Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Vladimiras Kurasovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-791-303/2011Teisminio proceso Nr. 1-58-1-00121-20011-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2011 m. liepos 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

LR BK 67 str. 2 d. 5 p., 3 d., 72 str. 1, 2 d. pagrindu iš A. K. konfiskuoti 20 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t.y. 2011-05-03, apie 13.45 val., būdamas pas J. N. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Zarasų m., atvirai pagrobė ant stalo gulėjusį mobilųjį telefoną „Nokia 6060“, 250 Lt vertės, kuriame buvo įdėta „TELE-2 pildyk“ SIM kortelė, 5 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajai J. N. 255 Lt turtinę žalą, t.y. A. K. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. padarymą.

Teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinkti įrodymai, ir visų pirma nukentėjusiosios J. N. parodymai, iš kurių analizės matyti, kad po to, kai kažkam paskambinęs A. B. gražino jai telefoną, o ji telefoną padėjo ant stalo, A. K., paėmęs jį nuo stalo, įsidėjo į kelnių kišenę, ir išėjo. Pasak nukentėjusiosios, ji ne tik kad matė, kaip A. K. nuo stalo paėmė jos telefoną, bet ir liepė jį pastarajam gražinti, tačiau šis, nepaklusęs jai, išėjo. A. B. tuo metu sėdėjo jos lovoje. Be to, kaip nurodo J. N., A. B. buvo išgėręs vaistų, dėl ko ir nesivijo A. K.

Netikėti šiais nukentėjusiosios J. N. parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai, teismui nebuvo pagrindo.

Iš bendrojo pagalbos centro suteiktos informacijos matyti, kad įvykis buvo registruotas 2011-05-03, 14.03 val., t. y. iš karto po to, kai nuteistasis, padaręs vagystę pasišalino iš nukentėjusios buto. Pagal iškvietimą atvykus pareigūnams, iš karto buvo nurodytas tiek šią vagystę padaręs asmuo – A. K., tiek ir jos padarymo aplinkybės. Šia prasme nukentėjusiosios parodymai nekito, buvo nuoseklūs ir jokių abejonių nekelia.

Tai, kad sprendžiant iš liudytojo A. B. parodymų, kurie, priešingai nei apeliantas teigia skunde, buvo ištirti BPK 291 str. nustatyta tvarka, pastarasis nematė, kaip A. K. nuo stalo pagrobė nukentėjusiajai priklausantį telefoną, J. N. nurodytų aplinkybių šiuo aspektu nepaneigia ir nesudaro pagrindo perkvalifikuoti jo veiką į LR BK 178 str. 4 d., juolab, kad tiek pagal J. N., tiek ir pagal A. B. parodymus, pastarasis sėdėjo toliau nuo stalo, ant nukentėjusiosios lovos, ir tikėtina, kad paties vagystės fakto galėjo pats nematyti. Tačiau apie tai sužinojo iš J. N.

Aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad telefoną A. K. visgi pagrobė atvirai, matant nukentėjusiajai J. N. ir tai, pastarasis suvokė, nes, šiai sušukus, kad telefoną pastarasis padėtų, jis pabėgo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, jog A. K., skundžiamu teismo nuosprendžiu yra nuteistas už tyčinę nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, pastarasis praeityje 10 kartų teistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio veikų padarymą, teistumas neišnykęs, 1985 m. pripažintas itin pavojingu recidyvistu ( 1961 m. BK 26 str. ), ne kartą baustas administracine tvarka – už smulkaus svetimo turto pagrobimą, kartoninį alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje, nedidelį chuliganizmą, paskirtų baudų nemoka ( b. l. 41-44 ).

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad buvo pagrobtas nedidelės vertės turtas, kuris, nors ir ne nuteistojo pastangomis, tačiau nukentėjusiajai gražintas. Teismas įvertino ir tai, kad apeliantas yra neįgalus, jo darbingumo lygis siekia tik 10 procentų ( b. l. 76 ), nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgė ir į tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra.

Tokiu būdu, įvertinęs visas aplinkybes bei LR BK 56 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą, pagal kurią teismas yra įpareigotas pavojingam recidyvistui skirti ne tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir jos dydį nustatyti griežtesnį nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nuteistajam A. K. visgi paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu neviršijančią sankcijoje numatyto vidurkio. Todėl šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.