Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-03-15 · Administracinė byla Nr. A-261-123-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-15
Bylos Nr.
A-261-123-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-123/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas J. R. skundu kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą išspręsti klausimą pagal jo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir priteisti 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad 2006 m. lapkričio 2 d. prašymu jis kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau - Tarnyba) dėl advokato paskyrimo paduodant skundą dėl Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. S-115-(A(6)-169). Motyvavo tuo, kad jis nesupranta lietuvių kalbos ir neturi teisinių žinių. Tarnyba, vykdydama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, turėjo priimti sprendimą iš karto, o jeigu tokios galimybės nebuvo - ne vėliau kaip per 3 dienas nuo dokumentų gavimo dienos, tačiau iki skundo teismui surašymo dienos (2006 m. lapkričio 13 d.) nepriėmė sprendimo dėl jo skundo, tuo pažeidė šį įstatymą ir nepagrįstai apribojo jo teises gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jam garantuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 ir 30 straipsniai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 10, 13, 14 ir 17 straipsniai.

Pažymėjo, kad Tarnybos darbuotojai jį diskriminuoja ir tyčia vilkina jo prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimą arba iš viso jų nenagrinėja, tuo padarė jam neturtinę žalą. Dėl nurodytų neteisėtų Tarnybos darbuotojų veiksmų pablogėjo jo sveikata, dėl ilgo bylos nagrinėjimo negalėjo sumokėti mokesčių valstybei, dėl to buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme. Todėl prašė priteisti jam 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėjas nepareiškė pozicijos ar palaiko savo skundą.

Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar dėl antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo nėra pažeidžiamos jo teisės, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba), teismo posėdyje nedalyvavo. Pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė atmesti šį skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Tarnyba gavo 2006 m. lapkričio 13 d., išnagrinėjo ir sprendimą priėmė 2006 m. lapkričio 15 d., t. y. per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytą terminą. Priimdama 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Tarnyba vadovavosi šio įstatymo ir Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis, t. y. veikė teisėtai. Vadovaudamasi CK 6.245-6.251, 6.271 str. nuostatomis paaiškino, kad nesant jokių neteisėtų Tarnybos veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu J. R. skundo netenkino.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įgaliojimus nustato Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Minėtas įstatymas Konstitucinio Teismo kompetencijai priskiria šio įstatymo 65 straipsnyje nurodytų subjektų (Prezidento,Vyriausybės, ne mažesnės kaip 1/5 visų Seimo narių grupės ir teismų) prašymus ištirti įstatyme nurodytų teisės aktų (Respublikos Prezidento akto, įstatymo ar kito Seimo priimto akto, Vyriausybės akto) atitikimą Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str. nustato, kad jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjant pareiškėjo skundą taikytina tik viena Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostata - 18 straipsnio 2 dalis. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl šios įstatymo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nustatė, kad nėra pagrindo remtis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar ši įstatymo nuostata atitinka Konstitucijai.

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, galėtų kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar atitinkama valstybės valdžios institucija nepažeidžia konkretaus asmens konstitucinių bei kitais įstatymais nustatytų teisių. Konkrečių ginčų sprendimas yra priskirtas teismų kompetencijai civilinio proceso bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nagrinėjant bylas. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar nesuteikiant antrinės teisinės pagalbos nėra pažeidžiamos jo teisės. Kiekvieną konkretų sprendimą dėl teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjas gali apskųsti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. įstatymas Nr.X-78) 18 str.2 d. nustato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Iš minėto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išsprendimo terminas yra skaičiuojamas nuo asmens prašymo ir dokumentų Tarnyboje gavimo dienos, o ne nuo prašymo surašymo dienos. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ji išsprendė 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. I-561-1/06 (b.l.21-22), t.y. per dvi dienas nuo pareiškėjo prašymo ir dokumentų gavimo dienos. Kadangi byloje nustatyta, jog Tarnyba per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą yra priėmusi 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. I-561-1/06, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2006 m. lapkričio 13 d. rašytą ir 2006 m. lapkričio 15 d. teismui pateiktą skundą dėl Tarnybos įpareigojimo išspręsti jo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymą. Kadangi pareiškėjas savo 2006 m. lapkričio 13 d. skundu reiškė reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo išspręsti jo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kolegija neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti Tarnybos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr.I-561-1/06, kuriuo buvo išspręstas pareiškėjo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymas, pagrįstumą ir teisėtumą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tarnybos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr.I-561-1/06 pareiškėjas buvo informuotas apie jo apskundimo tvarką (b.l.21-22). Iš to seka, kad pareiškėjui yra žinoma Tarnybos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr.I-561-1/06 apskundimo tvarka dėl šio sprendimo yra galimas atskiras ginčas (ABTĮ 5 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, pagal CK 6.246-6.250 str., CK 6.271 str. nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų (CK 6.271 str.3 d.). teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus jo nurodytos valstybės valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) – Tarnybos –neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kiekvienas Tarnybos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė įrodymų (pačių sprendimų ir kt.) , kad kuris nors konkretus Tarnybos sprendimas teisės aktais nustatyta tvarka buvo pripažintas neteisėtu bei panaikintas ir tokiu neteisėtu Tarnybos aktu jam buvo padaryta atitinkama neturtinė žala. Abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 str., t.y. Tarnybos neteisėtų aktų, o nenustačius minėtos sąlygos negali būti pripažinta, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų asmuo patyrė žalą.

III.

Pareiškėjas J. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos nagrinėjimo metu pareiškė nušalinimą teisėjai Laimei Baltrūnaitei. Tačiau teismas šį klausimą apsvarstęs formaliai teismo salėje, pasakė, kad nušalinimas nepagrįstas. Mano, kad buvo pažeistas ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 3 punktas.

2. Prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi tuo metu neturėjo advokato, o be advokato sunkiai sekėsi vesti bylą, nes nesuprato, teismo reikalavimų. Taigi pareiškėjas negalėjo pasinaudoti galimybe, kurią numato ABTĮ 49 straipsnio 3 dalis. 2007 m. balandžio 3 d. buvo priimtas Kauno administracinių ginčų komisijos sprendimas Nr. 2007/28-(25-17)-10, kuriuo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigota pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo šioje administracinėje byloje ir priimti dėl jų sprendimus. Kauno apskrities ginčų komisijos sprendimo pateikti negalėjo, nes tuo metu dar nebuvo jo gavęs.

3. Prašė atidėti teismo posėdį, kol galės pateikti įrodymus, kad Tarnyba pažeidė pareiškėjo teises neteisėtais veiksmais. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2007 m. kovo 9 d. sprendime Nr.S-41-(A(G)-40) nustatė, kad Tarnyba pažeidė įstatymą. Tai būtų patvirtinę Vilniaus Tarnybos neteisėtus veiksmus, kuriais J. R. padaryta žala. Šio sprendimo taip pat negalėjo pateikti, nes jis nebuvo išsiųstas.

4. Teismas sprendimą priėmė remdamasis formaliomis nuostatomis, nemotyvuotai. Skelbdamas sprendimą perskaitė tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, motyvuojamosios dalies turinys pareiškėjui yra nežinomas, nes jis yra rusakalbis, o sprendimo paskelbime dalyvavęs vertėjas teismo motyvų neišvertė. Mano, kad buvo pažeistas ABTĮ 9 straipsnio 4 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir parašo atmesti kaip nepagrįstą ir pasisakyti dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo ir galimybės apriboti pareiškėjo teisę kreiptis į Tarnybą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo. Atsiliepime į skundą nurodė, kad .

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apskrities ginčų komisija nagrinėja Kauno Tarnybos sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. 2007 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 2007/28-(25-17)-10 Kauno apskrities administracinių ginčų komisija įpareigojo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apskundžiant Tarnybos priimtus sprendimus, o ne dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo šioje byloje. Dėl minėtos priežasties net ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo prašymus ir priėmus sprendimą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatas būtų paskirtas ne šioje administracinėje byloje Nr. 1-750-2/07 dėl Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. S-115-(A(6)-169) apskundimo, o administracinėje byloje dėl Tarnybos priimtų sprendimų apskundimo. Pažymėjo, jog 2007 m. gegužės 8 d. Kauno valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą priėmė sprendimą Nr. 07-N-178/512-643, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, mano, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 2007 m. balandžio 3 d. Kauno administracinių ginčų komisijos sprendimo yra nepagrįsti.

Mano, kad šioje byloje visiškai neaktualus Vilniaus apskrities ginčų komisijos sprendimas dalyje dėl Tarnybos sprendimo Nr. S-(1.8.)-l08-130-07, nes šiuo sprendimu J. R. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl VšĮ „Teisės klinika" direktorės neveikimo apskundimo.

Tarnyba 2007 m. sausio 24 d. gavusi J. R. prašymą dėl Tarnybos sprendimo S-(1.8.)-15-23-07, Tarnybos direktorius 2007 m. sausio 29 d. priėmė įsakymą Nr. T-(1.6.)-5-07, kuriuo dėl interesų konflikto nusišalino ir nušalino visus Tarnybos tarnautojus ir specialistus, nuo prašymo nagrinėjimo ir įsakė perduoti prašymą nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipnsio 2 dalis nenumato specialios Tarnybos sprendimo įteikimo tvarkos prašymą padavusiam asmeniui, todėl Tarnyba užregistravusi sprendimus registre, juos išsiunčia pareiškėjams paprastu paštu, o išsiuntimo data nėra užfiksuota kokiame kitame registre. Tačiau 2007 m. sausio 24 d. prašyme pareiškėjas prašo antrinės teisinės pagalbos dėl Tarnybos sprendimo S-(1.8.)-15-23-07 apskundimo, o ne dėl teisinės pagalbos suteikimo šioje administracinėje byloje Nr. 1-750-2. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija konstatavo, jog prašymas persiųstas teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo J. R. argumentai apeliaciniame skunde remiantis šiuo komisijos sprendimu yra laikomi nepagrįsti, nes jie neturi įtakos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 3 d. skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Šalies argumentai

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas J. R. nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gegužės 16 d. Tarnybai yra pateikęs 270 prašymus - dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir advokato paskyrimo, dėl advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pakeitimo, dėl Tarnybos neveikimo ir kt. Tarnyba vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, kitais teisės aktais nagrinėja kiekviena pareiškėjo prašymą ir priima atitinkamą sprendimą. Daugelis J. R. pateiktų Tarnybai prašymų yra susiję su reikalavimais, kylančiais iš J. R. ūkinės - komercinės veiklos, kurios pareiškėjas ėmėsi pats savo rizika. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktu tokiais atvejais antrinė teisinė pagalba neteikiama. Kitais atvejais J. R. prašo paskirti advokatą Tarnybos priimtiems sprendimams apskųsti, advokatų, teikusių J. R. valstybės garantuojamą ir apmokamą teisinę pagalbą, veiksmams apskųsti ir kt. Tokiu atveju Tarnyba perduoda nagrinėti pareiškėjo prašymus Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kad nekiltų interesų konfliktas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjas J. R. pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje numatytą draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Apeliantas skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

J. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą išspręsti jo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir 25000 neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos. Taigi, aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos priimamas ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje dienos. J. R. skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame teisme nurodo, jog prašymą pateikė 2006 m. lapkričio 2 d. Tačiau spaudai ant voko patvirtina, kad 2006 m. lapkričio 2 d. J. R. tik išsiuntė prašymą paštu. Vilniaus pašte vokas su J. R. prašymu gautas 2006 m. lapkričio 10 d., t. y. penktadienį. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo nurodyta aplinkybe, jog J. R. prašymas tarnyboje gautas tik 2006 m. lapkričio 13 d. (b.l. 17). Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal J. R. prašymą priimtas 2006 m. lapkričio 15, t. y. nepraleidus įstatymo nustatyto maksimalaus 3 dienų termino sprendimui priimti. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos, kadangi šis prašymas yra išspręstas.

Pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo žalą kildina iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų, t. y. kad jie laiku nepriėmė sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal J. R. prašymą. Taigi, žalos atsiradimas siejamas su valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6. 271 straipsnis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis (redakcija, galiojusi 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo priėmimo metu) numatė, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Tokiu būdu ginčo santykių kvalifikavimas yra tinkamas. Tačiau deliktu padarytos žalos atlyginimui kaip atskirai atsakomybės rūšiai yra privalomi bendrieji teisės pažeidimo elementai.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6. 245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini keturi elementai. Nesant vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Turi būti: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.).

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Ši norma pagal teisinį reguliavimą yra bendra CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytos specialios normos atžvilgiu, kuri numato valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo sąlygą. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimą pagal J. R. prašymą priėmė nepraleidusi įstatymo nustatytų terminų ir nesant įrodymų dėl galimų teisės aktų ir jų normų nesilaikymo, nėra pagrindo tvirtinti, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektu, atliko neteisėtą veiką. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės elementų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstas.

Neįrodžius atsakovo neteisėtos veikos, kuri eliminuoja atsakovo pareigą atlyginti atsiradusią žalą, atsakovo kaltės klausimas bei kiti teisės pažeidimo elementai nevertintini.

Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su tuo, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba laiku nepriėmė sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, t. y. žalos atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo manymu konkretaus atsakovo neveikimo, todėl tikrinti Vilniaus valstybės teisinės pagalbos tarnybos priimtą sprendimą, t. y. vėlesnį atsakovo veiksmų teisėtumą bei aiškintis ar buvo šiais veiksmais pažeistos teisės normos ir bendrieji teisės principai nėra pagrindo, nes priešingu atveju teismas išeitų už skundo nagrinėjimo ribų.

Apeliantas nurodo, kad administracinė byla išnagrinėta šališko teismo. J. R. 2007 m. balandžio 12 d. pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijos narei teisėjai Laimei Baltrūnaitei. Teismas 2007 m. balandžio 12 d. protokoline nutartimi išnagrinėjęs prašymą dėl nušalinimo, nenustatė pagrindų, kuriais remiantis galima nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją ir prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Tokiu būdu J. R. pasinaudojo teise pareikšti nušalinimą. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narė teisėja Laimė Baltrūnaitė tiesiogiai ar netiesiogiai buvo suinteresuota bylos baigtimi ir kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių šio teisėjo nešališkumu.

ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. J. R. dalyvavo 2007 m. balandžio 12 d. nagrinėjant administracinę bylą ir turėjo galimybę ginti savo teises. Naikinti teismo priimtą sprendimą tuo pagrindu, kad byloje nedalyvavo pareiškėjo atstovas nėra pagrindo, kadangi duomenų apie pareiškėjo atstovą byloje nebuvo pateikta.

Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą, kadangi teismas netenkino jo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki jis galės pateikti trūkstamus įrodymus. Pažymėtina, kad bylos sustabdymo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje. Bylos sustabdymo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pagrindo, kuriuo J. R. prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą įstatymas nenumato, todėl teismas pagrįstai bylą nagrinėjo iš esmės.

Apeliantas skundą grindžia tuo, kad skelbiant teismo priimtą sprendimą buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės, kadangi teismo posėdžio salėje paskelbė ir išvertė tik įžanginę ir rezoliucinę sprendimo dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje (byla Nr. 35/03-11/06) pažymėjo, kad nuostatos, įpareigojančios teismą savo baigiamąjį aktą (šiuo atveju sprendimą) surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, neįpareigoja teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą savo baigiamojo akto tekstą. Jeigu baigiamasis teismo aktas yra priimtas ir visų bylą nagrinėjusių teisėjų pasirašytas, toks dalies šio akto neperskaitymas balsiai nelaikytinas nukrypimu nuo teisingumo, teisės viešumo, kitų konstitucinių imperatyvų. Byloje esantis teismo posėdžio protokolas (b.l. 75-78) patvirtina, kad 2007 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio metu ir 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo paskelbime dalyvavo vertėja. Pareiškėjas neginčija, kad į sprendimo paskelbimą taip pat buvo atvykusi vertėja ir jam buvo paskelbta įžanginė ir rezoliucinė teismo sprendimo dalys. Tą pačią dieną J. R. buvo įteikta ir sprendimo kopija. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant administracinę bylą, buvo užtikrinta pareiškėjo teisė pagal ABTĮ 9 straipsnio 4 dalį naudotis vertėjo paslaugomis, teismo posėdžio metu buvo paskelbtas jau surašytas teismo procesinis sprendimas, todėl procesinių pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pažeidimų nenustatyta.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys