- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-452-312-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Ryšardas Skirtunas
- Nuteistasis
- A. M., A.
- Advokatai
- Mansuras Muksinovas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Č. (A. Č.) ir A. M. (A. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :
A. Č. ir A. M. nuteisti už tai, kad grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, t. y. A. Č., veikdamas kartu su A. M., 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 18.00 val., prie Švitrigailos g. 29-ojo namo, Vilniuje, priėjo prie viešojo transporto stotelėje „Sparta“ stovinčio V. J., A. Č. paprašė V. J. pinigų, o negavęs jų, ištraukė iš kairės kelnių kišenės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung X520“ 50,00 Lt vertės. Po to, prie nukentėjusiojo V. J. priėjo A. M. ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sakydamas „duok pinigų, jeigu neduosi, sumušim“, iš nukentėjusiojo kairės kelnių kišenės ištraukė grynuosius pinigus 250,00 Lt, padarydamas nukentėjusiajam V. J. bendrą 300,00 Lt turinę žalą. Tokiu būdu, A. Č. ir A. M. veikdami kartu, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą.
Apeliaciniu skundu A. Č. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Apeliantas nurodo, kad V. J. jau ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog jam nebuvo grasinta, telefoną nuteistajam atidavė, kadangi buvo girtas, pinigų A. Č. neėmė. Tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu neatpažino nuteistojo, kaip asmens, kuris dalyvavo V. J. plėšime.
Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad įvykio metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas buvo neblaivūs. Į policiją kreipėsi ne nukentėjusysis, o liudytojas telefonu, kitą dieną nukentėjusysis į policiją kreipėsi taip pat liudytojo iniciatyva.
Nuteistojo nuomone, byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Apeliaciniu skundu A. M. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Nurodo, jog įvykio metu jis tik pasisveikino su nukentėjusiuoju ir nuėjo į šalį. Matė, kaip V. J. atidavė telefoną ir pinigus A. Č.. Nuteistasis teigia, kad jis nusipirko iš V. J. pagrobtą telefoną. A. M. kategoriškai tvirtina, jog jokių pinigų iš nukentėjusiojo neėmė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. A. Č. gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. Č. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Nuteistųjų kaltumą dėl jiems inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Liudytojas V. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad prie jo ir nukentėjusiojo priėjo keli asmenys, liudytojas buvo nustumtas į šalį, o iš V. J. buvo pagrobti pinigai ir mobiliojo ryšio telefonas. Liudytojas tikrai matė, jog vienas iš priėjusių asmenų kažką ėmė iš nukentėjusiojo kišenės. Po įvykio V. J. liudytojui pasakė, jog iš jo buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas bei pinigai (t. 2, b. l. 148-149). Liudytojas iš esmės analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 39-41). Ikiteisminio tyrimo metu V. V. teigė, jog girdėjo kaip iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama pinigų, matė, kaip buvo apieškomos nukentėjusiojo kišenės. Šių teiginių teisingumą liudytojas patvirtino pirmosios instancijos teisme.
Iš tikrųjų, nukentėjusysis V. J. pirmosios instancijos teisme iš dalies pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, jog savo noru A. Č. atidavė telefoną ir pinigus, neigė aplinkybę, kad A. M. jam grasino (t. 2, b. l. 128). Vis tik, nukentėjusysis ir pirmosios instancijos teisme teigė, kad V. V. į šoną nustūmė prie jų priėję asmenys, pinigus bei mobiliojo ryšio telefoną nukentėjusysis atidavė, kadangi buvo išsigandęs. V. J. teisme taip pat teigė, kad įvykis galėjo vykti taip kaip nurodė liudytojas V. V. ir galiausiai patvirtino, kad nukentėjo nuo plėšimo (t. 2, b. l. 146-147). Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. J. kategoriškai nurodė, jog jam buvo grasinama ir iš jo buvo pagrobti turėti pinigai bei mobiliojo ryšio telefonas. Telefoną pagrobė A. Č., o pinigus A. M. (t. 1, b. l. 5, 8-9, 11). Nukentėjusysis asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš veido bruožų atpažino A. M. kaip asmenį, kuris 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 18.00 val., kartu su A. Č. grasino jį sumušti ir iš jo atėmė 250,00 Lt (t. 1, b. l. 15-16).
Aptarti įrodymai paneigia A. M. apeliaciniame skunde išdėstytą versiją apie jo veiksmus V. J. plėšimo metu.
Vertinant aukščiau aptartus įrodymus darytina išvada, jog A. Č. ir A. M. pagrįstai nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.
Kaip jau minėta, nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme keitė parodymus, tačiau galiausiai nurodė, jog jo atžvilgiu buvo įvykdytas plėšimas, aiškino, jog buvo įvykio metu išsigandęs, nors logiškai paaiškinti išgąsčio priežasčių negalėjo, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl neva be jokių priežasčių atidavė turėtus pinigus. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu V. J. duoti parodymai atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes, tuo labiau, kad juos patvirtina nuoseklūs liudytojo V. V. parodymai. Nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, kad nuteistieji negrobė jo turto, iš dalies paneigia ir tai, kad apie padarytą nusikalstamą veiką iš karto buvo pranešta policijai (t. 1, b. l. 3). Tuo pačiu pažymėtina, kad toks pranešimas taip pat leidžia teigti, jog nukentėjusiojo bei liudytojo neblaivumas nesutrukdė jiems įvertinti situacijos ir kreiptis į policiją.
Aplinkybė, kad V. V. neatpažino A. Č. ir A. M. kaip asmenų, pagrobusių iš V. J. mobiliojo ryšio telefoną bei pinigus, nepaneigia nuteistųjų kaltės. Patys nuteistieji neginčija, kad jie plėšimo metu buvo įvykio vietoje, be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai nurodė, jog būtent A. Č. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, o A. M. pinigus. Taigi, nekyla abejonių, jog būtent nuteistieji ir buvo tie asmenys, kurie pagrobė V. J. turtą.
Aplinkybė, kad apie padarytą nusikaltimą pirmasis telefonu pranešė V. V., taip pat nepaneigia nuteistųjų kaltės. Akivaizdu, kad, pagrobus iš nukentėjusiojo telefoną, jis pats apie nusikaltimą pranešti negalėjo. Priešingai nei teigiama A. Č. skunde, į policiją nukentėjusysis nuėjo ne liudytojo iniciatyva. Pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, jog V. V. į policiją su juo ėjo tik palaikydamas jam kompaniją (t. 1, b. l. 130). Ši aplinkybė rodo, kad į policiją nukentėjusysis ėjo savo iniciatyva, taip pat savo iniciatyva nurodė protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 1) užfiksuotas aplinkybes.
Byloje yra neginčytinai nustatyta, jog tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojas V. V. nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Visgi, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog dėl apsvaigimo jie galėjo netinkamai suvokti įvykio aplinkybes ir duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Kaip jau minėta, liudytojas V. V. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, V. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu taip pat iš esmės buvo nuoseklūs. Šių dviejų asmenų parodymai esminėse aplinkybėse sutapo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Esant tokioms aplinkybėms, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria : nuteistųjų A. Č. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė Ryšardas Skirtunas