Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-64-1-01078-2013-4

2015 m. kovo 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei L. K., nuteistajam R. A. bei jo gynėjui advokatui E. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. (toliau – R. A.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 286 str. - 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 290 str. – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., R. A. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. LR BK 66 str. pagrindu į R. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. liepos 27 d. iki 2013 m. liepos 29 d.

Iš R. A. ir E. K. civiliniams ieškovams V. B. ir A. J. solidariai priteista po 289,62 Eur (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir E. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 286 str. ir BK 290 str. už tai, kad kartu su E. K. įžeidė pareigas einančius valstybės tarnautojus ir panaudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti pasipriešino valstybės tarnautojams – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos patruliui V. B. ir vyriausiajam patruliui A. J., vykdžiusiems savo pareigas, o būtent:

2013 m. liepos 27 d., apie 17.47 val., Draugystės g. prie pastato Nr. 14A, Marijampolės m., būdami neblaivūs, (E. K. nustatytas 1,57 promilių girtumas, R. A. nustatytas 2,22 promilių girtumas), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos patruliui V. B. ir vyriausiajam patruliui A. J. vykdant jiems pavestas tarnybines pareigas - siekiant sulaikyti dėl galimai įvykdyto administracinio teisės pažeidimo E. K., E. K. ir R. A., E. K. vengiant sulaikymo, išvadino policijos pareigūnus V. B. ir A. J. žmogaus ir policijos pareigūno orumą ir garbę žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais bei keiksmažodžiais, išsakė grasinimus susidoroti, o E. K. ir tarnybiniame automobilyje Nissan NV 200, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) išsakė grasinimą susidoroti su nukentėjusiuoju V. B., tuo įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos Mobilaus būrio patrulį V. B. ir vyriausiąjį patrulį A. J.. Be to, R. A. kartu su E. K., grasindami panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodami pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos Mobilaus būrio patruliui V. B. ir vyriausiajam patruliui A. J., o būtent: E. K. kėsinosi sugriebti V. B. rankas, tačiau V. B. apsigynė, taikėsi rankos kumštimi suduoti V. B. ir A. J. į įvairias kūno vietas, tačiau V. B. panaudojo specialiąsias priemones. R. A. bandė sugriebti A. J. rankas, tačiau A. J. apsigynė, po to, kai E. K. buvo pargriautas ant žemės ir jam A. J. bandė uždėti antrankius, R. A. artėdamas prie V. B. užsimojo suduoti stikliniu buteliu bei spyrė jam į koją, tačiau V. B. pasitraukė ir taip išvengė smūgių, po to R. A. sugriebė ir spaudė A. J. kaklą, atitraukdamas jį nuo E. K., sudavė vieną kartą A. J. kumščiu į galvos sritį, pataikydamas į kairės pusės ausį, sukeldamas nukentėjusiajam A. J. fizinį skausmą, bei vieną kartą pasikėsino įspirti į kojų sritį, tačiau nepataikė, kadangi A. J. pasitraukė į šoną. Po to, kai R. A. atitraukė nuo E. K. A. J., atsistojęs E. K. pastūmė V. B. į šoną ir nemažiau tris kartus spyrė į kairę koją, padarydamas kairės čiurnos ir pėdos kitus paviršinius sužalojimus, dėl ko sukėlė nukentėjusiajam V. B. fizinį skausmą. Tokiais bendrais veiksmais, panaudodami bei grasindami panaudoti fizinį smurtą, R. A. ir E. K. pasipriešino valstybės tarnautojams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. A. bei jo gynėjas advokatas E. S. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuome­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (LR BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Pagal LR BK 286 str., baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tuo tarpu LR BK 290 str., užtraukia baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Aptariamos nusikalstamos veikos baudžiamajame įstatyme aprašytos formaliosiomis sudėtimis, todėl paminėtais nusikaltimais sukeltos pasekmės veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Šios nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. LR BK 286 str. ir LR BK 290 str. nustatytų draudimų paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims tinkamai vykdyti savo pareigas, užtikrinti normalią jų veiklą, saugoti jų garbę, orumą bei autoritetą visuomenėje.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnams sulaikant galimai administracinį teisės pažeidimą padariusį E. K., pastarajam vengiant sulaikymo, R. A. atliko jam inkriminuotus veiksmus. Nors R. A. savo kaltės jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme bylos nagrinėjimo metu nepripažino, ją neigia ir apeliaciniu skundu, nurodydamas, kad policijos pareigūnai, teigdami, jog jis sulaikomas priešinosi ir įžeidė jų garbę bei orumą, siekia pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, t.y. specialiųjų priemonių panaudojimą jo ir kito nuteistojo E. K. atžvilgiu, tačiau toks R. A. kaltės neigimas laikytinas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

R. A. kaltę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiųjų A. J. ir V. B., tiek liudytojų N. Č. ir A. V. parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią visumą, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. J. betarpiškai patvirtino, jog įvykio metu jis kartu su policijos pareigūnu V. B. bendrais veiksmais pargriovė E. K. ant žemės, išsitraukė antrankius, norėdamas juos uždėti E. K., kai pajuto, kad kitas asmuo - R. A. apsikabino jį iš nugaros rankomis už kaklo, traukė jį nuo E. K. ir sudavė kumščiu jam į kairę galvos pusę, į ausį, po ko, jis atsistojo, reikalavo, kad R. A. atsitrauktų, tačiau pastarasis jam bandė įspirti, bet pargriuvo ir atsistojęs bėgo. Tuo metu jau buvo atvažiavę kiti pareigūnai ir R. A. sulaikė. Kaltinamieji konflikto metu vartojo jų atžvilgiu keiksmažodžius, necenzūrinius žodžius. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes A. J. nurodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 18-19), tiek 2013 m. liepos 27 d. pateikdamas tarnybinį pranešimą (b. t. 1, b. l. 16-17). Joms neprieštarauja ir pareigūno V. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad tuo metu, kai E. K. buvo pargriautas ant žemės, norint uždėti jam antrankius, pribėgo R. A., kuris užsimojo rankoje turėtu buteliu. Jis (V. B.) nurodė šiam asmeniui padėti butelį ir šis butelį padėjo, tačiau bandė spirti ar pastumti jį, pagriebė A. J. iš už nugaros už kaklo ir atitraukė nuo E. K.. Tada E. K. atsistojo, pradėjo smūgiuoti, pataikė jam (V. B.) į koją. Taip pat matė, kad R. A. smūgiavo A. J. į galvą. Atvyko pastiprinimas, E. K. ir R. A. buvo sulaikyti ir pristatyti į komisariatą. Jie abu keikėsi, rėkė, vadino juos keiksmažodžiais, išsakė grasinimus.

Iš aptartų asmenų parodymų matyti, kad, priešingai nei teigia R. A., jis aktyviais veiksmais trukdė E. K. sulaikymui. Įvykio metu link pareigūnų A. J. ir V. B. artėjo užsimojęs rankoje turėtu buteliu, tačiau pareikalavus butelį padėti, jį padėjo ir buteliu jokių veiksmų neatliko. Bandė įspirti nukentėjusiajam V. B., tačiau šis smūgio išvengė. Sugriebęs už kaklo, atitraukė nuo sulaikomojo E. K. nukentėjusįjį A. J., bandžiusį uždėti antrankius E. K., ir sudavė A. J. į galvos sritį, pataikydamas į kairiąją ausį.

Pagrindo abejoti pareigūnų, kurių tiks­las yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, neša­liškumu ir netikėti jų parodymais, nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad tiek A. J., tiek V. B. apklausiami teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teis­mas policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių nenustatė, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, jokių objektyvių duo­me­nų dėl galimo policijos pareigūnų suinteresuotumo savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo vertinimu, abu pareigūnai viso proceso metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius ir bylos faktines aplinkybes atitinkančius parodymus. Jų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės atitinka rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, jas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojais apklausti N. Č., nurodydamas, kad V. B. ir A. J. sulaikinėjant E. K., R. A. pribėgęs prie A. J. kumščiu sudavė pastarajam vieną kartą į kairę ausį, bei A. V., paaiškindamas, kad A. J., pasilenkęs prie gulinčio ant žemės E. K., dėjo pastarajam antrankius, o R. A., norėdamas jį atplėšti, dešine ranka sudavė A. J. į veidą, į dešinę pusę.

Šių duomenų kontekste vertinant apelianto skundo argumentus dėl liudytojo A. V. parodymų prieštaravimų, o būtent dėl A. V. nurodytos pareigūno A. J. veido pusės, kuri buvo sužalota nagrinėjamo įvykio metu, pažymėtina, jog A. V. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes davė tik 2014 m. rugsėjo 12 d. teisiamojo posėdžio metu, t.y. praėjus gana ilgam laiko tarpui nuo aptariamo įvykio dienos, o jo nurodytos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės R. A. veiksmų kvalifikavimui, t.y. kad apeliantas policijos pareigūnus, einančius savo pareigas, plūdo necenzūriniais žodžiais, taip juos įžeisdamas bei pasipriešino sulaikymui, panaudodamas fizinį smurtą A. J. atžvilgiu, visgi iš esmės atitiko ne tik liudytojų parodymus, bet ir rašytinę nagrinėjamos bylos medžiagą. Esant aptartoms aplinkybėms, nesivadovauti A. V. parodymais vien tik dėl to, jog jis suklydo įvardindamas A. J. galvos pusę, kuri buvo sužalota neteisėtais R. A. veiksmais, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo sužalota būtent kairė A. J. ausis, teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Šią aplinkybę patvirtino ne tik teisiamojo posėdžio metu apklausti asmenys – A. J., V. B. bei N. Č., bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrio 2013 m. gruodžio 13 d. specialisto išvada Nr. G 1136/13 (09), kurios tiriamojoje dalyje konstatuota, jog VšĮ „Marijampolės ligoninė“ asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės duomenimis, 2013 m. liepos 27 d., 19.05 val. A. J., priėmimo skyriuje apžiūrėtas terapeuto ir traumatologo, skundėsi kairės ausies sumušimu, skausmu kairėje ausyje, dėl ko jam buvo diagnozuotas kairės ausies sumušimas (b. t. 1, b. l. 22).

Nors, R. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai nesivadovavo kartu su juo bei E. K. įvykio vietoje buvusių liudytojų - M. G. ir A. A. parodymais, tačiau pastebėtina, kad tiek M. G., tiek A. A. yra siejamos asmeniniais ryšiais su nuteistaisiais, kas neabejotinai leidžia manyti, jog pastarosios, norėdamos jiems padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, ar siekdamos sušvelninti jų padėtį, gali neatskleisti tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Be to, įvertinus aptariamų liudytojų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų turinį, matyti, kad nei viena jų visos įvykių eigos įdėmiai nestebėjo ir nematė, teisiamojo posėdžio metu jos negalėjo įvardinti, ką policijos pareigūnai sakė, priėję prie E. K., nesugebėjo nurodyti ir jų sustabdymo priežasties. Vertinant M. G. ir A. A. parodymų objektyvumą bei pagrįstumą, svarbu paminėti ir tai, kad M. G., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, jog įvykio metu ji buvo neblaivi, kas taip pat turi įtakos teisingam aplinkybių suvokimui ir jų pateikimui bylos nagrinėjimo metu.

Nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo R. A. skundo argumentas, kad policijos pareigūnai – V. B. ir A. J., nagrinėjamo įvykio metu viršijo jiems priskirtus įgaliojimus, todėl yra suinteresuoti, konstatuojant, jog šiuo konkrečiu atveju pareigūnai elgėsi teisėtai bei tinkamai reagavo į nuteistojo veiksmus, kurie pagrįstai vertintini kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams bei jų įžeidimas. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str., šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Šio straipsnio nuostatos detalizuojamos aptariamo įstatymo 23 str., kurio pirmoje dalyje, inter alia, įtvirtinta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Šių duomenų kontekste vertinant policijos pareigūnų A. J. ir V. B. veiksmus nuteistojo R. A. atžvilgiu, pažymėtina, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrio 2013 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. G 668/13 (09), R. A. konstatuoti nubrozdinimai dešinio momens, dešinio skruosto, kairio smilkinio, kairės šlaunies, dešinio žasto, dešinės blauzdos srityse, bei pjautinė žaizda kairio delno srityje; sužalojimai padaryti kietais bukabriauniais daiktais, pjautinė žaizda – kietu aštriabriauniu pjaunančio tipo daiktu; sužalojimai galėjo būti padaryti 2013 m. liepos 27 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (b. t. 1, b. l. 116). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklaustas V. B. patvirtino, kad R. A. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti, kai pastarasis tiek sulaikomas įvykio vietoje, tiek policijos komisariate buvo guldomas ant žemės, pažymint, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dėl R. A. kontakto su kelio danga metu (b. t. 2, b. l. 4). Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į bylos duomenimis nustatytus nuteistojo R. A. įvykio metu policijos pareigūnų atžvilgiu atliktus veiksmus, įvertinus jų pobūdį bei pavojingumą, atsižvelgiant į nuteistojo agresyvumą sulaikymo metu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju A. J. ir V. B. jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, jų panaudota prievarta nuteistųjų atžvilgiu, buvo pagrįsta. Pažymėtina, kad minėtų pareigūnų veiksmų teisėtumas yra vertinamas jų parodymų patikimumo prasme, tačiau dėl paminėtų priežasčių jų parodymų laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. A. veiksmuose yra visi būtini tiek LR BK 286 str., tiek LR BK 290 str., nu­ma­ty­tų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šių nusikaltimų jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas R. A. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. A. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 str., 290 str..

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. A., iki 2015-02-10 sudaro 46,32 Eur (t. 2, b. l. 112).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo R. A. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.