Atsakingas už žalą asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala, privalo šią aplinkybę įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Šioje byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo išmokėta suma viršija nukentėjusiosios patirtą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Byloje kilęs ginčas dėl ieškovo regreso teisės į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką – atsakovą, apimties. Esminis argumentas, kuriuo remiasi apeliantas savo apeliaciniame skunde – tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai nustatė nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydį. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliaciniu skundu ginčijamas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pagal apelianto pateiktus argumentus galima daryti išvadą, jog apeliantas nesutinka tik su 2 436,94 Lt sumos priteisimu, kadangi būtent ši suma, apelianto vertinimu, viršija nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydį.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apdraustojo sužalojimo atveju taikomos bendrosios CK 6.249 straipsnio žalos atlyginimo nuostatos, pagal kurias atlyginamos asmens negautos pajamos ir patirtos išlaidos, atsiradusios kaip žalą sukėlęs padarinys. Asmens sužalojimo atveju tokias išlaidas sudaro medikamentų, priežiūros, reabilitacijos, prisitaikymo prie aplinkos ir kitos išlaidos, susijusios su asmens sužalojimu ar jo padarinių pašalinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).
Vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajai D. A. ginčo laikotarpiu buvo išmokėta ligos pašalpa (priskaičiuota 2 590,80 Lt, išmokėta 2 342,02 Lt), netekto darbingumo periodinė kompensacija (5 637,23 Lt) ir valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (9 824,53 Lt) (b.l. 7-12). Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014). Taigi, taikoma prezumpcija, kad ieškovo pateikti įrodymai apie įstatymų nustatyta tvarka nukentėjusiajai dėl sužalojimo išmokėtas socialinio draudimo išmokas patvirtina (atitinka) nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydį, o atsakovui, nesutinkančiam su tuo, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti.
Apeliantas savo nesutikimą su padarytos žalos dydžiu grindžia tuo, kad nukentėjusiosios pajamos 2010 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais buvo 678, 94 Lt, todėl ieškovo išmokėtos sumos, viršijančios nurodytą dydį, negali būti pripažintos nukentėjusiosios patirta turtine žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas. Kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Iš į bylą pateiktos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (b.l. 78) matyti, kad D. A. draudžiamosios pajamos 2010 m. birželio – rugpjūčio mėn. buvo 2401,83 Lt (apie 800 Lt per mėnesį). Tai, kad nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų apdraustasis privalo sumokėti privalomąsias įmokas (pajamų mokestį, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas), nesudaro pagrindo teigti, kad nurodytu laikotarpiu D. A. gaunamos pajamos buvo mažesnės. Taigi, skaičiuojant apelianto nurodomu būdu, per 23 mėnesių laikotarpį D. A. neteko 18 400 Lt pajamų. Ieškovo išmokėtų išmokų suma už nurodytą sumą yra mažesnė, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma viršija D. A. patirtos turtinės žalos dydį.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.